„Aš manau, kad galbūt užgaišę truputėlį startą, mes galėsime gana sėkmingai darbuotis ir finišuoti“, – interviu Eltai sakė J. Olekas.
Nors, neslepia politikas, gaila, kad socialdemokratai neteko Kultūros ministerijos, parlamento vadovo manymu, į šias pareigas jau deleguota ir prezidento patvirtinimo sulaukusi bendrapartietė Vaida Aleknavičienė veikiausiai supras tokių pasikeitimų priežastis. Be to, J. Oleko teigimu, partijos kolegė turėtų išsaugoti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės pareigas.
„Komiteto pirmininko postas turi tikrai pakankamai galių – gal jos truputį skiriasi nuo vykdomosios valdžios, bet tono uždavimas tiems pokyčiams, kurie reikalingi Lietuvoje, yra labai svarbus. Ir aš manau, kad jeigu taip atsitiks, kaip dabar preziumuojame – tai kolegė tikrai supras, kad jokio asmeninio nepasitikėjimo nėra“, – kalbėjo jis.
Tuo metu kalbėdamas apie padėtį valdančiųjų gretose, J. Olekas antrino partijos kolegoms, sakydamas, kad Remigijaus Žemaitaičio vedamos „Nemuno aušros“ rizikos sumažėjo. Dėl to, pasak jo, keičiasi ir prezidento pozicija dėl partinių „aušriečių“ kandidatų į ministrus.
„Praėjo beveik metai bendro darbo. Mes matome, kad mūsų įsipareigojimai, kuriuos mes buvome davę žmonėms (...), sulaukė mūsų kolegų, koalicijos partnerių, pritarimo. Tos tokios netinkamos retorikos... Na, ji išnyko“, – tvirtino Seimo pirmininkas, pripažindamas, kad pavieniai R. Žemaitaičio pasisakymai jam nėra priimtini.
„Manau, kad tai neperžengia ribų, kuriose mes galime, nenusižengdami savo moralei ir etikai, įgyvendinti tuos įsipareigojimus žmonėms, kuriuos mes davėme rinkimų kampanijos metu“, – dėstė socialdemokratas, akcentuodamas, kad bendro darbo patirtis leidžia suteikia saugumo, jog pradėti darbai bus tęsiami.
Tuo metu kalbėdamas apie opozicijos kritikos sulaukusią bendražygio Juliaus Sabatausko kandidatūrą į Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus, J. Olekas nurodo, jog kitose Europos demokratijose yra gana įprasta praktika į tokias institucijas skirti politinės patirties turinčius teisininkus.
„Prancūzija, Belgija, Vokietija – jie visi Konstituciniuose Teismuose turi ne tik tuos grynuosius teisininkus, bet ir teisininkus buvusius politikus. Tai man atrodo, kad tai yra tokia graži, gera vakarietiškos demokratijos tendencija“, – gindamas teikiamą kandidatą pažymėjo Seimo pirmininkas.
– Pone Olekai, kalbamės, kai valdančiosios koalicijos gretose vis dar tvyro įtampos, o paskirtų aplinkos ir energetikos ministrų – vis dar nėra. Keisis ir kultūros ministras. Kol kas vis dar neaišku, kaip visa šita situacija išsispręs. Ar nejaučiate nors truputėlį palengvėjimo, kad visų šių Vyriausybės formavimo peripetijų smaigalyje esate ne jūs?
– Turėsiu pataisyti jus. Čia nėra kažkokios labai didelės peripetijos, tiesiog vyksta formavimo procesas. Man atrodo, kad jis yra ir pakankamai sudėtingas, bet ir pakankamai demokratinis. Žmonės, iš tikrųjų, reiškia savo pozicijas, norus, mes vėl sugrįžtame (pasitarti – ELTA), nėra kažkokio labai didelio spaudimo, kad tik taip ir ne kitaip. Tai galvoju, kad galbūt net šią savaitę turėsime galimybę tą procesą užbaigti. Jeigu ne šią – tai kitos savaitės pradžioje tikrai. Bet aš dar vis viliuosi, kad šią savaitę galėsime tą padaryti. (...)
