„Gaila man dėl to. Nes juk čia dalykai ne man patinka ar nepatinka, ar žada padaromus, ar nepadaromus dalykus, keikia konservatorius ar nekeikia... Čia daug pavojingesni dalykai“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo I. Šimonytė, galvoje turėdama pastaruoju metu diskusijų epicentre atsidūrusią Remigijaus Žemaitaičio vadovaujamą „Nemuno aušrą“.

„Iš vertybių ir moralės taško keistai atrodo, kad konservatoriai yra linija, o žmogus, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas pažeidusiu priesaiką dėl antisemitizmo, neatrodo tokia linija... Žinote, moralė yra arba jos nėra“, – pridūrė premjerė.

Be to, jos teigimu, nėra jokio pagrindo iš principo atmesti galimybę formuoti naują valdančiąją daugumą su konservatoriais. Pavyzdžiui, kadenciją baigiančios premjerės įsitikinimu, jos atstovaujama partija galėtų formuoti koaliciją su socdemais.

„Jei manęs kas nors klaustų, ar aš galėčiau dirbti su socialdemokratais – taip, galėčiau“, – užtikrintai sako I. Šimonytė, atmesdama argumentus, kad per pastaruosius ketverius metus vykdyta Vyriausybės politika yra esminė priežastis kitoms partijoms šalintis konservatorių.

Čia daug pavojingesni dalykai.

„Tenka man girdėti tuos pasisakymus apie Vyriausybės darbus. Bet jūs paklausykite, kiek juose konkretumo. Iš tų pasisakymų galėčiau tokią apibendrintą tezę įdėti: viskas sugriuvo. Bet tai juk net ne argumentai, tai faktams prieštaraujantys teiginiai“, – sako premjerė.

Todėl, tęsė ji, socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė Seimo rinkimų kampanijoje elgiasi taip pat, kaip prieš keturis metus veikė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis.

„Man atrodo, kad ponia Vilija šiuose rinkimuose nusprendė tapti Ramūnu Karbauskiu. 2020 m. rinkimų kampanija atrodė panašiai, kai Ramūnas Karbauskis leido kažkokius žurnalus apie konservatorius ir visas debatas buvo ne apie tai, kokie jie yra geri, o apie tai, kokie konservatoriai yra blogi“, – sakė I. Šimonytė, suabejodama, ar V. Blinkevičiūtė tesės pažadus sėsti prie Vyriausybės vairo.

„Aš manau, kad ji sau tiesiog pasilieka visas opcijas atviras“, – apibendrino premjerė.

– Seimo rinkimai vyks jau kitą mėnesį, visuomenė nuspręs, kas artimiausius keturis metus duos toną Lietuvos politikai ir priims svarbiausius sprendimus. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad suformuoti tą darančią valdžią nebus paprasta. Kyla diskusijos formuojant naują koaliciją. Premjere, kokios svarbiausios ir opiausios problemos kalbant apie būsimą valdžią?

– Žiūrint apie ką kalbame: ar apie formą, ar apie turinį. Nes jei apie turinį, apie klausimus, kuriuos reikės spręsti būsimai valdžiai, tai reikės spręsti tuos pačius klausimus, kuriuos ir dabar sprendžiame. Tai Lietuvos saugumo klausimas, tai klausimas, kaip kylant Lietuvos žmonių gerovei ne tik liežuviu žadėti paslaugų kokybę, bet galėti ją užtikrinti finansiniais resursais. Ar mes kalbėtume apie kelius, ar apie sveikatos apsaugą, ar apie socialines paslaugas, visos tos problemos, kurias turės spręsti būsimos valdžios, jos bus tos pačios. Žinoma, fonas, kuriame tuos klausimus reikės spręsti, duok dieve, bus toks pats kaip yra šiuo metu, o ne blogesnis (...).

– O kada valdžiai buvo paprasta priimti bet kokį sprendimą? Aš pakreipčiau klausimą kita linkme: kokios problemos apskritai bus formuojant valdančiąją daugumą. Girdime diskusijas, kad vieni politikai su kitais negali, kad yra raudonosios linijos. Socdemai sako, kad konservatoriai yra raudonoji linija, kiti, kad R. Žemaitaitis. Ar jūs matote šioje besiformuojančioje konjunktūroje didelių problemų, gal net didesnių nei buvo 2020 metais?

