„Aš tai matau kaip visos Europos klausimą. Tai yra bendra grėsmė, su kuria susiduaariame, ir tai yra viena iš hibridinių operacijų dalių. Svarbu tai, kad mes dirbame kartu ir atsakome kartu. Europa stovi kartu su Lietuva ir esame pasiruošę paremti Lietuvą šiuo klausimu tiek techniškai, tiek politiškai“, – penktadienį interviu Eltai teigė H. Virkunnen.

Penktadienį EK atstovė buvo susitikusi ir su premjere Inga Ruginiene. Pasak H. Virkunnen, pokalbių su Lietuvos Vyriausybe metu buvo patikinta, kad Europa dirbs kartu su Lietuva ieškant bendro atsako į šiuos incidentus.

„Stovime kartu su Lietuva, esame pasiruošę ją paremti, kai reikės. Čia reikia bendro atsako, tai ties tuo ir dirbame“, – sakė eurokomisarė.

Politikė taip pat pabrėžė, kad valstybėms narėms, tvarkantis su hibridinėmis grėsmėmis, yra itin svarbu dalytis informacija su sąjungininkais.

„Svarbu, kad mes dalintumės informacija su Europos Sąjunga (ES), su NATO, su kaimyninėmis šalimis. Kai visi turi tą informaciją, visiems lengviau aptikti tas grėsmes ir taip pat apsaugoti savo infrastruktūrą, savo teritoriją“, – kalbėjo H. Virkunnen.

– Prieš kelias dienas (interviu darytas penktadienį – ELTA) žiniasklaida pranešė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Rusija slapta derasi dėl taikos Ukrainoje. Buvo paviešinti ir visi 28 taikos plano punktai, kurie, verta paminėti, dar gali būti keičiami. Esminiai punktai – Ukrainai turi pasitraukti iš Donbaso ir atiduoti šį regioną Rusijai, sumažinti savo kariuomenę, taip pat, kad tiek Kyjivas, tiek Europa atsisakytų siekių, jog Ukraina taptų NATO nare. Jūsų nuomone, kiek šis taikos planas atitinka Ukrainos ir Europos interesus?

– Kol kas tai nėra oficialus planas, todėl nenorėčiau spekuliuoti. Bet vis dėlto, Europos Sąjunga visada aiškiai deklaravo, kad dėl Ukrainos negalima derėtis be Ukrainos. Ukraina yra ta, kuri sprendžia, kokiomis aplinkybėmis derėtis dėl taikos. Iš europiečių pusės, svarbu, kad mes remiame Ukrainą ir remiame vis daugiau. Iš mūsų perspektyvos, labai svarbu, kad Ukraina būtų stiprioje pozicijoje. Stovime kartu su Ukraina ir Ukraina yra ta, kuri turi spręsti.

Žinoma, žiūrint į tuos planus… Jeigu turėsime tokią situaciją, kad nepriklausomas valstybes puolanti ir priešiška šalis galų gale gaus viską, ko nori – tai būtų itin blogas pavyzdys tarptautiniu lygiu, nes tokie veiksmai būtų toleruojami. Rusija pažeidinėjo visas tarptautines teises dėl savo agresijos prieš Ukrainą. Pasekmės dėl tokios agresijos, kokią Rusija vykdė, turi būti.

– Šiandien kaip tik buvo žinia, kad JAV spaudžia Ukrainą priimti šį taikos planą, nes kitu atveju bus nutraukta amerikiečių Ukrainai tiekiama ginkluotė. Toks taikos per jėgą ar per spaudimą metodas neskamba gerai. Ką jūs apie tai manote? Ar mes galime pasitikėti JAV?

– Nenorėčiau spekuliuoti, nes, vėlgi, tai nėra oficialiai patvirtinta. Yra daug spekuliacijų apie skirtingas kalbas. Bet iš mūsų pusės, vėlgi, mes stovime su Ukraina ir sakome, kad visos tarptautinės teisės turi būti gerbiamos.

Kalbant apie saugumą, JAV yra stipri partnerė. Svarbu ir tai, kad mes su JAV artimai dirbame kartu. Bet taip pat yra labai aišku, kas yra agresorius – tai Rusija, kuri atakavo nepriklausomą šalį.

– Jūs esate atsakinga už Europos Sąjungos saugumo klausimus tiek viduje, tiek išorėje, kibernetinėje srityje ir pan. Kaip manote, kiek Europai dar reikia laiko, kad ji taptų svarbia žaidėja karinių problemų sprendime, siekiant gintis nuo Rusijos, ir apskritai įsitvirtinti geopolitiniame lauke? Iš žiniasklaidos matome, kad JAV ignoruoja europiečius. Buvo netgi viena JAV pareigūno citata, kad jiems nerūpi europiečių nuomonė. Realybė rodo, kad dabar nesame pajėgūs diktuoti sąlygas. Tai kiek laiko mums reikia?

