Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje tvorą perlipo daugiau nei 17 tūkst. neteisėtų migrantų. Prieš tai beveik 10 tūkst. lietuvių ir 7 mln. pasaulio gyventojų nusinešė COVID-19. Per krizes ne visada pavykdavo susikalbėti, mat priešais valdžios langus stodavo nepatenkintų būsimais jų sprendimais minios. „Kaip susikalbėti žmonėms ir politikams?“ – klausimas, kuris kankina nuo pat valdžios susikūrimo. O atsakymo ieškoma Jungtiniuose Arabų Emyratuose, į kuriuos suvažiavo buvę ir esami pasaulio lyderiai, praneša LNK.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Šiandien bandote atsakyti į klausimą, kuris tikrai labai sudėtingas ir buvo neatsakytas šimtus metų. Kokios vyriausybės nusipelnė žmonės ir kaip sukurti tokią, kuri išspręstų viso pasaulio problemas?“– buvusios Kanados premjerės Kim Campbell klausė žurnalistas.

„Man labai pasisekė, kad mano valstybėje, Kanadoje, turime tokią valdžią, kuri deda daug pastangų dėl žmonių. Turime gilias valstybės tarnybos tradicijas. Bet visiems reikalinga tokia valdžia, kuri turėtų savo žmonių palaikymą, tarnautų jiems. Tai yra didžiausia problema šiandien. Nes turime milžinišką visuomenės pasidalinimą. Valstybės yra skilusios perpus. Einant viena koja nieko negalima pasiekti“,– sakė K. Campbell.

Dėl nesusikalbėjimo, didžiausias smurto protrūkis nuo 2009 m. prie Seimo baigėsi pareigūnų, parlamentarų ir kelių dešimčių mitinguotojų sužalojimais.

„Lietuvoje didžiausias nepasitikėjimas Vyriausybe ir Seimu nuo Nepriklausomybės pradžios. Žmonės nebetiki politikais. Ar jums atrodo, kad tai įmanoma pakeisti?“ – teiravosi žurnalistas nemenką patirtį turinčios Kanados politikės.

Valdžia turi būti pasiruošusi pasakyti, kad suklydo. Nereikia imituoti, kad pačią pirmą pandemijos dieną žinai, ką darai.

„Galime pasižiūrėti atgal, į COVID-19. Sklandė pilna netikrų naujienų ir buvo keista matyti tiek daug žmonių, kurie tikėjo sąmokslo teorijomis. Skaičiau istorijas iš Amerikos: kad žmonės iš tos pačios šeimos nesusikalbėjo. Tada valdžiai buvo labai sudėtinga stoti į kovą ir bendrauti su žmonėmis. Bet taip nutinka tada, kai nekuri su žmonėmis dialogo ir neturi jų pasitikėjimo. Valdžia turi būti pasiruošusi pasakyti, kad suklydo. Nereikia imituoti, kad pačią pirmą pandemijos dieną žinai, ką darai. Aišku buvo tik tiek, kad negalima buvo liesti ir įkvėpti viruso. Kai kur sklido melas, kad jau užsakytos vakcinos, nors jos dar tik buvo baigiamos gaminti. Tada verčiau pasakyti: „Mes nežinome, ką daryti, bet dedame visas pastangas, kad jus apsaugotume.“

Vyriausybės turi būti nuoširdžios tiek, kiek gali bendraudamos su gyventojais. Sakyti tiesą, kiek įmanoma. Ir nebijoti prisipažinti, kad kai kurie sprendimai pareikalaus aukų. Svarbiausia – kad tos pamokos būtų išmoktos. Dažnai nebūna paprasto atsakymo, kodėl vyksta nelaimės. Ką daryti, kai nuo pandemijos trūksta tūkstančiai žmonių, o tu negali jiems padėti? Sunku žinoti atsakymą, bet, manau, kad jūsų šaliai sekėsi gana gerai“, – įsitikinusi buvusi Kanados premjerė.

Panašios aistros virė ir pasaulyje. Dėl COVID-19 suvaržymų buvo užtvindytos Australijos gatvės. Kur kas didesnės minios veržėsi Prancūzijoje, kurioje pareigūnams teko panaudoti ašarines dujas ir vandens patrankas. Protestai atsirito ir iki Pietų Amerikos žemyno. Čia protestuotojai reikalavo Prezidento galvos.

