Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu ir Kauno technologijos universiteto mokslininku Mažvydu Jastramskiu ir Europos Parlamento (EP) nariu, Liberalų sąjūdžio būsimu kandidatu į prezidentus P. Auštrevičiumi.

– Pone Auštrevičiau, kitąmet, kai vyks prezidento rinkimai, bus praėję lygiai 15 metų nuo jūsų pirmojo bandymo prezidento rinkimuose. Tąkart jūs buvote trečias ir į antrąjį turą nepatekote iš esmės dėl to, kad dalyvavo ir Valdas Adamkus. Šįkart jūs tikitės absoliučios pergalės ar patekimas į antrąjį turą jau būtų pergalė?

P. Auštrevičius: Kaip ir prieš 15 metų, mano dalyvavimas Lietuvos prezidento rinkimuose nulemtas to, kad aš pasitikiu Lietuvos piliečiais ir Lietuvos piliečiai, nemaža dalis jų, pasitiki manimi. Todėl mano kova dėl Lietuvos prezidento posto bus tikrai iki galo. Neskaičiuoju jokiais limitais ir tikiuosi, kad dalyvaudamas diskusijose, kampanijoje, susitikdamas su Lietuvos žmonėmis aš įrodysiu, kad tas pasitikėjimas, kurį įgavau dar 2004 metais, niekur neišnyko.

– 2019-aisiais taip pat vyks ir EP rinkimai. Suprantu, kad jūs planuojate dalyvauti tiek prezidento, tiek EP rinkimuose?

P. Auštrevičius: Šiuo metu mes kalbame tik apie Lietuvos prezidento rinkimus ir norėčiau susikoncentruoti ties ta tema.

– Tai reiškia, kad į EP nekandidatuosite, ar tai, kad kol kas jums svarbiau prezidento rinkimai, bet prioritetu gali būti ir kiti?

P. Auštrevičius: Jokių kitų prioritetų kol kas nematau ir siūlyčiau kalbėtis tik apie prezidento rinkimus.

– Iš dabar žinomų šešių kandidatų (žinoma, jų dar tik daugės), savo šansus vertinate labai gerai ir manote esantis vienas lyderių? Kas jūsų pagrindinis konkurentas?

P. Auštrevičius: Aš atstovauju klasikinei politinei partijai – Liberalų sąjūdžiui, kuris galbūt neišgyvena geriausių laikų, tačiau mes turime labai tvirtą ideologiją. Remdamasis savo ideologinėmis nuostatomis, remdamasis savo politine patirtimi, kurią per kelis dešimtmečius įgijau dirbdamas įvairiuose postuose, institucijose, manau, kad esu stiprus kandidatas, galintis pasiūlyti, galintis kalbėti su žmonėmis jiems suprantama kalba ir galintis spręsti realias problemas. Nenorėčiau išskirti nė vieno savo oponento – jų dar reikia palaukti, sąrašas užpildytas ne iki galo, bet nematau jokios problemos susigrumti su bet kuo.

– Apie jus, kaip galimą Liberalų sąjūdžio kandidatą, buvo kalbama jau kuris laikas. O jūs sau seniai esate priėmęs sprendimą, kad sieksite šio posto?

Tai yra milžiniškas darbas, pasakymas sau ir žmonėms, kad siekdamas tikslo tikrai atiduosi viską.

P. Auštrevičius: Matyt, visi žmonės turėtų suprasti, kad kandidatavimas į tokią poziciją reiškia ir įsipareigojimą, ir pasiryžimą. Tai nėra pasivaikščiojimas parke. Tai yra milžiniškas darbas, pasakymas sau ir žmonėms, kad siekdamas tikslo tikrai atiduosi viską. Pasakysiu atvirai – tai buvo ir artimiausios aplinkos, ir mano partiečių, ir su politika mažai susijusių žmonių pastovus priminimas, kad reikia eiti, bandyti, kovoti, ir to pasitikėjimo, kurį jauti iš žmonių, negali išduoti – tai pats svarbiausias dalykas, kurį politikas turėtų vertinti.

– Užsiminėte apie nelengvus laikus savo partijai. Kai vyks prezidento rinkimų kampanija, tikėtina, kad vyks ir teismo procesas, kuriame kaltinimai pareikšti ne tik buvusiam partijos lyderiui, bet ir pačiam Liberalų sąjūdžiui. Ar jūs, kaip kandidatas, priimate tai kaip sunkinančią aplinkybę, ar manote, kad rinkėjas atskirs jus nuo Liberalų sąjūdžio bent jau šiame kontekste?