– Gali būti moralinių pasirinkimų, kurie kažkam gali atrodyti priimtini, o kažkam gali taip neatrodyti. Ir jūs pasakėte, kad kažkam konservatoriai yra raudona linija. Iš vertybių ir moralės taško keistai atrodo, kad konservatoriai yra linija, o žmogus, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas pažeidusiu priesaiką dėl antisemitizmo, neatrodo tokia linija... Žinote, moralė yra arba jos nėra. Matyt, tuos dalykus reikia ir įvertini. Aš iš praėjusių rinkimų žinau vieną labai paprastą dalyką. Juk lygiai taip pat 2020 metais buvo daug diskusijų apie tai, kad konservatoriai gal ten ir pasirodys per rinkimus gerai, bet jie neturės su kuo sudaryti koalicijos. Turbūt iki paskutinės minutės buvo netikima, kad pavyks sudaryti centro dešinės koaliciją. Aš sakyčiau taip: man labai aišku, kur yra mano pačios raudonos linijos, o kur yra raudonos linijos kitų žmonių – tai jie patys turi pasakyti ir patys turi paaiškinti, kuo jiems antisemitas yra geriau už konservatorių.

– Prisiminus tuos pačius 2020 metų Seimo rinkimus, rinkimų išvakarėse gal nebuvo tiek daug diskusijų apie vaivorykštinę koaliciją. O dabar iš pačių konservatorių girdisi pasamprotavimų, kad gal nereikėtų atmesti tokios koalicijos perspektyvos, tarsi pasisiūlant socdemams. Jūs įsivaizduojat tokią galimybę? Ir apskritai kodėl apie tai dabar kalbama?

– 2020 m. tokia diskusija taip pat buvo. Aš puikiai atsimenu, kad 2020 m. mes darėme Lietuvos žmonių apklausą ir, tiesa sakant, tada į klausimą, kas būtų geriausias koalicijos partneris konservatoriams, žmonės patys nurodė socialdemokratus. Aš manau, kad toks supratimas išėjo iš tradicinio politinio lauko suvokimo, kad štai vienoje pusėje yra didelė partija – Tėvynės sąjunga, kuri tarsi dešinės pusės tradiciją ilgiausiai tęsia. O kairėje pusėje – socialdemokratų partija. Ir jei atsitinka taip, kad vakuumą tarp šių kraštų užpildo politinės jėgos, kurios neturi darbotvarkės, politinės jėgos, kurių pagrindinė darbotvarkė yra neapykanta, antivakarietiškumas... Tokiu atveju ne vienoje valstybėje tokie sanitariniai kordonai buvo sudaryti. Buvo vaivorykštinių koalicijų (...). Jei manęs kas nors klaustų, ar aš galėčiau dirbti su socialdemokratais – taip, galėčiau. Juolab, kad ši Vyriausybė įvykdė daug sprendimų ir daug dalykų padarė, kurie, kas nors gali pasakyti, turėjo būti įgyvendinti kairiųjų.

A. Ufarto / ELTOS nuotr.

– Tai kodėl jūsų nepripažįsta istoriniai oponentai socialdemokratai: žiūrėkite, štai pakankamai kairuoliška valdžia su dešinės logotipu ant antpečių.

– Aš nesakyčiau, kad tai kairuoliška valdžia. Tiesiog buvo dalykai, dėl kurių mes turime tam tikrą konsensusą. Natūralu, kad konservatoriai nėra libertarai. Mūsų ekonomikos paradigma labiau yra krikščioniškoji demokratija. Tai tokia sistema, kai žmogus turi nemažai atsakomybės už savo likimą, bet yra daug dalykų, kuriuos mes sprendžiame bendrai. Gal socialdemokratų idealus pasaulis yra gerokai virš to. Mes dar į tą vidurio tašką nesame atėję.

– Ar nėra tam tikras politinis socialdemokratų trolinimas, kviečiant juos į vaivorykštinę koaliciją? Socdemai, atrodo, tiesiog nusipurto išgirdę tokią perspektyvą.