„Pone Prezidente, jūs šiandien tvirtinate, kad radote išeitį, kaip vėl žmonėms pasitikėti politikais?“ – klausė žurnalistas buvusio Meksikos prezidento Felipe Calderon.

„Yra tik vienas būdas – sakyti tiesą, kalbėti mokslininkų duomenimis. Mes turime įtikinti žmones naujais argumentais. Dabar valdžia dažniausiai kelia klausimą: „Kas bus, jeigu jūs nedarysite to, kas liepta?“. Užuot kalbėjusi apie padarinius, kaip bus baisu – kad ir klimato kaitą. Reikia kalbėti ir apie pažadus – kas bus, jeigu to išvengsime? Politikoje viskas sukasi apie tikėjimą. Taigi, tas, kuris sugeba tai duoti žmonėms, laimės mūšio lauke“, – įsitikinęs buvęs Meksikos vadovas.

„2006 m. jūs į Meksikos gatves paleidote kariuomenę tvarkai užtikrinti. Ar nėra taip, kad laikui bėgant politikai imasi lengvų veiksmų daryti tai, kas yra jų galioje? Per greitai nuleidžia rankas, kas yra per sudėtinga? Ir taip sudaužo žmonių viltis vėl kalbėtis, diskutuoti“, – teiravosi žurnalistas.

„Tai sudėtinga. Bet noriu pasakyti, kad naujos politikų kartos yra tikrai daugiau įsipareigojusios žmonėms. Net palyginti ir su manimi. Nauji politikai privalo būti atsakingesni ir žmogiškesni bei sakantys tiesą. Bet ir rinkėjai turi keistis. Neužtenka sėdėti ant suoliuko ir sakyti, kad politikai turi kažką daryti. Jeigu nepatinka – eikit ir keiskit patys pasaulį. Bet nuo suoliuko to padaryti nebus įmanoma“, – sakė F. Calderon.

Metų pradžioje prasidėjęs karas ir daugiau nei pusmetį trunkanti nežinomybė dėl Ukrainos taip pat tęsiasi.

„Jūs – ta moteris, kuri gimėte po II-ojo pasaulinio karo, gyvenote Šaltojo karo nuotaikomis, ne vienerius metus studijavote ir Sovietų Sąjungos veiklą. Buvote ne tik Kanados gynybos ministre, bet ir premjere. Ar jums neatrodo, kad dabar ta Berlyno siena, kuri buvo sugriauta prieš daugiau nei 30 metų, griuvo, bet geležinė uždanga šiek tiek pasislinko toliau – link Ukrainos ir niekur nedingo?“ – buvusios Kanados premjerės klausė žurnalistas.

„Man labai neramu dėl to, kas darosi Ukrainoje. Nes kai jaunystėje buvau Sovietų Sąjungos specialistė ir 1972-ais metais baigusi mokslus galėjau praleisti kelis mėnesius toje sąjungoje, jau tada pamačiau, kad tai valstybė be ateities. Kuo toliau, vis labiau matėsi, kad Putino Rusija tai Stalino Rusija. Vis pamirštame kainą, kurią sumokėjome per pasaulinius karus. Šiandien matome netikrus referendumus. O juk Ukraina buvo sukurta savo žmonių valia būti atskirai nuo agresoriaus. Nuo tada, kai išsikovojo nepriklausomybę, ji buvo valdoma teisėtai. Ir taip nelengva tapti demokratine valstybe – pilna iššūkių. Tad problema buvo ne viduje, o žvanginantis ginklais kaimynas. Ir nors karas parodė, kad jų armija nėra efektyvi, bet ant Rusijos žemės vis dar branduolinis ginklas. Visgi europiečiai per lėtai atstumia dar vieną blogą aktorių. Ypač vokiečiai, kurie priklausomi nuo energijos išteklių. Ir ne viena šalis, tarp jų ir Lietuva, juos įspėjo, kad pasitikėti rusais – rizikinga. Bet jeigu ne karas, galbūt dabar nė vienai valstybei nebūtų atsivėrusios akys“, – įsitikinusi K. Campbell.

Ne tik karas, bet ir klimato kaita griovė žmonių gyvenimus. Miškai priminė pragarą, krito namai, be darbų liko tūkstančiai. Pasaulyje krizės artimiausiu metu tikrai dar nesibaigs. Verčiau pasipildys tik naujomis. Tad politikams artimiausiu metu teks išmokti, kaip teisingai bendrauti su žmonėmis.