Aš jau esu kažkam sakęs, kad man teko ne vieną kartą dalyvauti įvairių derybų procesuose. Tai šitos derybos tikrai yra įtemptos, bet tikrai nėra pačios sunkiausios, kuriose man teko dalyvauti. Tai manau, kad toks subalansuotas, ilgesnis derybų procesas leidžia suformuoti tvaresnę komandą. Ir aš manau, kad galbūt užgaišę truputėlį startą, mes galėsime gana sėkmingai darbuotis ir finišuoti.
– Prieš savaitgalį socialdemokratai pateikė „aušriečiams“ pasiūlymą ir pirmadienį paaiškėjo, kad jie sutinka Energetikos ministeriją keisti į Kultūros ministeriją. Jūsų vertinimu, ar tai yra tinkamas šitos situacijos sprendimas?
– Tai yra vienas iš galimų būdų. Buvo įvairūs sprendimo būdai. Mes pradžioje siūlėme kitą variantą. Kai keitėsi koalicijos partneriai, sakėme, kad naujiems koalicijos partneriams atitenka tos pozicijos, kurias anksčiau užėmė buvusieji partneriai. Tačiau „valstiečiai“ pageidavo kitų ministerijų. „Aušriečiai“ sutiko, po to iškilo problemų... Žodžiu, tas procesas yra toks, derybinis. (...) Man asmeniškai kultūros labai gaila.
– Kodėl?
– Man atrodo, kad mes tikrai turime gerą programą, gerą pirminį įdirbį kultūros srityje. Žiūrėkite, ir „Tautos namų“ projekto sprendimai, buvusių Sporto rūmų teigiami, geri sprendimai. Bet aš tikiu, kad jeigu tą poziciją užims mūsų kolegos, „Nemuno aušros“ atstovai, jie tuos darbus pratęs. Bet man tiesiog žmogiškai kultūros truputį gaila.
– Manau sutiksite, kad Energetikos ministerija savo kalibru visame Ministrų kabinete tikrai yra svaresnė negu Kultūros ministerija.
– Aš nesutinku.
– Jūs sakote, kad jos visiškai lygiavertės?
– Aš manau, kad kultūra yra visų mūsų dalykų pagrindas. Atsiminkite Vinstoną Čerčilį. Karo metais, kada reikėjo finansuoti ar kultūrą, ar iš kažkur gauti pinigų gynybai, (jis – ELTA) sakė – tai jeigu mes kultūros neišsaugosime, tai ką mes ginsime? Aš net sakyčiau, kad čia gal dar iš sovietinių laikų atėjęs tas pirmų Vyriausybių įsivaizdavimas, kad kokia nors sveikata, kultūra yra tokie pamestinukai, o jau mes čia ūkininkai, tai mes viską uždirbame ir padarome. (...)
Kai manęs klausia, ką aš įsivaizduoju (...), aš sakau: sveikas, išsilavinęs, kultūringas, dirbantis ir uždirbantis, laimingas žmogus.
– Ir saugus?
– Saugumas, manau, telpa į tą laimę, nes mes be saugumo to neturėsime. Bet kultūra yra labai svarbus savo valstybės, savo tautos identitetas ir tikrai aš nemanau, kad mes gauname svaresnį kokį nors kąsnį. Man atrodo, kad kultūra yra labai svarbu ir tą rodo ir pilnos mūsų teatrų salės, ir žmonių įsitraukimas, ir visi kiti dalykai. Tai aš galvoju, kad būtent kultūra yra vienas iš svarbiausių mūsų pamatų.
Aš galvoju, kad būtent kultūra yra vienas iš svarbiausių mūsų pamatų.
