„Kiek man reikėjo, tiek aš skambinau ir dėl to jokių problemų nekilo“, – interviu Eltai teigė Vyriausybės vadovė.

Premjerės teigimu, nėra ir konfliktų, kurie trukdytų kartu dirbti prezidentui ir užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Nepaisant pastarąją savaitę viešojoje erdvėje plačiai aptartos kuriozinės situacijos, kai prezidentas, priešingai nei tikino G. Landsbergis, sakė, kad dėl Vokietijos kanclerės pokalbio su A. Lukašenka jis užsienio reikalų ministrą informavo, I. Šimonytės teigimu, ir ši situacija didesnių tarpinstitucinių nesutarimų neįplieskė.

Kita vertus, premjerė nesako, kad valdančiosios daugumos santykiuose su Prezidentūra nesama trukdžių. Ir tai rodo ne tik premjerės apgailestavimas dėl prezidento veto įstatymui dėl COVID-19 testų ar užuominos, kad pastaruoju metu pati stengiasi savo komentaruose apsieiti be sarkazmo. I. Šimonytė sutinka, kad pasvarstymuose, jog Prezidentūros ir daugumos santykius apsunkina šalies vadovo patarėjai, yra tiesos.

„Man kartais sunku suprasti, ar tai yra prezidento nuomonė, ar tai yra prezidento patarėjo nuomonė“, – teigia I. Šimonytė, detaliau dėl konkrečių prezidentų patarėjų ir valdančiosios daugumos aštrių santykių priežasčių nesileisdama į kalbas. Premjerė tarsi juokaudama sako, kad viską apie tai bei tai, kaip buvo formuojama Vyriausybė ji aprašys knygoje, kurią išleis, baigusi darbą Ministrų Kabinete. 

Man kartais sunku suprasti, ar tai yra prezidento nuomonė, ar tai yra prezidento patarėjo nuomonė.

Interviu Eltai, premjerė taip pat aptarė esamą pandeminę situaciją. Jos teigimu, žinios apie naują COVID-19 atmainą iš tikrųjų neramina. Pasak I. Šimonytės, tai gali kaip reikiant komplikuoti pandemijos valdymą. Tačiau kol kas premjerė sako tik perspektyvoje matanti galimybę sekti kitomis valstybėmis, kurios nusprendė įvesti privalomą skiepijimąsi. Premjerės teigimu, svarstyti šiuo metu dar nereikia ir galimybių paso vaikams nuo 5 metų. Pasak jos, prie šio klausimo būtų ateita tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.

Galiausiai Vyriausybės vadovė įvertino ir Laisvės partijos atstovų reikštą nepasitenkinimą valdančiąją daugumą, kai Seime nepavyko priimti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizacijos įstatymo projekto.

„Pasakymai tikrai nerimo nesukėlė arba sukėlė tiek nerimo, kiek nemalonu jausti, kad tavo kolegos turi nuoskaudą“, – teigė I. Šimonytė, pažymėdama, kad Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo.

– Ketvirtadienį pasirodė informacija apie dar vieną, galbūt pavojingesnę nei dabar paplitusios, COVID–19 atmainą. Šiuo metu ji fiksuojama Pietų Afrikoje. Atskiros šalys jau stabdo skrydžius į šio regiono valstybes. Kiek ši žinia yra kelianti nerimą? 

– Nors per šį laiką jau turėjome būti pripratę, nes juk delta štamas jau kažkelintas eilėje, bet kiekvieną kartą, kai pasirodo žinios apie kažkokią dar naujesnę atmainą, jos yra pakankamai neraminančios. Mes tarsi bėgame paskui kažkokį procesą, kurį valdyti yra labai sunku, nepaisant to, kad yra atsiradusios ir vakcinos, ir įvairūs kiti sprendimai. 

Kaip tik gavau žinutę iš Europos Komisijos pirmininkės, kad Europos Komisija ėmėsi iniciatyvos, jog susisiekimas būtų kaip įmanoma sklandžiau apribotas. Dėl objektyvių priežasčių mes tiesioginio susisiekimo su tais kraštais, apie kuriuos dabar eina kalba, neturime. Bet Europos Sąjunga turi, žmonės keliauja ir reikia būti labai budriems. Todėl manau, kad tas atsargumas iki tol, kol bus išsiaiškinta, apie kokias rizikas mes kalbame, yra savaime suprantamas. Mes matėme, kaip delta atmaina greitai paplito po visą pasaulį, todėl kažkas dar plėtresnio ir pavojingesnio keltų riziką  grįžti į, kaip sakoma, squer one.

