Nors šiandien politikai vis negali apsispręsti buvo Vytautas Landsbergis Lietuvos vadovas ar ne, suteikti jam oficialų statusą ar ne, paneigti tą yra sunku. Bet taip jau yra, kad žmonėms sunku pasakyti gerą žodį, padėkoti, laiku įvertinti. Bet niekas netrukdo praėjusią savaitę garbią 85-erių sukaktį minėjusiam Vytautui Landsbergiui ištarti, ilgiausių metų, profesoriau.

Profesorius Vytautas Landsbergis buvo visas paniręs į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, tyrinėjo ją.  O į politiką pasuko prasidėjus Lietuvos Atgimimui,  jo teigimu, priverstas aplinkybių.

„Tas visuomenės darbas – ne aš jį sugalvojau. Ne aš sugalvojau Sąjūdį“, – dar 1988-aisiais metais sakė profesorius.

V. Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė dabar prisimena, kad nuo tos akimirkos šeima turėjo prisitaikyti prie nuolatinės įtampos, o šeimos atostogas, parodų ir koncertų lankymą užmiršti: „Tai buvo tam tikras lūžis.“

1989-siais V. Landsbergis, išrinktas Sovietų Sąjungos liaudies deputatu, Maskvoje drąsiai kėlė Lietuvos laisvės klausimą. Po metų jis buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku. O Kovo 11-ąją V. Landsbergiui pirmininkaujant parlamentas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius prisimena, kad Nepriklausomybės Akto teksto apmatai gimė gerokai anksčiau, vadinamajame „Sąjūdžio arbatos klube“. 

„Tai buvo V. Landsbergio eskizai. Mes dirbom, gryninome tuos tekstus ir formulavome, darėme ir iki paskutinio momento tikslinom, aš tribūnoj paskelbiau paskutinę Akto teksto pataisą“, – prisiminė jis.

Mano vaikai buvo pas gerus žmones ir aš stengiausi nekontaktuoti su jais, nors mūsų visos trys panelės laukėsi. Yra trys anūkai, gimę 1991 metais, pirmasis – net sausio 18 dieną. Aš nejaučiau jokios baimės, jeigu pavarys kariuomenės – pavarys.

G. Ručytė-Landsbergienė prisimena, kad Kovo 11-ją ji turėjo koncertuoti Klaipėdoje, o jos vyras tą dieną vadovauti Parlamento posėdžiui. Anot jos, Aukščiausiosios Tarybos darbas buvo kruopščiai planuojamas, kiekvienas žingsnis apgalvojamas, todėl ji žinojo, kad bus balsuojama dėl Nepriklausomybės. Grįžusi iš Klaipėdos vyrą pamatė tik po dviejų parų.

„Laukiau Vytauto iki 6 valandos ryto. Tai buvo po pirmadienio, ir jis parėjo tik 6 valandą, parsinešė puokštę gėlių ir stovėjo prie kriauklės, laikė gėles ir net nematė, kad aš stoviu“, – pasakojo G. Ručytė-Landsbergienė.

Tačiau paskelbus Nepriklausomybę reikėjo, kad ją pripažintų pasaulis, reikėjo derėtis su Maskva. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas  Bronislovas Kuzmickas sako, kad, derantis su Sovietų Sąjunga, ypač pravertė V. Landsbergio šachmatininko analitiniai gebėjimai.

„Už ilgo stalo vienoje pusėje sėdėdavo mūsų delegacija, kitoje pusėje Tarybų Sąjungos delegacija, pirmininkaujama pirmininko [Nikolajaus} Ryžkovo. Ir kada TSRS pusė pateikdavo tam tikro susitarimo varianto tekstą, tai V. Landsbergis tada paimdavo ir imdavo analizuoti kiekvieną sakinį, kiekvieną sąvoką. Pasirodo, kad ten nesueina galas su galu. Toks nuoseklus ir principingas, racionalus požiūris labai daug reiškė“, – prisiminė B. Kuzmickas.

