Apie tai, ką Lietuva laimėtų atnaujinusi bendradarbiavimą su Kinija ir ar tai paskatintų ekonomikos augimą, ar būtų naudinga verslui ir vartotojams „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius (toliau – V. J.), Europos Parlamento narys, buvęs Europos Sąjungos komisaras Virginijus Sinkevičius (toliau – V. S.) ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas (toliau – R. V.).
– Kokią matote pragmatinę santykių su Kinija pusę?
– R. V.: Norėčiau matyti daugiau tęstinumo ir tarimosi tarp Lietuvos partijų dėl pagrindinių užsienio politikos krypčių. Būtent to šiuo metu pasigendu. Kinijos klausimas yra tapęs vidaus politinių ginčų klausimu. Manau, kad tai yra vienareikšmiškai blogai. Kiek plėtojasi mūsų santykiai su Taivanu, nepamirškime, kad įmonės pačios sprendžia, ar verta investuoti.
Taip, Kinijoje valdžia dažnai daro tokius sprendimus ir daro poveikį verslo veiklai, ir nemanau, kad tai yra gerai. Bet kai kalbame apie tokią šalį kaip Taivanas, dar atsižvelkime į kultūrinę specifiką – verslo kūrimas, sandoriai užima laiko, tad dėl to aš irgi neskubėčiau labai kritiškai vertinti, kaip plėtojasi Lietuvos santykiai su Taivanu.
Žiūrint iš mūsų politikos pozicijos, manau, vertėtų prieš kalbant geriau pagalvoti, kaip tai bus interpretuota, kaip į tai reaguos Lietuvos partneriai, įskaitant ir mums strategiškai svarbius, tokius kaip JAV ir Europos Sąjungos šalys. Tas ginčas šiuo klausimu kenkia ir verslo santykių prognozuojamumui, ir Lietuvos reputacijai.
– Kiek verslas geba numatyti į priekį? Ar verslas atrado galimybių Taivane?
– V. J.: Labai sunku vertinti ir kalbėti, nes verslo, pramonės ir paslaugų šakų yra labai daug. Vieni dirba su Kinija ir toliau plėtoja tuos santykius, kiti dirba su Taivanu.
Aišku, sakyti, kad tai yra lygiagrečios rinkos, negalime – rinkų dydžiai nepalyginamai skiriasi. Žiūrint pragmatiškai, mums reikėtų susitvarkyti ir turėti normalią Kinijos ambasadą, ir tai yra kiekvienos šalies reikalas. Būti vienintele Europos šalimi, neturinčia oficialios Kinijos atstovybės, yra išskirtinumas blogąja prasme.
Būti vienintele Europos šalimi, neturinčia oficialios Kinijos atstovybės, yra išskirtinumas blogąja prasme.
Kalbant apie Taivaną, mano žiniomis, diskusijos vyksta tarp tam tikrų didelių finansinių institucijų ir dėl nedidelių projektų, susijusių su elektronikos sritimi. Šios diskusijos vyksta jau ilgokai.
Iš verslo pusės mums reikia išlaikyti tą status quo, gerinti santykius, kiek išeina, su ta pačia Kinija, kad atsirastų jų ambasada, kad lietuviai nevažinėtų į Latviją ar kitas šalis gauti vizos. Berods, mes vieninteliai neturime laisvo judėjimo, nes kitos aplinkinės šalys turi tuos pačius bevizius režimus verslui plėtoti.
– Kas būtų, jei kinai mūsų žingsnį įvertintų kaip klaidą?
– V. J.: Klaida ar ne klaida – manau, kad tai sprendžia politikai. Išlaikyti santykius su visomis šalimis yra labai svarbu. Bet taip pat svarbu žiūrėti, kaip mūsų bendroji rinka Europos Sąjungoje sureaguos į tai.
Daugelis Rytų bloko šalių žiūrėjo į mus kaip į lyderiaujančius su savo nuomone. Jei dabar kardinaliai keistume politiką, tas pokytis būtų „neskanus“ ne tik mums ar mūsų partneriams, t. y. JAV, bet taip pat „neskanu“ būtų ir Čekijai, ir Lenkijai. Mums svarbu likti prie to, kas yra dabar, nes tas šokinėjimas tikrai neduos nieko gero.
– Kaip atrodo ši situacija iš šalies?