– Šiuo metu daugiausiai diskusijų kelia Lietuvoje privalomų skiepų tam tikroms grupės ir apskritai diskusija tarp to, ar ,,meduoliu ar botagu“ krizę reikėtų valdyti. Skirtingos institucijos ir skirtingos partijos skirtingas pozicijas yra išsakiusios. Jūs praėjusią savaitę tarsi ir apgailestavote, kad pavyzdžiai Latvijoje ir Austrijoje rodo, jog žmonės labiau reaguoja į ,,botagą”, o ne į ,,meduolį“. Kaip, jūsų manymu, yra Lietuvoje? Esame išskirtiniai, ar ir mums bizūno reikia?

– Nesame išskirtiniai taip, kad pasaulyje būtume unikalūs, tačiau mes skiriamės nuo kai kurių kitų kraštų, į kuriuos labai dažnai norime lygiuotis pagal įvairius kitus parametrus. Pagal tuos pačius įvestus apribojimus. Skandinavijos šalių pavyzdys dažnai minimas viešumoje: reikia  pasimokyti iš Danijos ar Švedijos. Bet jei mes atsisuktume į pasiūlymą iš šių šalių visuomenių pasimokyti sąmoningumo ir pasiskiepyti patiems, be specialių apribojimų, tai mums dar toli šaukia.

Bet aš nemanau, kad savame regione mes išsiskiriame neigiama prasme. Priešingai. Sakyčiau, kad mūsų skiepijimosi rodikliai buvo geresni nei kitų regiono šalių. Tačiau aš tą nurašyčiau tokiems keliems dalykams.

Pirmiausiai dėl to, kad tai yra procesas, kurį įgyvendina valstybė. Atrodo, kad tarsi natūrali egzistencinė būsena priešintis valstybei. Nepasitikėjimas valstybės institucijomis ir visuomenės tarpusavyje  Lietuvoje yra išsiskiriantis iš Šiaurės Baltijos regiono valstybių. Ypač skiriamės nuo Skandinavijos.

Kitas dalykas, kuris yra svarbus, tai laukas, kuriame žaidžia įvairūs žaidėjai, kurie manipuliuoja žmonių baimėmis ir tuo, kad čia yra procesas, kuris reikalauja tam tikrų specifinių žinių. Jei mokykloje pusėtinai mokeisi biologijos ir matematikos, kai kuriuos dalykus pats įsivertinsi. O jei dar iš istorijos priminsi, kad per skiepus buvo išnaikintos anksčiau labai pavojingos ligos, tai, matyt, galėsi suprasti, kad valdžia nebando tavęs maustyti. Imkime tą informaciją, kurią žmonės rankiojasi iš įvairių šaltinių... Kad ir ta pati Russia Today... Savo šalyje „muša“ perkeltine prasme žmones, kurie nesiskiepija, ir vadina juos įvairiais epitetais, bet Vakarų šalyse daro viską, kad būtų kompromituojamos vakcinos ir vakcinacijos procesas bei pandemijos valdymas... Tai nesunku įsivaizduoti, kokiame informaciniame lauke tenka tą argumentą pramušti.

Be to, prisideda ir dalis visuomenei žinomų žmonių, dalis politikų, kurie slidinėja arti realybės ribų ir kartais skleidžia atvirą melą. Tad žmonėms yra sudėtinga visiškai nuoširdžiai patikėti tuo, kas jiems yra sakoma.

Premjerė Ingrida Šimonytė. LRVK/Laimos Penek nuotr.

– Ne taip seniai jūsų kolegos Vyriausybėje sakė, kad dviprasmybes dėl pandemijos valdymo kuriantys Seimo nariai vaikšto su kruvinomis rankomis. Jūsų nuomone, keli basi parlamentarai, kurie neseniai tapatinosi su basų motinų jaučiamomis kančiomis minusinėje temperatūroje, yra tie, kuriuos reikės kažkaip įvertinti, ar jie turės tiesiog atsakyti prieš moralę?