– Aš manau, kad tai yra fakto konstatavimas. Jei manęs klausia, ar aš galėčiau, ar aš įsivaizduoju darbą... Taip, aš įsivaizduoju darbą, nes tikrai yra nemažai sprendimų, kuriuos, manau, mes labai panašiai matytume (...). Tai nėra nei kvietimas, nei nekvietimas. Tai fakto konstatavimas. Man tik labai gaila stebėti, kai kitoje politinio spektro pusėje toks vaizdas, kad vienintelis klausimas, apie kurį vyksta politinė kova – kas garsiau atsižegnos nuo konservatorių ir pavadins kitą konservatorių agentu.

Man atrodo, kad ponia Vilija šiuose rinkimuose nusprendė tapti Ramūnu Karbauskiu.

– Bet kodėl taip yra? Gal dėl Vyriausybės darbų? Nes iš tikrųjų vyksta tam tikros varžybos, kas bus labiau nesusijęs su konservatorių partija.

– Tenka man girdėti tuos pasisakymus apie Vyriausybės darbus. Bet jūs paklausykite, kiek juose konkretumo. Iš tų pasisakymų galėčiau tokią apibendrintą tezę įdėti: viskas sugriuvo. Bet tai juk net ne argumentai, tai faktams prieštaraujantys teiginiai. Bet kokia statistika, kurią pasiimtume – per šiuos ketverius metus Lietuva, nepaisant labai sudėtingo geopolitinio konteksto, vis dėlto sugebėjo padaryti pažangą praktiškai visur. Taip, buvo iššūkių, buvo kovidas, buvo migracija, buvo didžiulis infliacijos šuolis. Bet, nepaisant to, pasižiūrėkite į statistiką apie vartotojų lūkesčius, ką sako objektyvūs skaičiai apie darbo užmokesčio augimą, apie infliaciją, kuri yra rekordiškai maža. Galiausiai, į kuro kainas degalinėje galima pasižiūrėti. Žinoma, čia ne Šimonytės nuopelnas, kad taip yra. Bet tiesiog yra tokia situacija.

– Bet, visgi, ponia V. Blinkevičiūtė mato sugriuvusius tiltus, išdribusius kelius ir klaidas, neįsisavinant RRF lėšų.

– Jei ponia V. Blinkevičiūtė įvertintų, kiek pinigų tiltams buvo skiriama, kada valdžioje buvo pati arba ponios V. Blinkevičiūtės partiečiai... Jei ji lygintų, tai pamatytų, kad šioje kadencijoje Susisiekimo ministerija tiltų priežiūrai paskyrė rekordinę sumą pinigų. To niekada anksčiau nebuvo daroma. Kadangi to nebuvo daroma, tai žinoma, kad kažkas tas problemas turi spręsti ir, manau, kad mes jas sprendžiame. Su keliais yra lygiai tokia pati situacija.

– Ponia V. Blinkevičiūtė kalba, kad prioritetai blogai sudėlioti. Ji sako, kad pinigų visada bus per mažai, tad prioritetai yra labai svarbu. Ar matote tokioje kritikoje racionalumo?

– Aš visiškai pritariu teiginiui, kad reikia susidėlioti prioritetus, nes kitaip neįmanoma ribotų išteklių sąlygomis funkcionuoti. Bet aš norėčiau, kad ponia Vilija pasakytų, kuris prioritetas, iš to kas yra sudėliota dabar, yra netaiklus. Šių metų biudžete prioritetai yra du ir jie yra neginčijami: pirmasis prioritetas yra saugumas. Visi suprantame kodėl. Ir socialdemokratai niekada to neginčijo. Antrasis prioritetas yra švietimas. Tai nacionalinio švietimo susitarimo įgyvendinimas. Man atrodo, kad prioritetai yra labai aiškūs. Aš nesakyčiau, kad Vyriausybė neturi prioritetų. Prioritetai gali būti kiti, bet tada būtų gerai, kad tie prioritetai būtų įvardinti, kad būtų pasakyta, jog iš to, ką ši Vyriausybė daro, mes šito nedarytume, o darytume taip.

– O jūs dabar to negirdite?