– Europa nebus stipri pasaulinė žaidėja, jeigu mes nesugebėsime savęs apginti. Gynybinis pajėgumas yra susijęs su mūsų konkurencingumu, ekonomika ir globalumu. Mes žinome, kad daugelis mūsų valstybių narių dešimtmečius neinvestavo į savo karinius pajėgumus, todėl daugelis iš jų buvo itin priklausomos nuo JAV. Bet vėlgi, tai, ką JAV sakydavo daugelį metų, yra teisinga – mes, Europa, turime patys prisiimti atsakomybę už save.

Todėl džiaugiuosi, kad tai pagaliau vyksta. Mūsų valstybės narės įsipareigoja daug investuoti į gynybos pramonę. NATO iškelta 5 proc. riba, kuriai Europos šalys įsipareigojo, reiškia, kad kasmet narės investuoja šimtus milijardus į gynybos pramonę.

Iki 2030 m. mes turime būti pasiruošę. Mūsų tikslas – per penkerius metus išvystyti šį pajėgumą. (...) Aš matau, kad kelerių metų laikotarpyje Europa bus daug stipresnė, nes matome milžiniškas investicijas. Aišku, Baltijos šalys, Lenkija ir Šiaurės šalys investuoja daug, bet investuoja ir kitos šalys.

Kadangi esu atsakinga už technologijas ir skaitmenizaciją, aš taip pat matau, kad tai kelia ir mūsų konkurencingumą bei technologiškumą. Šią savaitę kaip tik išpublikavome taip vadinamą gynybos industrijos veiksmų planą. Taip pat žiūrime, kaip galime integruoti savo technologijas gynybos pramonėje. Tai yra svarbu, jeigu ateityje norime turėti konkurencingą gynybos pramonę, į kurią jau dabar integruojame dirbtinį intelektą (DI), kvantines technologijas, kibernetinius pajėgumus ir kosmoso technologijas. Taip pat matome, kad per kelerius metus Europa bus daug stipresnė globaliu mastu – ne tik dėl gebėjimo apsiginti, bet ir dėl konkurencingumo gynyboje.

– Atrodo, kad žiūrite labai optimistiškai, kai kalbame apie 2030 m. terminą, iki kada Europa bus labiau pajėgi saugumo klausimu. Bet ar yra kokių nors rizikų, kurios gali atidėti šį terminą?

– Labai svarbu, kad valstybės narės laikytųsi šito termino. 2014 m. vykusiame NATO viršūnių susitikime keturiolika narių įsipareigojo skirti 2 proc. gynybai, bet kai kurios iš jų veikė labai lėtai. Šiuo metu svarbu yra tai, kad visi supranta skubumo svarbą. Žinoma, matome, kad rytinės Europos šalys labiau atkreipia dėmesį į šį skubotumą. Tos narės, kurios tiesiogiai nesusijusios su rytine linija, dažniausiai nemato tos grėsmės. Vis dėlto, dabar visi supranta, kaip tai svarbu mūsų ateičiai.

Manau, kad šie metai buvo pabudimo skambutis visoms valstybėms narėms ir kad dabar turime tai matyti rimtai.

– Pakalbėsime ir apie kitas šalis, kurios nėra pafrontės valstybės. Bet, pirmiausiai, noriu užduotį šį klausimą. Europoje pastaraisiais metais pasitaikė ne vienas atvejis, kada įvykdyta tam tikrų sabotažo atvejų: Baltijos jūroje nutraukti kabeliai, vandalizmo aktai prieš valstybinius simbolius, rusiškų orlaivių įskridimai į NATO šalių oro erdvę, ne per seniausiai štai nuskambėjo ir žinia iš Lenkijos, kur Rusijos specialiųjų tarnybų užverbuoti asmenys užminavo traukinio bėgius. Laimei, viskas gerai baigėsi. Tačiau visa tai rodo Rusijos kėslus – sabotuoti, skaldyti, silpninti ir gąsdinti Europos šalis. Ar Europa sugebės atsilaikyti? Ar Europa spėja pagal besikeičiančią situaciją tas problemas spręsti?

–  Tai tiesa, kad mes turime būti pasiruošę įvairioms hibridinėms grėsmėms. Vėlgi, pafrontės valstybės, rytinės valstybės, manau, labiau atpažįsta tuos sabotažo atvejus ir hibridines grėsmes bei incidentus.