– Aš manau, kad politikai pirmiausiai atsako prieš savo rinkėjus. Neatsimenu kelintame Seime yra ponas Gražulis, tačiau vis dar yra žmonių, kuriems ponas Gražulis atrodo tinkamai atstovaujantis jų interesams. Nenuostabu, kad dalis politikų, ypač tų, kurie savo darbotvarkėje turi ribotą klausimų skaičių, tiesiog bando žiūrėti, kur yra haipas, ir tiesiog tame haipe bando šildytis rankas. Buvo juk praėjusioje Seimo kadencijoje Matuko reforma ir visi svarstymai apie fizines bausmes ir jų negalimumą auklėjant vaikus. Bet buvo Seimo narių, kurie kovojo už tai, kad vaiką mušti yra vos ne konstitucinė teisė. Tai čia lygiai tas pats (...).

– Šiame kontekste svarstoma, ar skiepai turėtų būti privalomi. Tai pristatoma dar tik kaip tam tikra idėja. Kiek tikėtina, kad privalomi skiepai tam tikroms grupėms bus įvesti ir apskritai ar gali būti įvestas privalomas skiepijimas Lietuvoje? Ypač kai dabar mes kalbame apie naujas atmainas.

– Aš manau, kad naujų atmainų atsiradimas ir tai, kad pandemijos valdymas gali dėl to gana stipriai komplikuotis, žinoma, yra papildoma aplinkybė. Šią savaitę Vyriausybės valandoje, suprask, jau girdėjau tokių klausimų iš kolegų Seimo narių – tų, kurie paprastai prieštarauja viskam, ką daro Vyriausybė, kad žiūrėk, juk situacija jau tarsi gerėja, tad kam reikia visų šių apribojimų.

Bet juk ši situacija yra labai trapi. Taip, kai vaikai išėjo rudens atostogų, atvejų skaičius šiek tiek sumažėjo, šiek tiek sumažėjo įtampa ligoninėse, šiek tiek matome apmažėjusį mirčių skaičių, nors, mano vertinimu, jų vis tiek per daug. Bet dabar, kai vaikai jau grįžę į mokyklas, – tas gerėjimas nustojo. Nematome kažkokio didelio blogėjimo, bet nematome, kad viskas toliau gerėtų. Tai reiškia, kad situaciją reikia labai akylai stebėti (...).

Man atrodo, kad privalomo skiepijimo klausimas...Beje teisininkai tuos klausimus yra sprendę: įvairūs konstituciniai teismai ir Žmogaus teisių teismas... Aplinkybės, kuriomis tai yra pateisinama, taip pat ir visų pagrindinių konvencijų dėl žmogaus laisvių ir teisių požiūriu, jos yra aiškios ir jos yra apibrėžtos. 

– Profesinių sąjungų atstovai sako, kad privalomas skiepijimas turėtų būti paskutinė ir kraštutinė priemonė. Kas jums yra kraštutinė priemonė: karantinas ar privalomi skiepai?

– Aš nemanau, kad tie dalykai vienas kitą paneigia ar pakeičia. Apie privalomąjį skiepą mes kol kas nekalbame kaip apie kažkokį visuotinį sprendimą. Kad tai būtų visiems privaloma. Yra aplinkybės, kuriomis tai yra proporcinga ir pagrindžiama. Tarkime, žmonės, kurie dirba ligoninėse, žmonės, kurie dirba su senais ligotais žmonėmis, žmonės, kurie dirba mokyklose ir kuriems natūraliai kyla didesnė rizika, nes mokyklose yra nemažai židinių. Tai yra labai aiškiai paaiškinamos aplinkybės. Bet kol tai būtų įgyvendinama, gali taip atsitikti, kad ligoninės užsipildys tris kartus. Todėl karantinas kažkuria prasme yra neišvengiamas žingsnis tuo atžvilgiu, jei tu matai, kad tavo sveikatos sistema priėjo tą ribą, už kurios yra tik minimali pagalba. Ir mes tos ribos nieku gyvu negalime prieiti. Kol kas kelias pastarąsias savaites matome, kad padėtis yra stabili, reanimacijų užimtumas svyruoja tarp 130–150.  Ir tai nei labai mažėja, nei labai auga. Esame įvertinę, kad jei, neduok Dieve, perlipsime 200, tada turėsime pradėti žiūrėti į esamą dinamiką. Ir jei ši dinamika bus blogyn, tada spręsti, ar yra privalomas skiepijimas, ar nėra privalomo skiepijimo. Čia du skirtingi klausimai. Nes vienas klausimas yra moralės, mano supratimu, o kitas klausimas – praktinio valdymo.

Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su ministrėmis. R. Dačkaus / Prezidento kanceliarijos nuotr.

– Dar šią savaitę buvo priimtas sprendimas leisti skiepyti vaikus nuo 5 iki 12 metų. Vyresniems vaikams jau teks naudotis galimybių pasu, o sprendimai, kad vaikams iki 12 metų gali reikėti turėti galimybių pasą, ar bus priimti?

– Turbūt taip toli dabar nesvarstykime, nes tam, kad galėtume pradėti skiepyti tuos vaikus, turime gauti ir specialią vakciną, kuri bus kitokia, nei yra naudojama žmonėms nuo 12 metų ir vyresniems. Tai bus mažesnė dozė. Tad tas skiepijimas natūraliai prasidės vėliau ir šiek tiek užtruks. Aš labai tikiuosi, kad matydami viruso plėtrą darželiuose ir mokyklose ir matydami, kad yra speciali vakcina mažesniems vaikams, tėvai priims sprendimą skiepytis. O reikės ar nereikės galimybių paso tokiems vaikams... Siūlau šiame etape apie tai net nesvarstyti. Būtų gerai, kad kuo greičiau mus pasiektų vakcinos vaikams ir kad tėvai – bent jau tie, kurie nori – galėtų pradėti skiepyti savo mažesniuosius vaikus.

– Pozicija, kad dar nereikia šio klausimo svarstyti, yra labiau susijusi su amžiaus grupės specifika, kad tai maži vaikai, ar visgi nenoras, kad kai kurios mamos išsiautų iš batų ir stovėtų basos lauke?

– Dėl tų mamų, išsiaunančių batus, siūlyčiau panaudoti tokią labai aiškią analogiją. Tai europinis reguliavimas, kuris yra dėl žaliojo sertifikato. Jei yra galimybė skiepytis, tai tuomet yra taikomi tie patys reikalavimai. Buvo paskelbtas pranešimas, kad ES mastu atsiras sertifikato galiojimo ribos ir ta pati tvarka bus taikoma visiems žmonėms nuo 12 metų, įskaitant ir paauglius. Manau, kad žmonėms, prieš nusiaunant batus ir atsistojant ant grindinio, į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Dabar mažesni vaikai, 5–12 metų, yra naujas dalykas, apskritai atsiranda naujos aplinkybės – kai mes tuos vaikus pradėsime skiepyti, mums juk reikės žiūrėti, kokia tuo metu bus situacija. Nuo to didžiąja dalimi ir priklausys sprendimai.

– Persikelkime į politinį kontekstą. Premjere, apibendrinkite, ką jums politine prasme reiškė prezidento veto dėl nemokamų testų ir jo atmetimas?

– Mano nuomone, veto pritrūko motyvų, ypač girdint tai, kaip veto aplinkybes aiškino prezidento patarėja. Seimas tiesiog pasiliko prie savo ankstesnio sprendimo. Taip pat, mano supratimu, tai labai aiškiai parodo santykius pagal Konstituciją: nei parlamentas nėra prezidento viršininkas, nei prezidentas nėra parlamento viršininkas. Jeigu prezidentas nusprendžia, kad jis vetuoja įstatymą, tai vis tiek galiausiai parlamentas sprendžia, ar jis atsižvelgia į tą veto, ar jis pasilieka prie savo ankstesnio sprendimo. Parlamentas šiuo atveju taip ir nusprendė. Jei kas nors mano, kad čia yra kažkoks galinėjimasis... Man apskritai gaila, kad susiklostė ši situacija, nes mes praradome keletą savaičių, per kurias žmonės galbūt lūkuriavo ir nėjo skiepytis, nes gal galvojo, kad kažkaip kitaip tie sprendimai susidėlios. Bet įvyko ir įvyko. Parlamentas liko prie savo nuomonės ir, manau, kad tai yra svarbu.