P. Auštrevičius: Visų pirma tikiuosi, kad iškelti kaltinimai Liberalų sąjūdžiui nepasiteisins. Norėčiau atskirti pavienius asmenis, kurie minimi dar pradinėje bylos stadijoje. Suprantu visus iššūkius, žinau, kad bus bandoma klijuoti etiketes, kad bus bandoma ieškoti bendros atsakomybės, bet aš labai tikiu, kad Lietuvos piliečiai jau aiškiai atskiria teisinės valstybės pagrindus, kaltinimus, kurie suformuluoti kažkam kitam ir tiems, kurie nedalyvauja byloje. Labai tikiuosi ir sąmoningumo, ir platesnio požiūrio. Jeigu pradėsime kaltinti visus, sustačius juos į vieną grupę, ko gero, Lietuvoje nerasčiau nė vienos politinės partijos, kuri turėtų dalyvauti rinkimuose.

– Pone Jastramski, trumpai grįžkime prie „MG Baltic“ istorijos, teismo, kuris turbūt vyks politinės kampanijos metu. Tai yra svarbus faktorius liberalų rinkėjams renkantis, ar balsuoti už P. Auštrevičių?

M. Jastramskis: Priklausomai, kokie ryškūs bus įvykiai, kaip jie bus nušviečiami. Tikriausiai tai visgi bus mažiau svarbu nei per parlamento rinkimus, nes prezidento rinkimai, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, orientuoti į asmenybę, į kandidatą. Pastaruosius dvejus prezidento rinkimus partijų vaidmuo buvo gerokai sumenkęs. O dabar sudėtinga pasakyti.

– Dabartinės batalijos Seime turbūt neprideda partijų mėgimo ir reitingų kilimo?

M. Jastramskis: Matome tam tikrą paradoksą – nežiūrint tų batalijų, partijos kelia savo kandidatus ir panašu, kad jų bus daug. Kodėl taip vyksta, atsakymas paprastas – dėl to, kad po dviejų D. Grybauskaitės kadencijų atsivėrė galimybių langas, panašu, kad rinkimai konkurencingi – gali būti ir visokių atsitiktinumų. Pavyzdžiui, P. Auštrevičiui prieš  15 metų pritrūko poros procentų iki antrojo turo – galbūt jis būtų buvęs prezidentas.

– Jis surinko beveik 20 procentų, Kazimiera Prunskienė – 22 proc.

M. Jastramskis: Kitas paradoksas – kad P. Auštrevičius gerai pasirodytų rinkimuose (man dabar tikrai labai sudėtinga pasakyti, kokios yra galimybės), jis turės kažkiek atsiriboti nuo partijos – ar ji bus procesuose, ar nebus. Lietuvoje sakant, kad atstovauji tik šiai partijai, tik šiai ideologijai, esi liberalas, tikrai bus sudėtinga.

– Apskritai prezidento rinkimų praktika rodo, kad partiniams kandidatams šansų tapti prezidentu yra minimaliai, nes nuo Valdo Adamkaus iki Dalios Grybauskaitės prezidentai yra ne partiniai kandidatai ir čia stebuklų turbūt neverta tikėtis?

M. Jastramskis: Tai yra visiškai normalu, nes mūsų Konstitucija mus įstato į tam tikras vėžes. Ten parašyta, kad prezidentas turi atsisakyti dalyvavimo politinėse organizacijose ir yra tokie lūkesčiai, kad prezidentas bus virš partinių reikalų. Vis dėlto be pagrindinių partijų paramos gali būti sudėtinga. Nors konservatoriai nekėlė savo kandidato paskutiniuose prezidento rinkimuose, ir su jų parama D. Grybauskaitė nesugebėjo laimėti pirmajame ture. Gal partijos po kurio laiko pamatė, kad nors jos nėra tokios stiprios kaip mes norėtume, gali kažką padaryti. Bus labai įdomūs rinkimai, pamatysime.

– Jau žinomi 6 kandidatai į prezidentus: Naglis Puteikis, Aušra Maldeikienė, Valentinas Mazuronis, Petras Auštrevičius, Žygimantas Pavilionis ir Vygaudas Ušackas. Bet turbūt kuo daugiau atsiranda tų žinomų kandidatų, tuo aktualesni ir svarbesni pasidaro tie nežinomi. Ar galima sakyti, kad tarp tų 6 jau yra būsimo prezidento pavardė?

M. Jastramskis: Balsuos žmonės. Kalbant apie liberalų elektoratą, praėjusiuose parlamento rinkimuose buvo tik apie pusę žmonių, kurie už liberalus balsavo ir prieš tai buvusiuose rinkimuose. Vos pusė lojalių rinkėjų.

– Tam, aišku, įtakos turėjo ir paskutinieji įvykiai.

