Mokslininkė pabrėžia, kad tai gali virsti ilgalaike problema, kai ne tik šiandienos, bet ir vėlesnių kartų jaunimo interesai politinių partijų dienotvarkėse atsidurs pavėluotai.

Svarbi grupė

VU TSPMI doktorantės ir jaunimo politikos stebėsenos tinklo „Žinau, ką renku“ koordinatorės Aušrinės Diržinskaitės-Kazlauskienės teigimu, politikams neatsižvelgti į jaunimo problemas yra tas pats, kaip nematyti klimato kaitos ir jos padarinių ateityje.

„Vienas klausimas yra jaunų žmonių atstovavimo kokybė, kaip jie jaučiasi gerai atstovaujami, o kitas – politikos turinys. Kiek jis atliepia jaunų žmonių aktualijas, ar politiniai sprendimai priimami bent įsivaizduojant, ko nori jauni žmonės, kas jiems svarbu“, – sako A. Diržinskaitė-Kazlauskienė.

Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė pabrėžia, kad jauniems žmonėms labai svarbu būti girdimiems.

„Kai jų interesų nėra politikų dienotvarkėse, jaunai auditorijai susidaro įspūdis, kad politikai jų negirdi. Taip didėja atotrūkis tarp jaunų žmonių ir politikos atstovų, kuris gali transformuotis į atotrūkį tarp jaunų žmonių ir valstybės, o tai jau daug didesnė problema“, – tikina dr. I. Petronytė-Urbonavičienė.

Pašnekovės pabrėžia, kad tolygaus visų visuomenės grupių atstovavimo reikia tam, kad žmonės nesijaustų nusivylę, kad pasitikėtų demokratija, politine sistema, kurioje gyvena, ir kad ta sistema atlieptų visų žmonių poreikius.

Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Balsavimo rekordas

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys rodo, kad visuose rinkimuose be išimties pasyviausi yra jauniausi žmonės, aktyvesni yra vidutinio amžiaus žmonės, o patys aktyviausi yra vyresnio amžiaus (65–75 metų) asmenys.

„Aktyviau balsuoja aukštesnio išsilavinimo, vyresni ir vyriausi Lietuvos gyventojai, kurie turi domėjimosi politika įdirbį. Natūralu, kad į šias rinkėjų grupes dažniausiai ir taikosi politinės partijos. Dešimtmečiais politikų programose dominuoja socialinės, sveikatos apsaugos temos, pensijų klausimai, o jaunų žmonių problemos dažnai būna pamirštamos arba neprioritetizuojamos“, – sako dr. I. Petronytė-Urbonavičienė.

Anot jos, Lietuvoje atotrūkis tarp vyriausių ir jauniausių balsuojančių žmonių yra apie 20–30 proc. Palyginti su kitomis pasaulio šalimis, šis skirtumas panašus į, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės. Tačiau yra šalių, kuriose jauniausi ir vyriausi žmonės savo dalyvavimo rinkimuose aktyvumu labai nesiskiria, pvz., Australijoje ar Islandijoje.

Kita vertus, A. Diržinskaitė-Kazlauskienė pastebi, kad vyksta pozityvių poslinkių ir Lietuvoje jaunimo balsavimo aktyvumas po truputį auga. „Lyginant prezidento rinkimus, matomas ryškus skirtumas: 2014 m. jaunimo aktyvumas siekė vos 26 proc., 2019 m. – 46 proc., o šių metų prezidento rinkimuose jau buvo pasiektas jaunimo aktyvumo rekordas – juose balsavo 49,05 proc. 18–29 metų žmonių.

TSPMI doktorantė tikisi, kad ir šie Seimo rinkimai sulauks šiek tiek daugiau jaunimo dėmesio nei ankstesni. Ji prognozuoja, kad jaunimo aktyvumas spalio mėnesį vyksiančiuose rinkimuose sieks 39 proc.

A. Diržinskaitė-Kazlauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką renkasi?

Paklausta, kas minėtais metais galėjo nulemti aktyvesnį jaunų rinkėjų dalyvavimą, politologė dr. I. Petronytė-Urbonavičienė sako, kad 2019 m. prezidento ir ypač 2020 m. Seimo rinkimų kampanijos ryškiai išsiskyrė iš ankstesnių.

Jose atsirado politikų, partijų, kurios orientavosi į jaunus žmones kaip į pagrindinę savo rinkėjų grupę, ir tai buvo bene pirmi tokie kartai Lietuvos istorijoje. Dažnai kyla klausimas, kas turi įvykti pirmiau: ar jauni žmonės pirma turi pradėti aktyviau balsuoti, o tada jau politikai labiau atkreips į juos dėmesį, ar politikai turi pirmi žengti žingsnį link jaunų žmonių ir tada jau jie ateis balsuoti.

Vienas klausimas yra jaunų žmonių atstovavimo kokybė, kaip jie jaučiasi gerai atstovaujami, o kitas – politikos turinys.

„Iš ankstesnių rinkimų matome, kad, pavyzdžiui, Tautos prisikėlimo partija buvo patraukli jaunimui, tačiau ji vis dėlto nebuvo taip nuosekliai ir iki galo orientuota į šią amžiaus grupę. 2020 m. Seimo rinkimuose į jaunus žmones buvo orientuotos ne tik programinės naujai įsikūrusios Laisvės partijos nuostatos, keliami drąsūs, jaunai auditorijai aktualūs klausimai, kurie, beje, suerzino didelę visuomenės dalį ir sukėlė jos nepasitenkinimą. Taip pat vyko, nors ir kontroversiška, bet komunikaciškai aiškiai į jaunimui skirta žaisminga kampanija“, – primena dr. I. Petronytė-Urbonavičienė.

Jaunimo aktyvumas rinkimuose.

Kaip sudominti?

2014 m. Lietuvoje vos vienas iš dešimties jaunuolių domėjosi politika. 2020 m. jau trys iš dešimties jaunosios auditorijos atstovų nurodė, kad domisi politika. Jaunimo politikos stebėsenos tinklo koordinatorė A. Diržinskaitė-Kazlauskienė išskiria kelis svarbiausius veiksnius: „Tyrimai rodo, kad kuo daugiau žmogus mokosi, kuo daugiau mokslo pakopų baigia, tuo labiau tikėtina, kad politikos temos jį domins labiau. Kitas svarbus dalykas, kuris skatina politinį aktyvumą, – diskusijos apie politiką artimoje aplinkoje. Trečia, kiek žmonės seka žinias, politikos naujienas.“

Ji siūlo Lietuvoje rimčiau pagalvoti apie balsavimo amžiaus ankstinimą ir pateikia škotų pavyzdį. „Škotai balsavimą nuo šešiolikos metų įvedė nuo 2014 m. ir yra padarę tyrimų, kurie parodė, kad tie žmonės, kurie balsavo būdami šešiolikos metų, ir toliau balsavo aktyviau negu tuo laiku buvusios vyresnės grupės“, – pastebi tinklo „Žinau, ką renku“ atstovė.