Prieš atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje buvo 220 tūkstančių komunistų partijos narių. Pajutę artėjančias politines permainas, daugelis jų staiga atsiribojo nuo bolševizmo doktrinų – vieni tapo aršiais laisvos šalies patriotais, kiti net prisijungė prie dešiniųjų partijų. Ir tik pavieniai išdrįso viešai išpažinti savo praeities nuodėmes prieš valstybę ir jos žmones.

Nugrimzdo į nežinią

Šiandien Lietuvos komunistų partija oficialiai yra uždrausta. Tačiau apie 150 tūkst. mūsų šalies komunistų, prasidėjus 1990-ųjų įvykiams Lietuvoje, taip niekada ir neatsisakė savo narystės partijoje, kuri tiesiogiai prisidėjo prie nusikaltimų žmogiškumui.

"Lietuvoje prieš nepriklausomybės atkūrimą buvo apie 220 tūkst. komunistų. Tuos skaičius mes tiksliai žinome, nes nariai perregistravo narystę ir nepasiėmė naujų partinių bilietų. Taigi Lietuvos komunistai 1989–1990 m. išsiskirstė. Du trečdaliai išėjo, nepalikdami jokių galų, o likusieji prisijungė prie kitų politinių jėgų", – pasakojo istorikas, parlamentaras Arvydas Anušauskas.

1989 m. Lietuvos komunistų partija skilo, dalis jų atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija.

"Po skilimo TSKP paskelbė, kad jie turi 20 tūkst. narių. Algirdo Brazausko "atskilėliai" pareiškė, kad pas juos – 40 tūkst. narių. Tačiau, kurgi dingo likusieji dar du trečdaliai komunistų? Manome, jog jie tiesiog ignoravo permainas ir liko pasyvūs", – įsitikinęs A.Anušauskas.

Dievobaimingi ateistai

Istorikas A.Anušauskas pasakojo, kad realią situaciją, kas buvo statistinis komunistas, atskleidė 1989-ųjų apklausa, kurią atliko LKP Vilniaus komitetas.

"Paaiškėjo daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad ateistinėje partijoje kas antras asmuo yra tikintis. Vadinasi, žmonės į Komunistų partiją stojo dėl karjeros ar turėjo kitų lūkesčių, nors nepriklausė nomenklatūrai. Prasidėjus politinėms permainoms, jie tiesiog atsisakė šitos naštos ir dingo iš akiračio", – teigė LKP veiklą tyrinėjęs A.Anušauskas.

Esą dėl TSKP narių viskas aišku – partija iširo, didelė dalis iš Lietuvos emigravo, kai kurie visam laikui, kiti – tik laikinai. Ypač daug komunistų iš šalies pasitraukė kartu su sovietų kariuomene, nes rusakalbių kariškių čia buvo 130 tūkst., beveik visi jie – komunistai.

Geresnio gyvenimo garantas

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius teigė, jog kai pokaryje žmonės buvo laužomi fiziškai ir dvasiškai, jie stengėsi išlikti, galbūt todėl dauguma ir nuėjo konformizmo keliu, tai yra tapo komunistais.

"Juk partinis bilietas anais nepritekliaus laikais ne veltui buvo vadinamas duonos kortele. Ne partijos nariams buvo užkirsti keliai daryti karjerą, išvažiuoti bent į socialistinio lagerio šalis", – dėstė S.Karalius.

Esą kito kelio geriau gyventi nebuvo, todėl dauguma stojo į Komunistų partiją.

Manoma, kad idėjinių komunistų Lietuvoje buvo nedaug. Paradoksalu, bet Mažosios Lietuvos istorijos muziejus neturi nė vieno Komunistų partijos bilieto.

"Buvo metas, kai žmonės sovietinius karinius bilietus, apdovanojimus, pasus pamovė gatvėse ant smaigų. Mes tuos dokumentus parsivežėme į muziejų, tačiau tarp jų neradome nė vieno partinio bilieto. Gal nepatogu rodyti tokį dokumentą, o kai kurie gal yra ištikimi senoms idėjoms", – svarstė S.Karalius.

Prisitaikėliai dirbo Lietuvai?

Istoriko A.Anušausko teigimu, konformizmas padėjo lietuviams užimti aukštas pareigas Tarybų Lietuvoje. Tačiau esą komiškai skamba A.Brazausko frazė, kad jie ir tada "dirbo Lietuvai".

"Manau, pirmiausia jie dirbo sau. Lietuva čia niekuo dėta. Taip jau objektyviai susiklostė, kad jie užėmė svarbius valstybinius postus, pataikavo Maskvai. O vėliau turėjo neprastas startines pozicijas, susiklosčius naujoms politinėms aplinkybėms", – konstatavo A.Anušauskas.

Istorikas dienraščiui teigė, kad po politinių permainų mažiausiai melavo A.Brazauskas. Jis, koks buvo, toks ir liko. Jam pavykdavo prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, – pasikeitus politinėms aplinkybėms, jis susirado sau naują nišą. Tai buvo lankstus, visiems tinkantis politikas.