M. Jastramskis: Ir įvykiai turėjo įtakos, ir tai, kad liberalų rinkėjas, skirtingai nei kitų partijų, yra gerokai jaunesnis, tikriausiai tarp jų buvo nemažai žmonių, kurie balsavo pirmą kartą. Vis dėlto kai kalbame apie prezidento rinkimus, jie dar sunkiau prognozuojami, jei nėra vieno aiškaus lyderio. Nenoriu užsiimti būrimais iš kavos tirščių dėl to, kad nėra visų aiškių kandidatų, o net jeigu ir būtų, žmonės gali persigalvoti. Tai yra asmenybės. Vienas skandalas, susijęs su žmogaus savybėmis, gali visiškai sumažinti pasitikėjimą. Kaip žmogus balsuoja už partiją, tai yra ilgalaikis įprotis. Pavyzdžiui, jei konservatorių partijoje atsiranda skandalėlis, rinkėjai nepabėga. Kalbant apie prezidentą, vienas gali iškilti likus pusei metų, kitas prarasti populiarumą ir t. t.

– Turbūt kalbėti apie tai, kad likus pusmečiui ar metams iki rinkimų atsirastų kandidatas, apie kurį iki tol apskritai nebuvo kalbama, yra sunku. Gitanas Nausėda, Visvaldas Matijošaitis vardijami tarp nepartinių. Sauliaus Skvernelio kaip nepartinio vardinti jau nelabai galima, nes jis aiškiai siejamas su „valstiečiais“.

M. Jastramskis: Įdomu tai, kad Nacionalinėje rinkiminėje studijoje iškart po rinkimų koreliacija tarp simpatijos partijai ir lyderiui buvo silpnesnė S. Skvernelio atžvilgiu. Iš karto prasidėjo skandalai, susiję su Ramūno Karbauskio asmenybe, ir labai stipriai nutempė tą reitingą žemyn. Aišku, einant laikui S. Skvernelis kuo toliau, tuo labiau siejamas su valdančiąja dauguma, su „valstiečių“ partija. Ir jam vis sunkiau bus dalyvauti rinkimuose, nes ką tik buvus premjeru aš labai sunkiai įsivaizduoju galimybę juos laimėti.

– Ką rodo paskutinės visuomenės apklausos – kokio prezidento nori žmonės?

M. Jastramskis: Reikia pripažinti tai, kad išsamesnių mokslinių tyrimų apie prezidentinius rinkimus, nepaisant to, kad tai yra vieni pagrindinių rinkimų šalyje, nelabai daug ir turime. Galima kalbėti apskritai apie bruožus, ko žmonės tikisi iš politikų, lyderių. Dalis tikisi tvirtos, griežtos rankos, tvarkos, bet yra ir kitokių bruožų, kurie nebūtai siejami su tvirta ranka. Tai gali būti ryžtingumas, drąsa ir t. t. Iš kitos pusės reikia pažiūrėti, kad D. Grybauskaitė nėra vienintelis buvęs prezidentas. Mes į ją žiūrime kaip į tam tikrą modelį, bet prieš tai buvo V. Adamkus.

– Ir jie gana skirtingi.

M. Jastramskis: Taip. Diplomatiškas, santūrus. Tai rodo, kad esant tam tikroms sąlygoms, gali būti išrinkti skirtingų asmenybių žmonės. Siūlau neprisirišti prie to, kad žmonės esą ieškos tik vieno tipo prezidento. Konkurencija bus pakankamai atvira, net gali būti taip, kaip tuose rinkimuose, kuriuose dalyvavo P. Auštrevičius: bus labai nedideli skirtumai tarp pirmos, antros, trečios, gal net ketvirtos vietos. Tokiu atveju atsiranda toks dalykas kaip atsitiktinumai. O jų niekas nenumatys.

– Labai svarbu yra ir tai, ką parems dabartinė prezidentė?

M. Jastramskis: Lietuvoje nėra taip paprasta kaip JAV, kur labai svarbu, kas ką remia, bet Lietuvoje labai daug gali reikšti D. Grybauskaitės parama. Tačiau man būtų keista matyti prezidentę, kuri iki šiol labai atsargiai elgėsi su politine parama, sakančią, kad remia konkretų kandidatą. Labiau matyčiau ją kaip ir anksčiau, kaip buvo su Artūru Zuoku, negatyviai „palaikančią“ – kad būtų aišku, už ką nebalsuoti. Svarbus jos vaidmuo antrajame ture, kur neaišku, kas bus.

– Ar drįstumėte prognozuoti, kas iš tų jau žinomų 6 kandidatų išeis į antrąjį turą?

M. Jastramskis: Tikrai neįsivaizduoju. Jų yra jau nemažai, jau 6, todėl sunku prognozuoti. Galime remtis vieninteliu signalu pagal tai, kokia yra partijų parama ir kokie yra rinkėjai. Jei man reikėtų statyti, statyčiau, kad konservatorių kandidatas eis į antrąjį turą. Dėl to, kad konservatoriai turi nuoseklių, lojalių rinkėjų. Bet vėl – tai priklausys ir nuo asmenybės, ir kaip ją priims konservatorių rinkėjas.

O tų kandidatų, kurie net partijų paramos neturi, pavyzdžiui, V. Mazuronio, šansais tikėti būtų kažkaip keista.