– Jūs komentuodama prezidento veto pakankamai sarkastiškai sakėte, kad galbūt tokiais sprendimais prezidentas pats atitolina savo išsikeltus planus dėl skiepijimo. Premjere, tas sarkazmas, kodėl jis ir ką juo norėjote pasakyti?

– Aš pastaruoju metu retai sau jį leidžiu. Man atrodo, kad žmonės, kurie supranta sarkazmą, turbūt atskyrė, kad tai buvo citata. Tai buvo tiesiog (prezidento – ELTA) citata, kuri buvo pavartota anksčiau, mano supratimu, visiškai nepagrįstai. Tiesą sakant, kaltinant Vyriausybę veikla, kuri mano vertinimu, galėtų būti laikoma kone antivalstybine. Galbūt tiesiog nusprūdo ir nusprūdo. Tai aš to pasisakymo nenorėjau komentuoti ir nekomentavau. O čia tiesiog pabandžiau parodyti, kaip tame kontekste ta pati citata gali atrodyti, kai kalbame, šiuo atveju, apie paties prezidento sprendimus. Aš apgailestauju, kad tas veto buvo, apgailestauju, kad parlamentui reikėjo prie to klausimo grįžti, kad buvo prarastos keletas savaičių. Bet dabar einame į priekį ir žiūrime, kaip būtų galima apsaugoti kuo daugiau gyvybių ir sveikatos sistemą, kad ji galėtų teikti paslaugas.

– Šiame kontekste prezidentas pakvietė visų politinių partijų atstovus susitikti. Tai buvo galima traktuoti kaip kažkokį bandymą galbūt deeskaluoti kilusią įtampą tarp valdančiosios daugumos ir Prezidentūros. Kaip vertinate tą prezidento kvietimą susėsti? Ar tai buvo, kalbant ta perkeltine prasme, susėdimas prie vieno stalo atrandant sutarimą, ko nepavyko surasti ginčuose dėl to, ar testai turi būti mokami, ar ne?

– Mano vertinimu, yra buvę labai sėkmingų tokio susėdimo pavyzdžių. Labai sėkmingas tokio susėdimo pavyzdys buvo vasara, kada dėl nelegalios migracijos susiklostė įtempta situacija ir Lietuvoje atsirado daug žmonių, kurie bandė kvestionuoti Lietuvos užsienio politikos kryptį, kuri yra taip pat ir prezidento vykdomos užsienio politikos kryptis. Ir tuomet tas susėdimas už bendro stalo, be kita ko, aptariant ir nepaprastosios padėties reikalingumą (...) buvo labai vertingas (...).

Bet kai mes kalbame apie dalykus, kurie labiau priklauso nuo Vyriausybės darbo, nuo Vyriausybės vykdomų veiksmų, tai tas pasikalbėjimas, mano supratimu, ir liko tokiu pasikalbėjimu. Nes tarsi visi prie stalo pasakė: pritariame vakcinoms, bet... Ir tada prasidėjo daug visokiausių „bet“, kas reiškė iš esmės net ir priešingą dalyką. Buvo ir tam tikrų siūlymų, bet jų konstruktyvumo lygmuo buvo labai skirtingas. Tarkime, kai kurie dalykai buvo iš serijos „kapitonas akivaizdybė“ – kad reikia dezinfekuoti paviršius ir vėdinti patalpas. Žinoma, kad reikia. Bet turbūt niekas nesitiki, kad Šimonytė su Dulkiu išdezinfekuos visus paviršius ir išvėdins patalpas arba patikrins, kad tai būtų visur padaryta. Tai yra visų mūsų atsakomybė: mokyklų, ugdymo įstaigų, darželių... Apie tai reikia kalbėti, tai reikia priminti. Bet tai nėra sidabrinė kulka, kad staiga mes virusą imsime ir išvėdinsime, nes dabar esą Vyriausybei nepakanka protelio tuos sprendimus įgyvendinti. Atsakymas vis tiek yra vienas, kad sprendimas yra kuo didesnis visuotinis imunitetas, jį galima įgyti persirgus, bet tai yra labai rizikinga...