Už laisvės siekį Lietuvai teko atlaikyti ne tik ekonominę blokadą. 1991-jų sausį Maskva ryžosi ginkluotam smurtui prieš beginklius žmones. Visi puikiai suprato grėsmės realumą, buvo pasirūpinta išsiųsti oficialius Lietuvos atstovus į užsienį. Aukščiausioji Taryba, apsupta minios, tęsė darbą ištisas paras. Česlovas Stankevičius prisimena, kad jie su V. Landsbergiu neatmetė blogiausio scenarijaus, net atsisveikino.

„Mes atsisveikinom su juo. Jis man parodė svarbius dalykus, kur padėta buvo. Supratom realią padėtį, kad galim nelikti gyvi. Bet jis nebuvo išsigandęs. Jo ta tokia savitvarda, tai didelė buvo. Ir toks ramus veikimas kaip tik reikalingas vadovui“, – dalinosi prisiminimais jis.

V. Landsbergio žmona prisimena, kad kruvinosios nakties išvakarėse kažkas išdaužė jų buto langą, kitą apipurškė chemikalais. Tuo metu jau suaugę vaikai slapstėsi.

„Mano vaikai buvo pas gerus žmones ir aš stengiausi nekontaktuoti su jais, nors mūsų visos trys panelės laukėsi. Yra trys anūkai, gimę 1991 metais, pirmasis – net sausio 18 dieną. Aš nejaučiau jokios baimės, jeigu pavarys kariuomenės – pavarys“, – sakė G. Ručytė-Landsbergienė.

1991 liepą V. Landsbergis ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė sutartį. Ja pasmerkta Lietuvos aneksija ir pripažinta Nepriklausomybė pagal 1990-jų Kovo 11-osios aktus.

Po metų, 1992-siais pasirašytas susitarimas dėl kariuomenės išvedimo. Profesorius V. Landsbergis vadovavo Konstitucijos metmenų rengimo komisijai ir pasirašė dabar galiojančią Lietuvos Konstituciją.  Lietuvą pripažino visas pasaulis. 

Profesoriaus V. Landsbergio nuopelnai Lietuvos valstybingumui atstatyti įvertinti 17 aukščiausių Lietuvos valstybinių apdovanojimų. Dar 22 ordinais ir medaliais jo veiklą įvertino užsienio valstybės.

Jo pavardė XX a. pabaigos istorijoje įrašyta greta Lecho Valensos, Vaclavo Havelo bei Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos. Tačiau iki šiol vis iškyla klausimas ar pripažinti V. Landsbergį buvus pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu.

„Jeigu nori istorijos lapą sugadinti, kad Lietuva buvo be vadovo, nevisavertė valstybė – tai reikia taip kalbėti. Kada tautai reikia, svarbiu momentu iškyla vadovas, jis prisiima atsakomybę ir pareigą, o ne kokius nors titulus ir garbę, ypač kritiškais momentais. Tai jis tą atsakomybę labai jautė“, – tvirtino Č. Stankevičius.

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Algirdas Kaušpėdas sako, kad V. Landsbergis daugeliui it lakmuso popierėlis, kaip tautinė vėliava. Jį pamatę kiekvienas uždega savo indikacinę spalvą: žalią, geltoną arba raudoną. Tačiau niekas negali paneigti, kad profesorius Lietuvai sunkiu metu buvo lyderis, tikrasis valstybės vadovas. 

„Lyderis turi savo tautai užtikrinti du dalykus: tai yra saugumą ir duoną. Ar užtikrino saugumą, Vytautas Landsbergis? Taip. Jis labai sudėtingomis aplinkybėmis vis dėlto sugebėjo išlaviruoti mūsų laivą į tuos laisvus vandenis. Ar jisai garantavo, užtikrino duoną? Tai ta duona neatsiranda per vieną naktį, ji neišauga. Ją reikia užauginti. Tai dėl to tą duoną tebeauginame iki šiol. Ir tie, kurie kaltina jį sugriovus „kolchozus“, kurie augino tą duoną, vis dėlto, jie nesupranta, kad mes išplaukėm į visai kitus vandenis, kur reikia kitaip tą duoną auginti“, – teigė A. Kaušpėdas.