Šį mėnesį vykstančiose Rusijos kariuomenės pratybose ir kariniuose parengties patikrinimuose rusai modeliuoja konfliktus su konkrečiais priešininkais ir demonstruoja, kad gali karinius veiksmus atlikti skirtinguose geografiniuose taškuose.

Kovo 3 d. pranešta, kad masyvios pratybos pradedamos Karaliaučiuje. Kovo 5 d. Rusijos pietiniuose regionuose prasidėjo didelės apimties priešlėktuvinės pratybos. Į pratybas taip pat bus įtrauktos Rusijos karinės bazės Armėnijoje, Gruzijos separatistiniuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose bei Ukrainos Krymo regione. Kovo 17 d. Rusija paskelbė ginkluotųjų pajėgų kovinės parengties patikrinimą kai kuriuose šalies regionuose, įskaitant Karaliaučių.

Lietuvos karo akademijos docentas daktaras Gražvydas Jasutis teigė, kad tokiais aktyviais veiksmais Rusija siekia ne tik pasitikrinti, kaip tarpusavyje komunikuoja kariniai junginiai. Vienas iš pratybų tikslų – reputacijos sugrąžinimas.

– Kokių tikslų siekia Rusija, imdamasi tokių veiksmų? – pasiteiravome G.Jasučio.

– Iš tiesų pastebimas "pavasaris" Rusijos gynybos ministerijoje. Vienu metu vyksta karinės pratybos įvairiuose geografiniuose fragmentuose, bandomos sąveikos tarp skirtingų pajėgumų, derinami bendri veiksmai karštuose taškuose. Būtent jų gausa bei įvairiapusiškumas taktiniu ir strateginiu lygiu šiek tiek stebina, nes Rusija neapsiriboja Baltijos ar Juodosios jūros regionu. Vyksta kariniai manevrai ir Ramiajame vandenyne, ir Arktyje. Jų apimtis gali būti vertinama keletu aspektų. Visų pirma, karinės pratybos yra ginkluotųjų pajėgų parengimo ir funkcionavimo rutina. Karinės pajėgos suplanuoja pratybas, bando tarpusavio sąveikumą, ginkluotę ir išbando įvairius scenarijus. Tai gana rutininis ir cikliškas procesas, kuris vyksta visose šalyse. Šiuo metu Rusijos reguliariosios pajėgos oficialiai nedalyvauja konkrečiame konflikte ir per pratybas testuojami galimi konfliktų scenarijai ir vertinami gynybos reformos rezultatai. Karas su Gruzija iš esmės pakoregavo Rusijos ginkluotųjų pajėgų struktūrą, sąveikumą ir valdymą, todėl pratybos reikalingos modeliuojant galimą karinių pajėgumų panaudojimą. Kita vertus, reikia įvertinti esamą išorinį ir vidinį kontekstą. Galima teigti, kad karinių pratybų gausa ir ginklų žvanginimas yra skirtas vidaus vartojimui. Vladimiras Putinas ir jo šalininkai išsisėmė ieškodami argumentų pateisinti paramą Ukrainos separatistams. Ekonominė situacija šalyje taip pat neteikia didelių vilčių bent jau artimiausiu laikotarpiu. Opozicijos lyderio Boriso Nemcovo žūtis Maskvoje drebina Kremliaus legitimumą akyse visuomenės, kuri gali pareikalauti rimtų sprendimų ir pokyčių. Karinės pratybos ir jų platus spektras žadina nacionalizmą ir pasididžiavimą Rusija. Rusiškasis identitetas persmelktas jėgos kulto – juk Rusija niekada negyveno gerai, tačiau jos palyginti stiprios ginkluotosios pajėgos, agresyvūs veiksmai (pavyzdžiui, Krymo aneksija buvo sveikintina Rusijoje) ir autoritariniai lyderiai dažnai pelno visuomenės palankumą. Reikia atsižvelgti ir į išorinį šių karinių pratybų kontekstą. Iki Gruzijos ir Rusijos karo pastarosios svoris tarptautinėje arenoje buvo menkas, o ir pati Rusija buvo rimtai įtraukta į Čečėnijos karo padarinių likvidavimą. Gruzijos karas ir tarptautinės bendrijos atsainus atsakas sugrąžino Rusijai pasitikėjimą savo jėgomis ir pridėjo tam tikro svorio. Krymo aneksavimas ir parama Ukrainos separatistams smogė Rusijai išorėje, kuri neteko dalies tarptautinio prestižo ir svorio. Šiuo metu vis dar tebevyksta konfliktas Ukrainoje, kurią remia didesnė dalis civilizuoto pasaulio. ES svarsto galimybę stiprinti sankcijas Rusijai, vis garsiau kalbama apie karinę paramą Ukrainai. NATO reiškia susirūpinimą savo rytinėmis sienomis ir dedamos konkrečios pastangos sprendžiant saugumo problemas. Pamažu formuojasi tam tikri saugumo iššūkiai pačiai Rusijai, ir karinės pratybos – tai tik dalis atsako, kurį rengia Rusija, siekdama grįžti į tarptautinę areną. Reikia pabrėžti, kad rimtas pleištas įkaltas į Rusijos santykius su NATO bei ES ir tai reiškia, kad Rusija bus ignoruojama sprendžiant globalius saugumo klausimus.