– V. S.: Manau, kad tai svarbi tema Lietuvos užsienio politikai. Atsispiriant nuo pagrindinio dalyko, dėl kurio nesiginčija nė viena pusė, aišku – mes norėtume turėti abipusiai pagarbius santykius su Kinija. Klausimas, be jokios abejonės, kokia viso to kaina. Kaina šiuo atveju nėra tik importas ir eksportas – turime galvoti apie dabartinę geopolitinę situaciją.
Nesvarbu, ar Baltuosiuose rūmuose būtų Donaldas Trumpas, ar kažkas kitas, JAV požiūris į Kiniją tikrai nesikeis – jis bus pakankamai stabilus.
Nesvarbu, ar Baltuosiuose rūmuose būtų Donaldas Trumpas, ar kažkas kitas, JAV požiūris į Kiniją tikrai nesikeis – jis bus pakankamai stabilus.
Šiuo atveju, kai kalbame apie pagrindinį dalyką, t. y. mūsų gynybos pajėgumus ir saugumo garantijas, negalime to neįtraukti į bendrą skaičiavimą. Jei žiūrėtume tik į importą ir eksportą – man teko garbė būti ekonomikos ministru ir kartu su Dalia Grybauskaite vykti į Kiniją, kai pirmosios Donaldo Trumpo kadencijos metu prasidėjo prekybos karas. Kinija tuomet paskelbė apie didesnį ekonomikos atsivėrimą, apie dešimties trilijonų eurų importą, vyko labai daug tarptautinių parodų, ir, aišku, todėl mes vykome į Kiniją.
Kinija yra labai didelė, ir pasiūlyti jai kažką yra be galo sudėtinga.
Visada yra klausimas, kiek iš tiesų mūsų verslas gali pasinaudoti tomis galimybėmis, nes, aišku, Kinija yra labai didelė, ir pasiūlyti jai kažką yra be galo sudėtinga. Lygiai tą patį matome ir su Taivanu, kur dėmesys buvo skiriamas labai aukštoms technologijoms. Jų noras investuoti tą žadėtą milijardą buvo nukreiptas į įmones, kurioms jau nelabai reikia investicijų – tai įmonės, kurios be didesnių vargų gauna banko paskolą, refinansuojasi.
Ko mums iš tiesų reikia? Investicijų į didesnės rizikos įmones, kurios dar tik kuriasi. Reikėtų daugiau kalbėtis su Taivanu atvirai, ieškant galimybių, kaip išnaudoti ir kurti abipuses naudas.
Kaip pavyzdį matome Ukrainoje dronų panaudojimą. Ukrainiečiai patys kalba, kad labai daug dronų komponentų atkeliauja iš Kinijos. Ar alternatyva galėtų būti Taivanas? Ar galėtume sukurti vertės grandinę dronų gamybai Europoje? Man trūksta ne kalbėjimo apie grįžimą prie kažkokių šaknų, o labai konkrečios vizijos, ką mes norime sukurti iš to santykio.
Be jokios abejonės, yra interesas atkurti santykius su Kinija, bet tai – kainos klausimas.
Aišku, be jokios abejonės, yra interesas atkurti santykius su Kinija, bet tai – kainos klausimas. Ir čia Kinija, kaip didelė žaidėja, formuojanti globalią politiką, tikrai neleis, kad maža šalis eitų prieš jos interesus ir ją, sakykime, pažemintų – ką kinai ne kartą yra įvardiję. Jei ta kaina būtų Lietuvos pažeminimas, tai būtų turbūt blogiausia, kas galėtų įvykti.
Tas nenuoseklumas ir šokinėjimas užsienio politikoje, tie klausimai, kurie turėtų būti aukščiau nacionalinio diskurso, yra nuleidžiami į žemiausią lygį, ir tada sakome, kad tai – kainos klausimas. Jei Kinija duos milijoną, keiskime pavadinimą, jei Taivanas duos du milijonus – keiskime pavadinimą atgal. Jei taip pradėsime elgtis, neturėsime nei sąjungininkų, nei pagarbos tarptautiniame kontekste.
Šiuo atveju man tikrai norėtųsi nuoseklumo, išsamesnės vizijos, kalbantis su Lietuvos verslu, kokios tos galimybės būtų, ir taip pat kalbėtis su Taivanu dėl galimybių investuoti į didesnės rizikos įmones.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)