– Man atrodo, kad ponia Vilija šiuose rinkimuose nusprendė tapti R. Karbauskiu. 2020 m. rinkimų kampanija atrodė panašiai, kai R. Karbauskis leido kažkokius žurnalus apie konservatorius ir visas debatas buvo ne apie tai, kokie jie yra geri, o apie tai, kokie konservatoriai yra blogi. Panašią kritiką girdžiu iš socialdemokratų. Man atrodo, nėra prasmės jiems tarpusavyje lenktyniauti, sakant, kokie blogi yra konservatoriai. Rinkėjai atsirinks: geri tie konservatoriai ar blogi, ar turi jie ką pasiūlyti, ar neturi. Jūs pasakykite, ką jūs darysite. Ką jūs darysite kitaip nei daro Vyriausybė. Kai aš šitą pasižiūriu, aš suprantu, kad bus daroma ir toliau tas pats.

– Ar tikite, kad ponia V. Blinkevičiūtė ateis į Vyriausybe ir pakeis jus poste? Ne tąja prasme, ar socialdemokratai laimės rinkimus, bet žvelgiant į ilgai trukusį debatą, ar apskritai LSDP pirmininkė ryšis sėsti į Vyriausybės vadovės postą.

– Aš nenoriu spekuliuoti, bet ponia Blinkevičiūtė pati labai daug prielaidų toms spekuliacijoms suteikė. Ji labai mįslingai visą šį laiką kalbėjo. Iš pradžių kalbėjo, kad socialdemokratai turi po vieną kandidatą kiekvienai savaitės dienai, paskui, kad ji formuosianti Vyriausybę, bet gal tai nebūtinai reiškia, kad jai ir vadovaus. Dabar jau vadovausianti, jeigu laimės rinkimus. Bet nežinia, kiek to laimėjimo turi būti. Labai daug tariamųjų nuosakų. Man atrodo, jei politikas yra rimtai nusiteikęs vesti savo bendruomenę ir už tai prisiimti atsakomybę, tai jis pirmiausia iš karto atsako į klausimą taip: sėkmės atveju aš apsiimčiau formuoti Vyriausybę. Antras dalykas, rinkimuose jis dalyvauja ne taip, kad galėtų iš jų pasitraukti. Dalyvauji vienmandatėje apygardoje, laimi vienmandatę apygardą ir tada jau grįžti į Europos Parlamentą būtų sudėtinga. Bet kadangi ponia Vilija šito nedaro, tad aš manau, kad ji sau tiesiog pasilieka visas opcijas atviras.

– Bet ji pasakė, kad sėkmės atveju taps premjere.

– Aš nežinau, kas yra sėkmė. Kiekvieną kartą galima visaip vertinti, kas yra ta sėkmė.

– Laimėti rinkimus.

– Nespėliokime. Bus rinkimai ir po rinkimų bus aišku.

– Užsiminėte jau apie nuo radikalų statomą sanitarinį kordoną. Šiuo metu tai viena iš intensyvesnių diskusijų viešojoje erdvėje. Konservatorių pirmininkas G. Landsbergis apie tai kelis kartus kalbėjo, kad reikia konvencinėms partijoms telktis ir taip užkardyti radikalių atėjimą. Jūs mąstote taip pat kaip partijos pirmininkas?

– Aš manau, kad būtų nesusipratimas, jeigu Lietuvoje, valdančioje koalicijoje – kokia ji bebūtų – atsirastų tokios politinės jėgos, dėl kurių pradėtų kelti klausimą, ar Lietuvoje išties gali įsigalėti antieuropietiška, antiukrainietiška, prokremliška, antisemitiška retorika. To iki šiol, išskyrus pavienius politinius veikėjus, Lietuvoje meinstryminėje politikoje nebuvo. Tai ne šiaip populizmas, mano supratimu, tai yra gerokai rimtesni dalykai, ypač kai mes kalbame apie Vokietijos brigados persikėlimą į Lietuvą (...). Man labai sunku būtų įsivaizduoti, kad tokia politinė dauguma galėtų Lietuvai pridėti reputacijos. Bet atimti tikrai daug.