– Ar Rusijos pratybas galime vertinti kaip didelio masto?

– Tai pakankamo masto kariniai renginiai, kurių metu galima modeliuoti aukštos eskalacijos konfliktą ar susidūrimą su masyviomis konvencinėmis pajėgomis. Tai iš anksto planuoti veiksmai, kurie apima skirtingus geografinius fragmentus. Panaudojant tokį karinių pajėgumų kiekį pratybose, galima drąsiai teigti, kad scenarijai yra nukreipti prieš konkrečius priešininkus (pavyzdžiui, Baltijos jūros regione pagrindinis priešininko krūvis turėtų tekti NATO) ir bus atidirbami gynybiniai ir puolamieji veiksmai, kurie suplanuoti Rusijos generaliniame štabe. Pati pratybų trajektorija yra plati, bandoma įrodyti, kad Rusija pajėgi dalyvauti konfliktuose bent jau keliuose geografiniuose taškuose. Žinoma, testuojami kariniai pajėgumai skiriasi (pavyzdžiui, Vakarų karinėje apygardoje ir Rytų karinėje apygardoje), o tai gali pademonstruoti Rusijos prioritetus ir tikimybę dėl galimo konflikto eskalacijos krypties.

– Ar Rusija, organizuodama pratybas, dirba kartu su sąjungininkais?

– Kovo mėnesį vykstančios pratybos yra Rusijos nacionalinis reikalas, todėl jų palaikymas ar nepritarimas nėra esminis. Būtų svarbu pažymėti, kad net ir strateginiai Rusijos partneriai (tokie kaip, pavyzdžiui, Baltarusija) nepalaikė ir nepalaiko Rusijos agresijos Gruzijoje ir Ukrainoje, ir tai, manau, yra gana skaudus smūgis pačiai Rusijai.

– Ar Lietuvos saugumas dabar vertinama pakankamai rimtai, imamasi visų reikalingų priemonių?

– Tikriausiai nebus didelė paslaptis, kad Rusija visuomet buvo traktuojama kaip priešiška valstybė arba kaip šalis, galinti mums sukelti saugumo problemų. Mūsų dvišaliai santykiai yra grindžiami emocijomis, negailestinga retrospektyva ir dabartine agresyvia Rusijos politika. Mūsų saugumo padėties vertinimai visuomet buvo adekvatūs ir realūs. Nenorėčiau teigti, kad mes buvo pamiršę Rusijos veiksnį savo gynybos strategijose ir pagrindinį dėmesį skyrėme kitiems faktoriams. Šauktinių grąžinimas yra viena iš priemonių, kurios yra atsakas į dabartinius saugumo iššūkius. Norėčiau pabrėžti, kad saugumo situacija nuolat kinta ir ją nuspėti nėra lengva, tačiau Lietuva visuomet turi atspirties tašką – Rusiją, kuri daro įtaką nacionalinės gynybos planams. Lietuva yra NATO narė, todėl vyksta daug vidinių nematomų procesų tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygiu. Žinoma, papildomos investicijos į gynybinius pajėgumus sukurs pridėtinę vertę ir jos būtinos, tačiau visų reikalingų priemonių paketą norėčiau vertinti ne kaip nacionalinį, o tarptautinį reikalą ir būtent šiuo lygiu turi būti parinktos visos tinkamos ir reikalingos priemonės.

– Ar, norėdama atgrasyti Rusiją, NATO turėtų dislokuoti daugiau pajėgų prie rytinių Aljanso sienų? Gal tai tik dar labiau sustiprintų atsakomuosius veiksmus?

– Norėčiau atsakyti į šį klausimą akademiškai. Tarptautiniuose santykiuose valstybės susiduria su saugumo dilemos efektu. Jeigu valstybė A padidina karinius pajėgumus, valstybė B bando analogiškai didinti ir net persverti valstybės A pajėgumus. Valstybei B įgijus karinį pranašumą, valstybė A stengiasi persverti karinių pajėgumų balansą savo naudai ir visa tai veda į ginklavimosi varžybas. Rusijos agresyvi politika ir karinių pajėgumų didinimas jau turi NATO atoveiksmį, kuris iš tiesų yra nuosaikus ir ribotas kiekybine prasme. NATO nesivelia į ginklavimosi varžybas, tačiau NATO sąjungininkių pajėgumų didinimas turi didelę moralinę ir kokybinę reikšmę, kuri ir gelia Rusijai. Papildomi dešimt NATO sąjungininkų tankų ar šarvuočių nepakeistų jėgų balanso regione, tačiau tam tikrų elementų dislokavimas Lietuvoje, padidintas politinis ir praktinis dėmesys yra rimta pridėtinė vertė valstybės ir pačios NATO saugumui.