– Matote, kodėl klausiu apie tai – kyla mintis, ar dėl šių mainų „aušriečiams“ nebuvo pasiūlyta kažkas papildomai – galbūt kažkoks postas Seime, komiteto pirmininko... Ar tokių derybų nevyko?
– Vėlgi, čia derybinis procesas, nenoriu labai daug ką išduoti, kol vyksta. Bet mes kalbamės – gal kaip nors pasimainyti viceministrais ar kaip, kadangi ne visi visur užimame (šias pozicijas – ELTA), tai (reikia – ELTA) turėti truputį informacijos. Tai gali būti viena, kita pozicija, bet nėra tų mainų.
– Kaip paaiškinsite bendrapartietei Vaidai Aleknavičienei, kuri jau sulaukė prezidento malonės, kad ji, visgi, nebus ministre?
– Visi žinome, kad politikoje tie pasiūlymai kartais keičiasi. Vaida turėjo ir, man atrodo, išlaikys labai tvirtą komiteto pirmininko poziciją, nes aš noriu priminti žmonėms, kad mes esame parlamentinė Respublika. Tai komiteto pirmininko postas turi tikrai pakankamai galių – gal jos truputį skiriasi nuo vykdomosios valdžios, bet tono uždavimas tiems pokyčiams, kurie reikalingi Lietuvoje, yra labai svarbus. Ir aš manau, kad jeigu taip atsitiks, kaip dabar preziumuojame – tai kolegė tikrai supras, kad jokio asmeninio nepasitikėjimo nėra. Yra tiesiog tokie politiniai procesai, kuriuos suvaldant kartais reikia truputį atsitraukti, kitą kartą – daugiau žengti į priekį. Tai tie dalykai, man atrodo, išsispręs. (...)
– Klausimas dėl Energetikos ministerijos lyg ir išsisprendė, bet šiek tiek grįžkime į to rebuso pradžią. Sakote, kad jums asmeniškai gaila, kad Kultūros ministerija iškeliauja iš socialdemokratų atsakomybės. Ar jums nebuvo gaila, kad pagal pirminį susitarimą Energetikos ministerija atiteko „aušriečiams“?
– Žiūrėkite – vis tiek kažkas turi kažkam atitekti. Tai turbūt niekad nesurikiuosi, nes žmonės, kurie yra įsitraukę į vieną ar į kitą sritį, mato tos srities sutvarkymo pridėtinę vertę ir dažniausiai galvoja, kad kiekvienas konkretus žmogus ar politinė jėga galėtų svariau prisidėti. Bet vis tiek reikia pasidalinti. Galų gale, už tuos pokyčius, kurie reikalingi tai sistemai – ar tai būtų kultūra, ar būtų energetika – vis tiek atsako Vyriausybė ir Seimas. Kad įvyktų tie pokyčiai, turime čia, Seime, priimti sprendimus ir Vyriausybė turi juos įgyvendinti. (...)
Tai aš sakau – kaip žmogus, išreiškiu gailestį (dėl Kultūros ministerijos – ELTA), bet iš kitos pusės visiškai suprantu, kad tai mūsų bendra atsakomybė. Tikrai man, kaip Seimo pirmininkui, bus nepriimtina, nesuprantama, jeigu mes ko nors nepadarysime kultūroje, ko reikia. Ar socialdemokratas, ar „Nemuno aušros“, ar „valstiečių“ atstovas ten dirbs ir vadovaus, mes, kaip koalicija, rinksimės, kalbėsimės, bendrai pasitvirtinsime bendrą Vyriausybės programą, mūsų bendri nuostatai yra išdėstyti koalicinėje sutartyje. Tai aš galvoju, kad viskas turėtų judėti į priekį.
– Praėjusią savaitę paskirtoji premjerė Inga Ruginienė kolegai interviu pasakojo, kaip vyko ministerijų dalybos – kad „valstiečiai“ nenorėjo Energetikos, norėjo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, dėl to galiausiai Energetikos ministerija nukeliavo į „aušriečių“ rankas.