Pavyzdžiui, suvokėme, kad migrantai gali būti panaudoti kaip priemonė prie mūsų išorinių sienų ir, kaip paminėjote, susidūrėme su kritinės infrastruktūros sabotažais, masinėmis kibernetinėmis atakomis, propaganda, dezinformacija, o dabar dar ir balionai bei dronai. Visa tai rodo, kad visuomenė turi būti pasiruošusi įvairaus tipo grėsmėms.

Kai kurios grėsmės yra tokios, kad paveiktos gali būti ir tos šalys, esančios toli nuo Rusijos. Pavyzdžiui, dronai – matėme juos keliose valstybėse. Taip pat jūros kabeliai – visos valstybės narės, kurios yra prie jūros, turi būti pasiruošusios apsaugoti kabelius ir kitą kritinę infrastruktūrą. Be to, visi turi būti pasiruošę ir kibernetinėms atakoms. Tai nėra kalba vien tik apie rytines valstybes, visi turi būti pasiruošę.

Manau, vis daugiau ir daugiau mūsų valstybių narių suvokia, kad daugelis hibridinių grėsmių nepriklauso nuo sienų ar lokacijos, nes visi turi būti pasiruošę, ypač tokiame skaitmenizuotame pasaulyje.

– Jūs sakote, kad Baltijos šalys, bendrai Rytų Europa, yra vienas iš svarbiausių regionų šiuo metu. Jūs taip pat paminėjote, kad visi turi būti pasiruošę. Vis dėlto, ne visos Europos šalys supranta šią atsakomybę, ypač, kad su Rusija besiribojančios šalys yra visų valstybių reikalas. Kiek ši problema yra rimta? Ar Europoje užtenka solidarumo?

– Manau, kad tai visada buvo ES užsienio politikos dalis, kad valstybės narės grėsmes mato labai skirtingai. Tas požiūris į grėsmes daug priklauso ir nuo to, kokia yra tų valstybių istorija bei lokacija.

Visgi, per paskutinius 3–4 metus mes esame itin vieningi, kai kalbame apie Rusiją, nes anksčiau dažnai būdavo taip, kad įvairios šalys turėjo įvairias pozicijas, priklausomai nuo savo istorinės praeities ir geografiškumo. Bet dabar esame vieningi, remiame Ukrainą ir svarbu tokiais išlikti.

Be to, kai kalbame apie savo gynybą, mes aiškiai susidėliojome savo prioritetus, kur reikia koncentruotis. Visi sutinka, kad rytinis flangas yra prioritetas numeris vienas. Beje, kaip ir dronų sienos iniciatyva, kur daugiausiai koncentruojamasi į rytines šalis. Taip, ir į kitas šalis, bet daugiausiai į tas šalis, kurios yra Europos pasienyje.

– Lietuva pastarąjį mėnesį susiduria su kontrabandą gabenančiais oro balionais, kurie pažeidžia oro erdvę, trikdo Vilniaus oro uosto veiklą. Bendras konsensusas yra tas, kad visa tai vyksta su Aleksandro Lukašenkos žinia. Ar balionai, skrendantys į Lietuvos teritoriją, yra vien Lietuvos problema ar problema visai ES?

– Aš tai matau kaip visos Europos klausimą. Tai yra bendra grėsmė, su kuria susiduriame, ir tai yra viena iš hibridinių operacijų dalių. Svarbu tai, kad mes dirbame kartu ir atsakome kartu. Europa stovi kartu su Lietuva ir esame pasiruošę paremti Lietuvą šiuo klausimu tiek techniškai, tiek politiškai.

– Galima bandyti spėlioti, kad, jeigu jis žinotų, jog visa Europa solidarizuojasi su Lietuva, tai galbūt ir tų balionų neleistų? Tai ką techniškai Europa gali padaryti, tvarkantis su balionais?

– Mes šiuo metu diskutuojame su Lietuvos puse dėl to, nes lietuviai, aišku, geriausiai žino apie šią problemą. Mes taip pat pasakėme, kad stovime kartu su Lietuva ir kad esame pasiruošę ją paremti, kai reikės. Čia reikia bendro atsako, tai ties tuo ir dirbame.

– Remiantis jūsų ekspertize hibridinių grėsmių kontekste, ką valstybė galėtų padaryti, tvarkantis su hibridinėmis grėsmėmis? Kur jos turėtų koncentruotis, kad nepadarytų klaidų?

– Svarbu, kad mes dalintumės informacija su ES, su NATO, su kaimyninėmis šalimis. Kai visi turi tą informaciją, visiems lengviau aptikti tas grėsmes ir taip pat apsaugoti savo infrastruktūrą, savo teritoriją.

– Tai kaip suprantu, pagrindinis dalykas yra dalintis informacija ir dirbti kartu?