Pasak A.Anušausko, tarp KGB dokumentų jam pavyko rasti įvairių scenarijų ir projektų 1990-ųjų įvykiams Lietuvoje užkardyti. Dokumentuose siūloma, jei reikės su kuo nors derėtis, tai tik ne su M.Burokevičiumi, bet su A.Brazausku, būtent jį ketino kelti į valdžios viršūnę, nes šis politikas turėjo pasitikėjimą visuomenėje. Tokių planų jo atžvilgiu pats A.Brazauskas galėjo ir nežinoti.

Pasak parlamentaro, yra ir daugiau žmonių, kurių pažiūros per pastaruosius 25 metus nepasikeitė ir jie vis dar tiki senos tvarkos "tobulumu".

"Gyvenimas keitėsi, aplinka keitėsi, viskas pasikeitė, bet ne tų žmonių įsitikinimai. Jų pažiūros tarsi užkoduotos, ir tai suprantama. Pavyzdžiui, sovietų saugumiečiai, visi – komunistai, buvo parinkti pagal tam tikrą specifinį asmenybės tipą. Jie per daug ir nesistengė galvoti, nes jiems taip buvo patogu", – įsitikinęs A.Anušauskas.

Apie išverstą kailį

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje šiandien saugomi 1990-ųjų vasario 24 d. rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą agitaciniai lapeliai.

Kandidatai komjaunimo lyderiai, tarsi nujausdami, kad jų politinės pažiūros tampa nebemadingos, apie savo priklausomybę nė neužsiminė, bet kad priartėtų prie to meto aktualijų, agitaciją padabino trispalve ir vyčiu.

"Jie jautė, kad komunistams metas trauktis ir bandė slėpti savo partiškumą. Net sovietų armijos karininko Ivano Černycho, dėl kurio paskui į Klaipėdos gatves išriedėjo tankai, agitaciniai lapeliai ir tie papuošti lietuviškomis trispalvėmis. Jie nusispjovė į principus ir bet kokiais būdais bandė pakliūti į valdžią", – pasakojo S.Karalius.

Pasak muziejininko, Sąjūdžio žmonėms buvo labai sunku, nes  konfrontacija su komunistais buvo labai didelė.

"Apmaudžiausia, kad dauguma komunistų staiga išvertė kailį ir tapo aršiausiais patriotais. Eina į bažnyčią, mušasi į krūtinę, o ką jie veikė anksčiau? Tokių apsimetėlių Lietuvoje labai daug. O kiek iš jų atgailavo? Vienas kitas", – piktinosi visuomenininkas Dionyzas Varkalis.

Desovietizacijos išvengė

Ir tikrai – desovietizacijos Lietuva išvengė, daugumai buvusių partinių nomenklatūrininkų atsirado galimybės toliau kilti karjeros laiptais. Istoriko A.Anušausko įsitikinimu, taip atsitiko todėl, kad pradžioje buvo pasiūlytas labai radikalus desovietizacijos modelis.

"Kalba buvo apie tai, kad desovietizacija turėtų paliesti visus komunistus, kuriais tuoj pat pasinaudojo valdančioji nomenklatūra. Šie rėkė, kad turi būti liustruojami visi, nes visi yra kalti. O tereikėjo vieno – pasirinkti čekų modelį, nušalinti nuo valdžios tuos, kurie sovietmečiu užėmė aukštas pareigas, kurie darė įtaką visuomenėje ar persekiojo jos narius, bet tai jokiu būdu nelietė visų komunistų", – tikino A.Anušauskas.

Tačiau nuosaikus desovietizacijos modelis Lietuvoje nebuvo pasirinktas, todėl dauguma buvusių komunistų ir toliau liko valdžioje. Beje, dauguma jų prisišliejo prie Sąjūdžio, kuriame į partiškumą mažai kas atsižvelgė.

"Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo ir Komunistų partijos narių. Manau, čia nieko keista, kad kai kurie žmonės staiga išėjo iš KP šešėlio, nes apklausa parodė, kad žmonės gyveno dvigubą gyvenimą. Oficialiai pažiūros buvo vienos, o gyvenimo vertybės – kitos. Jie pasirinko vieną nesumeluotą gyvenimą", – pabrėžė A.Anušauskas.

Vis dėlto, pasak parlamentaro, jei politinė situacija šalyje pasikeistų, neabejotinai atsirastų konformistų, kurie prisitaikytų prie naujų aplinkybių ir tai esą nuo partiškumo nepriklauso.

Veikla ir nusikaltimai

LPK – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.).

Ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. Sovietmečiu LKP buvo sudedamoji TSKP dalis.

Ši partija 1940 m. buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. Pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

1945 m. LKP turėjo 3 536 narius, 1950 m. – 27 753 narius, 1970 m. – 116 603, 1986 m. – 197 274. Pagal narių skaičių LKP buvo viena didžiausių TSRS respublikinių partijų.

1989 m. LKP skilo, dalis atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 1990–1991 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi LKP ant TSKP platformos, vadovaujama Mykolo Burokevičiaus.

1991 m. sausio 11 d. LKP nusiuntė ultimatumą Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR ir SSRS konstitucijų. Kitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai atmesti.

Tą pačią dieną vadinamieji platformininkai įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo atkurti Lietuvos TSR ir grąžinti seną LTSR Konstituciją. Ši partija sudarė savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią.

Po sausio 13-osios įvykių LKP (TSKP) pirmasis sekretorius M.Burokevičius kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę. Dėl to LKP buvo apkaltinta valstybinio perversmo organizavimu ir uždrausta.