Kalbate, kad tiek kultūra, tiek energetika, tiek visos kitos ministerijos yra vienodai svarbios. Tačiau kritikai kelia klausimą, ar socialdemokratai supranta Energetikos ministerijos strateginę svarbą nacionalinio saugumo prasme? Apie tai kalba ir prezidentas.
Ar socialdemokratai iš tikrųjų supranta šios ministerijos strateginę reikšmę ir ar mato grėsmę, kad tiek vykdančioji galia, tiek parlamentinė kontrolė patenka į vienos partijos rankas?
– Aš dar kartą pasikartosiu – taip, mato. Ir mes matome svarbą. Bet aš tikrai nenumenkinčiau kultūros prieš energetiką, nors dabar taip atsitiks, kad socialdemokratai bus atsakingi už energetiką. Tai tie pasikeitimai yra.
Bet, man atrodo, kai mes diskutuojame ir tariamės, labai svarbu suprasti, kad mes visi esame lygiaverčiai partneriai. Nesvarbu, kaip ten kas nors vertina vieną ar kitą koaliciją. Mes esame tautos atstovai, žmonės už mus balsavo, pasitikėjo ir mes turime priimti tą žmonių sprendimą.
– Kita vertus, socialdemokratai turi 52 mandatus Seime. Didžiausia frakcija ir turi tą iniciatyvos teisę.
– Bet mes turime 9 ministerijas ir pasakykite, kurios čia reikėtų atsisakyti vardan kurios? Bet, man atrodo, labai svarbu, kad šitame pasiskirstyme nepradingtų ir žmonių, kurie eina į tas pozicijas, kompetencija. (...)
Energetinė nepriklausomybė yra labai svarbu tiek nacionaliniu mastu, tiek dabar jau Europos Sąjungos lygmenyje, tą mes matome Ukrainos situacijoje. Tai mes tą suprantame, bet, kaip sakiau, aš dar kartą pabrėšiu, kad esame parlamentinė Respublika su kai kuriais prezidentiniais elementais. Ir mūsų parlamentas, Vyriausybė in corpore – mes tikrai tą atsakomybę prisiimame ir aš manau, kad susitvarkysime su tomis problemomis, kurios čia yra iškilę.
– Dabar viešoje erdvėje lyg ir įdomi diskusija užgimė – tarsi žeriami priekaištai Prezidentūrai, kad ji nori antro savo ministro socialdemokratų lyderiaujamoje Vyriausybėje. Apie tai kalba jūsų kolega Vytenis Povilas Andriukaitis. Prieš mažiau nei metus, kai buvo formuojamas Gintauto Palucko kabinetas – neatsimenu, kad socialdemokratai būtų viešai reiškė priekaištus dėl Kęstučio Budrio. Kaip tik buvo pažymima, kad teikimas yra G. Palucko ir tik jo.
Vis dėlto, gal šioje situacijoje prezidentas suprato tą kontekstą geriau negu socialdemokratai – kad ši ministerija yra neeilinė, ją reikia šiek tiek pasaugoti?
– Aš neimčiau taip sverti, konkuruoti, kuris čia geriau suprato, kuris mažiau suprato. Bet be abejo, kad formuojant Vyriausybę požiūriai truputį skiriasi. Man teko kalbėtis ne su vienu žmogumi, (diskutuojant – ELTA) kur ta valdančiosios daugumos, koalicijos atsakomybė ir įtaka, o kur – prezidento. Kadangi mes tikrai demonstruojame kitą politinę kultūrą – mes matėme, kiek buvo daug nereikalingų tarpinstitucinių įtampų, barnių tarp konservatorių ir liberalų Vyriausybės ir prezidento. Ir aš manau, kad tai darė didesnę žalą negu dabartinės diskusijos dėl vieno ar kito konkretaus ministro.