– O nėra šiek tiek išpūstas tas baubas? Mes veikiausiai kalbame apie tą patį – „Nemuno aušrą“ ir jos lyderį R. Žemaitaitį bei jo pasisakymus, kuriuos įvertino ir Konstitucinis Teismas. Iš paties R. Žemaitaičio pusės yra argumentai, kad tai saviraiška, kad buvo kalbama apie konkretų politiką, Izraelio valdžią. Ir įvairiai vertinančių šią situaciją taip pat yra: vieni sako, kad pasisakymuose buvo antisemitiniai elementai, tačiau apie tai daug kalbėti ir grėsminti šią partiją bei politiką nereikėtų – gal taip bus kaip tik daugiau deguonies įpučiama šiai jėgai prieš Seimo rinkimus. Jei politologiškiau į šią situaciją pažiūrėtumėte, jums aišku, ką reikia daryti?

– Aš nesu politologė, tai, matyt, galiu sau leisti politologiškai nežiūrėti. Neturiu tam reikiamų žinių ir kvalifikacijos. Bet man atrodo, kad čia galima sakyti, jog visose partijose yra visokių žmonių, atsitinka įvairių dalykų. Bet čia yra žmogus, kuris yra šios partijos veidas ir lyderis. Ir čia yra ne mudviejų vertinimai, ką jis pasakė, čia yra Lietuvos Konstitucinio Teismo vertinimas ir faktas, kad R. Žemaitaitis, užuot išsibandęs, ką tuo klausimu galvoja Seimas, išsigando išsibandyti ir pasitraukė iš Seimo tam, kad nesusiklostytų situacija kaip Petrui Gražuliui, kai staiga dešimčiai metų nebegauni teisės kandidatuoti.

– Sakote, kad išsigando?

– O kodėl tada reikėjo trauktis? Jeigu tu jautiesi teisus, net po to kai Konstitucinis Teismas tave pripažino pažeidusiu priesaiką – tai ginkis apkaltos būdu Seime. Bet ponas Žemaitaitis net nebandė to daryti. Dar daugiau. Iš to ką jis kalba dabar... Taip, pasitaiko žmonėms nusišnekėti. Žinoma, antisemitiniai dalykai yra gerokai blogiau nei šiaip nuošnekos. Visgi, pasitaiko žmonėms pasakyti dalykų, kuriuos norisi paskui suvalgyti ir pamiršti tą dieną, kada esi kažką pasakęs. Bet jis turėjo daugybę progų kažkaip tą padaryti. Tačiau iš to, ką aš stebiu, jis ir toliau tą patį pasakoja. Kur benueitų, nešiojasi Fainos Kukliansky įrašą ir tą patį kalbėdamas tęsia tą pačią linija. Kodėl mes turėtume to nematyti? Aš manau, kad tą reikia matyti. Ar rinkėjams tai yra patrauklu? Yra amžinų kovotojų prieš sistemą, kur daliai rinkėjų atrodo, kad tokie kovotojai duoda kažkokią vertę. Bet tokiu atveju rinkėjai ignoruoja, kad paprastai tokie žmonės yra tos pačios sistemos vienokia ar kitokia dalis, o jų pažadai niekada neišsipildo (...).

– Jūsų partijos pirmininkas kalba, kad gali šios jėgos, kurių priešakyje mūsų aptariama partija, išstumti valstybę iš tos trajektorijos, kurioje dabar yra. Vakarietiškos, demokratiškos. Jūs matote tokias rizikas? Ar tai pernelyg prisodrinti būgštavimai?

– Rizikų nematyti negaliu, nes aš tokias rizikas esu mačiusi ir praeityje. Tai buvo gal ne tokio pobūdžio rizikos, bet nemažiau pavojingos ir žalingos. Kai rinkimus praeityje laimėjo viena partija, kurios, mano vertinimu, uždavinys buvo susiorganizuoti Europos Sąjungos lėšų srautų tekėjimą į su savimi susijusias kišenes, tai, tiesa sakant, tas pavojus buvo labai rimtas.

– Apie ką konkrečiai kalbate?