– Kitaip tariant, sakote, kad susitikimas buvo apsikeitimas deklaracijomis ir iki tol vienas kitam žinomomis pozicijomis?

– Buvo tiesiog išsisakymas. Žmonės už stalo išsisakė (...). Aš labai didelės praktinės vertės, kad mes dėl to galėtume išjudėti į kažkokį logiškesnį viešą diskursą, kol kas nematau. Bet manau, kad galima bandyti dėl atskirų sprendimų, kaip kad, tarėmės dėl fizinio barjero ar kitų atskirų sprendimų prieš juos teikiant Seimui.

– Pastarąją savaitę buvo įvykių, kurie visuomenei sukėlė klausimų. Tai istorija, apie kurią jūs sakėte, kad nenorite kalbėti – tai dingusi prezidento žinutė dėl Merkel pokalbio su Lukašenka. Visgi kai kam gal neramu, o gal ir jums, kaip premjerei, kyla rūpestis, jog prezidentas ir užsienio reikalų ministras jiems priskirtų prerogatyvų lauke konfliktuoja ir dėl kilusių trinčių nedaro taip, kaip turėtų daryti.

– Kiek man yra žinoma apie tuos pokalbius, kurie vyksta tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro... Žinoma, aš tą geriau žinau iš užsienio reikalų ministro ir mano pačios pokalbių su prezidentu... Aš niekaip negalėčiau jų įvardinti kaip kažkokių konfliktiškų ar kažkokių didelių nesutarimų turinčių. Yra žmonės pozicijose, bet yra taip pat ir institucijos, įskaitant ir procedūras, ir procesus, ir kitus žmones, kurie dalyvauja – tai dėl to nesusipratimų, matyt, dažnai pasitaiko... Girdėjau prezidento komentarą, kad jam visi gali skambinti – tai yra tiesa ir tikrai gali skambinti. Kiek man reikėjo, tiek aš skambinau ir dėl to jokių problemų nekilo. Tačiau gyvenime, matyt, pagrindinė taisyklė yra ta, kad tas, kuris turi svarbią informaciją kitiems, turi ta informacija tiesiog pats ir pasidalinti. Nes būtų labai nepraktiška, jeigu visi vienas kitam skambinėtų ir klausinėtų, ar tu ko nors netyčia neturi man papasakoti. Taip darbas nevyksta, bet tą ponios Merkel skambučio temą aš tiesiog norėčiau laikyti uždaryta, nes jau daug vandens nuo to laiko nutekėjo.

– Bet kaip ten bebūtų, vis kartkartėmis išsprūsta tas nesusikalbėjimo, asinchroniškumo tarp valdančiųjų ir Prezidentūros momentas. Ponas Landsbergis, rodos, ir jūs esate minėjusi, kad nebūtinai dėl prezidento, kad kartais tai nesusikalbėjimas su patarėjais. Šiame kontekste dažnai minima ponia Skaisgirytė, ypač kai klausimai susiję su užsienio politika ar pandemijos valdymu. Gal tikrai komanda šiuo atžvilgiu tampa tuo kableliu, neleidžiančiu surasti bendrų vardiklių, ar tiesiog priežastimi, dėl ko lygioje vietoje yra paslystama.

– Man atrodo, kad yra toks vienas svarbus dalykas ir, matyt, jis universaliai galioja ir mano komandai, ir ministrų komandai, ir prezidento komandai. Kai kalba ne prezidentas, ne aš kalbu, ne ministras, o kalba komandos žmonės, tokiu atveju turi būti gana aišku, ar tai yra asmeninė patarėjo pozicija, ar tai vis dėlto yra prezidento pozicija, ar kito pareigūno. Būna tokių situacijų, kai tą suprasti yra gana sunku.

– Jūs kalbate būtent apie komentarus išėjusius iš prezidento komandos?

– Man kartais atrodo sunku suprasti, ar tai yra prezidento nuomonė, ar tai yra prezidento patarėjo nuomonė. Ir tai ne visada yra aišku.