– Taip, turėti informaciją yra labai svarbu. Geras pavyzdys yra Baltijos jūros patirtis, kada mes nusprendėme dirbti visi kartu, siekdami apsaugoti povandeninę infrastruktūrą. Vasarį mes publikavome veiksmų planą, kaip apsaugoti kabelius, o valstybės narės, esančios aplink Baltijos jūrą, kartu su Lenkija, dirbo glaudžiai. (...) Jau matome, kad tai veikia, nes per pastaruosius mėnesius nematėme jokių incidentų. Beje, NATO taip pat dalyvavo aktyviai šiuo klausimu. (...)

– Baltarusija, net ir atidarius sieną, vis dar neišleidžia Lietuvos vilkikų, tai gal Europa galėtų čia kaip nors patarpininkauti?

– Matau, kad tai yra svarbu. Matau, kad ES atsakinėja į tai vieningai. Mes diskutuojame apie tai su lietuviais. Bet tai nėra vien tik apie Lietuvą, mes visi stovime kartu.

– Tai kažkokios diskusijos tuo klausimu vyksta?

– Taip.

– Buvo skelbta, kad priimamas karinio mobilumo dokumentų rinkinys, leisiantis karinei technikai daug sparčiau judėti per kai kurias Europos šalis. Be abejo, tai labai svarbu, nes tai užtikrins, kad grėsmės atveju sąjungininkai reikiamas šalis pasieks daug greičiau. Vis dėlto, tai siejasi su Europos infrastruktūra, o, kaip žinome, infrastruktūra dažnai tampa ir priešiškų valstybių taikiniu, ypač hibridinių atakų kontekste. Kaip mes užtikrinsime, kad ši infrastruktūra nebus paveikta priešiškų šalių?

– Karinis mobilumas dabar yra labai svarbus prioritetas mums, nes reikia užtikrinti, kad NATO galėtų tinkamai pasirūpinti kolektyvine gynyba. Tai reiškia, kad mūsų kariuomenė ir technika turėtų judėti greitai ir sklandžiai per sienas. Tam ir siūlome naująją reguliaciją kariniams tikslams. (...)

Bet taip pat turime nemažai investuoti į savo infrastruktūrą. Mes esame identifikavę 500 taškų savo infrastruktūroje, kur reikėtų skirti daugiau lėšų ir taip užtikrinti, kad ja galėtų naudotis mūsų kariai. Ypač turint omenyje, kad karinė technika yra ganėtinai sunki.

Taip pat turime žiūrėti į energetiką, kad turėtume tam išteklių šiuose koridoriuose. O taip pat svarbus yra ir kibernetinis šių koridorių saugumas. Tai investicijose į transporto infrastruktūrą mes žiūrime taip pat ir į energetiką, į kibernetinį saugumą. Mes galime panaudoti daug moderniųjų technologijų, savo palydovus, kad rinktume informaciją.

Aš taip pat noriu pažymėti „Rail Baltica“ projektą, kuris yra projektas numeris vienas, kai kalbame apie karinį mobilumą.

– Dirbtinis intelektas (DI) – vis dar suvokiamas labai paprastai – ChatGPT, vizualų kūrimas ir pan. Kai kurie net lengvai apsigauna – ar tai tikra, ar ne. Jūs skiriate daug dėmesio DI vaidmeniui Europos gynyboje – kuo DI gali būti pavojingas Europai?

– Taip, su DI yra daug rizikų, bet būtent todėl ES ir turime taisykles dėl DI. Pavyzdžiui, naudojant DI sistemas jautresnė srityse, sistemos turi atitikti tam tikrus standartus, jos turi būti pratestuotos prieš šioms patenkant į rinką.

Tas pats ChatGPT jau yra po mūsų teisės aktais, kad jis būtų skaidrus, kad turi būti saugumą užtikrinantys įrankiai, kad, pavyzdžiui, asmenys negalėtų naudoti DI kibernetinėms atakoms, cheminiams ginklams.

– Atitinkamai, kaip tuomet DI gali tapti efektyvia priemone ginantis nuo priešiškų valstybių, tarkime, hibridinių atakų?

– Bent jau stebint, kaip DI naudojamas Ukrainoje, ypač su dronais, tai DI yra labai svarbus. Mes jungiame DI vis daugiau į savo gynybos pramonę. Šią savaitę, kai publikavome gynybos pramonės transformacijos veiksmų planą, Komisija rekomendavo valstybėms narėms, investuojant į gynybos pramonę, kartu investuoti 10 proc. į modernias technologijas, į DI, į kibernetinį saugumą. Matome, kad tai bus kritinė modernaus kariavimo dalis. (...)