– Apie Darbo partiją. Tada institucijose, ministerijose, viešųjų pirkimų tarnyboje ir kitose institucijose esantys žmonės, kurie gerbia taisykles bei procedūras, atlaikė spaudimą. Pati koalicija tuo metu neatlaikė. Tad bandymų nukreipti valstybę nuo kurso, kuriuo mažinamas skaidrumas, buvo.

– O jus stebina ir kaip apskritai reaguojate į politinės sistemos reakciją į grėsmę, apie kurią mes dabar kalbame. Apie „Nemuno aušros“ vertinimą. Jis juk pakankamai skirtingas. Kairiojoje pusėje yra partijų, tie patys socialdemokratai, kurie ne tik švelniau šneka, bet buvo ir pareiškę, kad neatmestų šios partijos koalicijoje. Tam tikrą poziciją turi ir Prezidentūra. Tiesa, anksčiau prezidentas pakalbėjęs švelniau poziciją sugriežtino – užsiminė apie indikacijas iš užsienio, kad kelia abejonių šios partijos dalyvavimas koalicijoje. Kaip jūs manote, kodėl nėra vienareikšmio sutarimo, kodėl skirtingai pasiskirsto nuomonės tarp skirtingų jėgų?

– Tai labiausiai susiję su tuo, kaip tos politinės jėgos mato savo santykį su valdžia. Aš taip pasakysiu – yra politinių jėgų, kurios yra pasirengusios savo reputacija sumokėti daug, kad tik galėtų būti valdžioje, bet yra jėgos, kurios nėra pasirengusios to padaryti. Tada tas vertinimas gali būti gerokai griežtesnis, nei tų politinių jėgų, kurios neatmeta, kad tos partijos bus tas paskutinis gelbėjimosi ratas, kurio dėka bus galima suklijuoti koaliciją. Gaila man dėl to. Nes juk čia dalykai ne man patinka ar nepatinka, ar žada padaromus, ar nepadaromus dalykus, keikia konservatorius ar nekeikia... Čia daug pavojingesni dalykai. Tiek pono E. Vaitkaus retorika, kuri yra akivaizdžiai antiukrainietiška ir akivaizdžiai prorusiška. Tiek ir ponas R. Žemaitaitis, kuris yra mažiau akivaizdžiai prorusiškas, bet visas tas naratyvas, kuris dėliojasi, jis nėra labai toli nubėgęs nuo to, ką mes matytume kaip naudingą Kremliui sumaištį.

– Kaip minėjau, prezidentas užsiminė, kad sulaukė indikacijų iš Vokietijos apie tam tikrą nerimą dėl konkrečių politikų pareiškimų. Jūs, kaip premjerė, sulaukėte panašių užklausų iš užsienio partnerių?

– Klausimų sulaukiame. Nebūtinai aš, bet ir kolegos diplomatinėje tarnyboje. Natūralu, nes žmonės, kurie čia dirba ir atstovauja kitas valstybes, jie stebi viešąją erdvę ir jie puikiai žino, kaip atrodo raportavimas į sostines. Tuose raportuose į sostines tos diskusijos, kurios vyksta, paprastai ir yra atspindimos. Po kilimu nepaslėpsi šių diskusijų. Todėl pasitikslinančių klausimų, kokią tai įtaką gali turėti mūsų politiniams pasirinkimams, nuostatoms dėl paramos Ukrainai, dėl europietiškos darbotvarkės, jų yra. Tokiais atvejais, žinoma, pirmasis atsakymas, kad viskas yra Lietuvos žmonių rankose ir kad kaip žmonės pasirinks, taip ir bus.

– Mes jau kalbėjome, kad į Vyriausybę ateis naujas žmogus. Trumpai apie jūsų Vyriausybę, kuri jau baigia kadenciją. Kaip vertinate pačią kadencijos pabaigą? Pirmojoje šios Vyriausybės pusėje ministrai buvo bandomi išklibinti, bet niekaip nekrito. Ir viskas pabaigoje. Ar dėl vienokių, ar kitokių priežasčių, ar kažkieno prašymu buvo išprašyti. Kaip vertinate tokią Vyriausybės pabaigą?

– Niekas nebuvo niekieno prašymu išprašytas. Visus sprendimus dėl ministrų pasikeitimų priėmiau aš pati pasitarusi su atitinkamais ministrais.