Aš manau, kad šiaip valdančioji dauguma turėtų drąsiau ir daugiau prisiimti tos atsakomybės. Bet prezidentas irgi turi tam tikros įtakos – žiūrėti. Ir, man atrodo, surasti sutarimą, sutarti vardan Lietuvos yra svarbiau nei galbūt parodyti savo konstitucines galimybes kiečiau apginti vieną ar kitą personaliją ir pasakyti, kad ne, šitas netinka.
– Jūs norite pasakyti, kad ir prezidentas turėtų eiti į tam tikrą kompromisą, o ne ginti tik konkrečią ministeriją, konkrečią personaliją?
– Kiek aš girdžiu iš paskirtosios ministrės pirmininkės, jie, sakyčiau, gana darbine tvarka tikrai argumentuotai pasikalba, pasižiūri tų galimų lyderių pliusus, minusus ir tą sprendimą suranda. Tai nematau tokios labai didelės kaktomušos. Nors sakyčiau, kad Žygimantas Vaičiūnas yra geras ministras, bet tai nėra vienintelė kandidatūra, kad negalėtume pasiūlyti kažko kito. Ir galbūt tas žmogus irgi atsiskleistų (...).
– Pratęsiant dar šiek tiek apie Prezidentūrą. Šalies vadovas kartojo, kad netvirtins partinių „aušriečių“ kandidatų. Tiesa, šiek tiek ta pozicija švelnėja. Bet jau minėtas V. P. Andriukaitis, socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, jūs – iš esmės visa partija vis garsiau kelia klausimus, ar netvirtindamas partinių „Nemuno aušros“ kandidatų prezidentas neviršija savo įgaliojimų.
Pernai, kai buvo formuojamas G. Palucko kabinetas, prezidentas laikėsi tokios pačios pozicijos, tačiau tada partinių ministrų filtras socialdemokratams klausimų nekėlė. Dabar – kelią. Kas pasikeitė?
– Na, man atrodo, pasikeitė tai, kad toks ginčas ar požiūris – ar mes sudarysime koaliciją su „Nemuno aušros“ atstovais, ar ne – buvo kai kurios rinkiminės kampanijos retorikos pasekmė. Mes girdėjome netinkamus kai kuriuos pasisakymus. Tai dėl to buvo tokia pozicija. Bet dabar praėjo beveik metai bendro darbo. Mes matome, kad mūsų įsipareigojimai, kuriuos mes buvome davę žmonėms – ar tai mokesčių sistema, ar pensijos, ar sprendimai socialinėje srityje, dėl paramos jaunimui – jie sulaukė mūsų kolegų, koalicijos partnerių, pritarimo. Tos tokios netinkamos retorikos... Na, ji išnyko. Tai dabar, man atrodo, yra pripažinimas, kad politinė demokratija grindžiama partinių, partijos kandidatų dalyvavimu. Lietuvos žmonės pasitikėjo, pamatėme, kad dirbant mes neturime tokių problemų, kurios negali būti išspręstos. Ir ekscelencija prezidentas taip pat tą įvertino ir todėl, man atrodo, pasikeitė (jo pozicija – ELTA). Ir dabar sakymas „teikite ir partinius kandidatus“ – jis, man atrodo, atitinka europinę demokratijos sampratą. (...)
– Sugrįžkime prie jūsų pasakymo – kad „Nemuno aušra“ priima koalicinius sprendimus ir kad netinkama retorika išnyko. Negaliu nepriminti, kad buvo balsavimų, kuriuose „Nemuno aušros“ atstovai arba nedalyvavo, arba balsavo priešingai. (...) Dėl retorikos irgi, matyt, galima paprieštarauti – Remigijus Žemaitaitis jau įpusėjus pirmiesiems kadencijos metams skleidė melagienas, neva šalies vadovas siūlo nacionalizuoti indėlius. Apie Ukrainą kalbėjo, kad ten vyktų tik mokytis korupcijos. O jūs sakote, kad tai išnyko. Tai ar tikrai, kaip buvo kai kurių socialdemokratų kalbėta, tos rizikos sumažėjo?