– Yra viena teorija, kuri sklando kelių institucijų koridoriuose, kad mano minėtos prezidento patarėjos nesutarimas su valdančiąja dauguma, su Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininku, su užsienio reikalų ministru, yra susijęs su tuo, kad galbūt patarėja Skaisgirytė Vyriausybės formavimo momentu buvo nesėkmingai atsidūrusi tarp kandidatų užimti užsienio reikalų ministerijos vadovo vietą. Kadangi jūs šiame procese dalyvavote, yra pagrindo šiai teorijai?

– Aš apie šį procesą parašysiu knygą, bet tada kai visi asmenys bus pasitraukę iš pareigų.

Aš apie šį procesą parašysiu knygą, bet tada kai visi asmenys bus pasitraukę iš pareigų.

– Tokie pasakymai, premjere, reiškia, kad tiesos yra, nes kitu atveju būtų pasakoma, tiesiog ne.

– Aš negaliu sakyti ne, bet negaliu sakyti ir taip. O kaip buvo iš tikrųjų – tai parašysiu knygą.

– O kol lauksime jūsų knygos... Po atmesto prezidento veto tarsi toks entuziazmas sukilo valdančiojoje daugumoje: štai valdančioji dauguma vieninga, sugebėjo atmesti net tris prezidento veto. Bet tas susikaupęs adrenalinas ir entuziazmas bent jau vienai valdančiosios daugumos grupei pasibaigė greitai. Kai buvo atmestas dekriminalizacijos įstatymas, kai kurie Laisvės partijos atstovai netgi užsiminė, kad galbūt reikėtų pasvarstyti „laisviečių“ likimą koalicijoje, nes, suprask, jie tik kažkokią aptarnaujančią funkciją atlieka. Jums sukėlė nerimo šie pasakymai?

– Pasakymai tikrai nerimo nesukėlė arba sukėlė tiek nerimo, kiek nemalonu jausti, kad tavo kolegos turi nuoskaudų. Bet visgi teisybės dėlei reikėtų tuos klausimus truputėlį atskirti. Vienas dalykas yra Vyriausybės programa, kuri yra patvirtinta Seimo daugumos ir dėl kurios yra absoliučiai sutarta, ir kurios palaikymas yra pačios daugumos egzistavimo klausimas. Nes, jei nepalaikai savo Vyriausybės, tai ką tokiu atveju Vyriausybė gali nuveikti. Bet tiek mažo narkotikų kiekio dekriminalizavimo klausimas, tiek partnerystės klausimas yra tie klausimai, kuriuos aš asmeniškai palaikau ir esu padėjusi parašus po visais tais projektai, kurių Seimas arba nepriėmė, arba nesutiko svarstyti. Tai yra truputėlį kiti klausimai.

Ir nuo pat pradžių, nuo pat koalicijos sudarymo aš pati tą sakiau ir kolegos tą puikiai žino: valdančiosios daugumos balsais greičiausiai nėra galimybių šių įstatymų priimti, nebent kažkas pakeistų savo nuomonę. Todėl jų sėkmė labai didele dalimi priklauso nuo to, ar galima įtikinti tas kolegas opozicijoje, kuriems šie klausimai yra programinės nuostatos. Pavyzdžiui, partnerystė socialdemokratams. Ar galima įtikinti paremti šiuos projektus, nes Vyriausybės sudėtinėje dalyje, nepaisant to, kad mano asmeninė nuomonė yra teigiama ir, manau, kad didžiumos kabineto taip pat, bet visgi tai yra projektai, kurie turi specialų statusą mūsų susitarimuose.

Taip pat aš negaliu pasakyti, kad kas nors iš valdančiosios koalicijos partnerių yra statistai. Simonas Gentvilas turi didžiulį žalios transformacijos failą. manau, kad jis turi visišką paramą. Aušrinė Armonaitė, Marius Skuodis, Evelina Dobrovolska – visi  trys  atrado savo darbą Vyriausybėje. Tad laikyti žmones tik statistais mygtukams spausti – su tuo nesutikčiau.

– Tačiau ir šie jūsų žodžiai gali atrodyti tik kaip paguoda, o kartu paradoksu, kad štai mažųjų koalicijos partnerių tikslų įgyvendinimo raktas yra opozicija, o ne valdančioji dauguma.