– Ar pati būtumėte sugalvojusi poną A. Dulkį pakeisti?

– Žiūrėkite, tai yra tiesiog konkreti situacija: arba man atrodo, kad ministrui reikia keistis, arba yra tokia objektyvi situacija, kaip buvo su Monika Navickiene, kur sprendimas buvo vienareikšmiškas ir priimtas visišku abipusiu sutarimu. Tiek ir Vyriausybės pertvarkymo metu, lygiai taip pat aptariant su žemės ūkio ministru ir sveikatos ministru (...).

– Sakėte jau, kad sėkmės rinkimuose atveju imsitės dar kartą vadovauti Vyriausybei. Ar įsivaizduojate, kad taip galėtų nutiktų?

– Puikiausiai.

– Turėtumėte konkrečius darbus, kurių pirmiausiai imtumėtės?

– Tai darbai, kuriuos reikės daryti artimiausiu metu. Jie pirmiausiai susiję su saugumo dalykais. Ne tik karinio, bet ir energetikos. Seimas ne taip seniai patvirtino Energetikos strategiją, kurios įgyvendinimas užtruks dar porą kadencijų (...). O tų darbų, kurie yra padaryti... Turiu pasakyti, kad padaryta yra daugiau, negu aš drįsau gana drąsiai tikėtis 2020 m. pabaigoje, kai atėjome į kovidą, vėliau prasidėjo migracija ir atrodė, kad nieko daugiau nedarai, kad tik sprendi atsirandančius iššūkius.

– Visi žmonės kalba – visi sakau utriruodamas – kad ši Vyriausybė buvo Dievo rykštė Lietuvai, kad daug nepadaryta arba padaryta, kad būtų blogiau. O štai jūs sakote, kad viskas priešingai: padaryta tiek, kad pati negalite patikėti, kiek padariusi.

– Labai džiaugiuosi, kad buvo labai dėkinga aplinka ta prasme, kad Lietuvos ekonomika buvo labai atspari visiems išorės šokams, kurie iškilo. Ir tomis papildomomis priemonėmis, kurias Vyriausybei teko suformuoti energetikos kainų krizės atveju, visgi mums pavyko gana stabiliai išvairuoti. Visi sako... Čia kaip britų mokslininkai sako. Bet aš žiūriu į statistiką, į duomenis ir tą rezultatą, kurį mums pavyko pasiekti.

– Reikėtų apie tai jums su ponia Vilija asmeniškai pakalbėti.

– Ji nenori su manimi asmeniškai kalbėtis, ką aš galiu padaryti (...). Bet pasižiūrėkime, kas buvo svarbiausi Vyriausybės įsipareigojimai, kai ji pradėjo dirbti šalia visų krizių valdymo dalykų. Buvo įsipareigojimas skirti dėmesio krašto gynybai, tada buvo partijos susitarusios dėl 2,5 proc. finansavimo. Dabar mes ne tik turime naują nacionalinį susitarimą, bet mes jau esame gerokai viršiję to susitarimo tikslus. Yra susitarimas dėl Vokietijos brigados dislokavimo, yra sprendimai dėl nacionalinės divizijos. Dalykai juda į priekį. Per energetikos kainų šoką pamatėme, ką reiškia neturėti savo generacijos. Atsinaujinančios energetikos generacija per šios Vyriausybės metus padidėjo kelis kartus (...). Mes įgyvendinome, ką pažadėjome, ir tai politikoje nėra taip dažna.

– Čia, matyt, labai svarbus perspektyvos klausimas: iš kieno varpinės pažiūrėsi ir į kuriuos aspektus koncentruosiesi. Grįžkime prie klausimo. Jei konservatoriai, visgi, nelaimės ir jus nebūsite premjere, ką jūs veiksite? Dirbsite opozicijoje, jei Seimo nario mandatą laimėsite?

– Aš kandidatuoju vienmandatėje, skirtingai nuo ponios Vilijos.

– Tad esate pasiryžusi bet kuriuo atveju.

– Aš esu gana tikra, kad man pavyks laimėti vienmandatę apygardą, ir aš nesu tas žmogus, kuris laimėjęs vienmandatę apygardą ją pamestų.