– Žiūrėkite, jei sakysite, kad Laisvės partija yra dviejų klausimų partija – ką bando kai kurie kritikai ir sakyti – tai tada gali taip ir atrodyti. Bet aš su tuo visiškai nesutinku, nes aš tikrai nemanau, kad tai yra dviejų klausimų partija. Manau, kad tai, ką daro ekonomikos ir inovacijų ministerija inovacijų srityje, yra lygiai taip pat svarbu kaip ir kiti klausimai, kurie yra partijai svarbūs. Jei mes patys tą norime supaprastinti iki dviejų klausimų, kurie yra kontraversiški, tai, žinoma, taip ir bus. Bet į koaliciją partija atėjo juk ne dėl dviejų klausimų, nes kitaip galėjo palaikyti mažumos Vyriausybę manais į tuos du klausimus. Bet jie atėjo dirbti darbo ir, manau, kad tą darbą dirba.

– Pakalbėkime apie migrantų krizę ir Baltarusiją. Socialdemokratų frakcijos seniūnas Paluckas sako, kad, suprask, Lietuvos politikų galvose yra per daug kariavimo, kad, galbūt, reikėtų kitokiame diskurse matyti problemas, kilusias dėl Baltarusijos. Ar jūs sutinkate su nuomone, kad Lietuvos užimta laikysena, retorika yra pernelyg karinga migrantų krizės akivaizdoje.

– Tikrai nesutikčiau ir mane labai stebina tokie pastebėjimai. Jei anksčiau dar buvo galima galvoti, kad yra didesni skeptikai, mažesni skeptikai dėl kažkokių santykių su viena ar kita Rytų valstybe, tai po 2020 m. rugpjūčio iliuzijų niekam nebeliko. O po to, kai buvo užgrobtas orlaivis ir prievarta nutupdytas Minske, žmonės staiga suprato, kad ten galėjo būti bet kurios šalies pilietis... Ir dėl to tai staiga pasidaro labai arti tavęs. Ir dėl to ES pozicija yra labai vieninga. Niekas ES nepripažįsta Lukašenkos legitimiu valstybės vadovu. Ir viskas, kas yra padaryta, yra padaryta už žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos jo režimas yra padaręs prieš Baltarusijos žmones. Tai man truputėlį gūdu girdėti, kad partijos, kurios DNR turėtų būti žmogaus teisės, asmeninės laisvės ir kitų pamatinių teisių apsauga, staiga nusprendžia, kad mes galime mirktelti diktatoriui, nes tada kažkaip bus mums geriau.

– Gal kalba eina ne tiek apie mirktelėjimą. Pavyzdžiui, šią savaitę buvo įdomus debatas: ponas Raskevičius, ponas Pavilionis ir ponas Gentvilas diskutavo apie Žmogaus teisių komiteto pirmininko pasiūlymą apgręžimo politiką papildyti repatriacijos galimybe. Susidarė toks įspūdis, kad tiek Liberalų sąjūdžio, tiek Laisvės partijos atstovai pyktelėjo ant konservatoriaus, kad šis nenori net klausytis, kad reikėtų dar kažką daryti su migrantais už sienos ar kad Raskevičiaus pasiūlymas būtų bent diskusijai pateiktas. Tad mano klausimas labiau apie tai, ar nėra atsiradusi tokia inercija, kad tikslas žūtbūt yra nugalėti Lukašenką, nepaisant visko, kas yra aplinkui.

– Lietuva Lukašenkos nei gali nugalėti, nei mes turime asmeninį karą su Lukašenka, kur vienas laimės, o kitas pralaimės. Manau, kad ponas Lukašenka jau yra pralaimėjęs ir dabar to savo pralaimėjimo kaštus bando minimizuoti keldamas žalą kitiems. Mes čia nekalbame apie Lietuvos ir Minsko santykį, tai yra ES situacija. Mes tiesiog geografiškai esame čia. Man atrodo, kad Lukašenka užsukęs šią operaciją „šliuzas“ tikėjosi, kad Europos Sąjungoje, kur siena yra bet lyg ir nėra, visi stovės, žiūrės, žmonės keliaus, kažkur atsiras didelės politinės įtampos ir taip bus priversti vietiniai politikai grįžti pas poną Lukašenką ir kažkaip jam kažką už tai duoti. Šiam šantažui Europos Sąjungoje niekas absoliučiai negali pasiduoti.