– Man atrodo, kad taip, sumažėjo. Jūs čia paminėjote visą eilę tokių dalykų, kurie iš tikrųjų yra buvę. Bet kai kalbėjome apie darbą ar nedarbą kartu, tai pirmiausiai buvo kalba apie antisemitinius pareiškimus, kurie buvo. (...) O tai, kad yra skirtingų balsavimų, kad yra aštresnių pasisakymų – aš jiems nepritariu. Aš manau, kad mes, Lietuvos politikai, turėtume demonstruoti kitą pavyzdį. Bet jų yra. Ir turbūt jų kažkiek ir bus.
– Pripratote jau prie tokio darbo?
– Aš esu matęs ir susistumdymus įvairiuose parlamentuose, ir Vakarų parlamentuose, ne tik rytinėse šalyse. Tarp kitko, ir Lietuvoje anksčiau keletas incidentų yra buvę. Tai man nėra priimtina, bet manau, kad tai neperžengia ribų, kuriose mes galime, nenusižengdami savo moralei ir etikai, įgyvendinti tuos įsipareigojimus žmonėms, kuriuos mes davėme rinkimų kampanijos metu. Ir sugrąžinti Lietuvos žmonėms pasitikėjimą politika, politikais, nes iš tikrųjų įsipareigojimų rinkėjams neįvykdymas, man atrodo, yra pagrindinis, kertinis faktorius, kuris pakerta tą pasitikėjimą politiku.
– Socialdemokratai turi ką atstatyti. Prisiminkime ponios Vilijos Blinkevičiūtės atsitraukimą.
– Aš kalbu apie įsipareigojimus žmonėms, kuriuos mes išdėstėme savo rinkimų programoje. Tai apie premjero kandidatūrą rinkimų programoje nieko nebuvo pasakyta, nes žmonės nerenka premjero. Žurnalistai galbūt reikalauja pasakyti, kas bus premjeras, bet rinkimai yra Seimo. Ir žmonės į Seimą renka pagal programas, pagal kandidatus.
– Kai kandidatė ir sąrašo lyderė sako, kad vadovaus Vyriausybei, matyt, rinkėjai ir tai girdi.
– Tai gali ir turėjo... Aš neatmetu tų tokių, kaip sakyti, norų ir apsisprendimų. Bet ji paminėjo faktorius, dėl kurių ji priėmė kitą sprendimą ir aš negaliu ginčytis. Dėl amžiaus aš nesutinku, ji dar pakankamai jauna, man atrodo. Bet sveikatos dalykai ir apsisprendimai – jų yra. (...)
– Grįžkime prie koalicinių nuotaikų. Sakote, kad rizikos sumažėjo ir tam tikra prasme jau pripratote prie aštresnės koalicijos partnerių retorikos, šiokio tokio nenuspėjamumo. Vis dėlto, ar nesigailite, kad vasaros pabaigoje į atnaujintą koaliciją pakvietėte R. Žemaitaičio „aušriečius“, o ne Sauliaus Skvernelio demokratus?
– Tai jie niekur nebuvo išėję. Jie buvo koalicijoje. Naujojoje koalicijoje mes pakvietėme „valstiečius“. Niekas jų neišmetė – tiesiog S. Skvernelio demokratai išėjo.
– Sakote, jie patys taip pasirinko?
– Tai taip. O kaip pasakyti? Mes buvome koalicijoje iš trijų. Vienas pasako, kad aš nedirbsiu su kitais. Tai reiškia, kad nedirbsi ne tik su vienais, bet ir su kitais. Kada atsirado vakuumas ir vieta vietoje demokratų, mes pakvietėme ne „Nemuno aušrą“. Mes pakvietėme „valstiečius“ ir Krikščioniškų šeimų sąjungos žmones.
– Taip. Bet tuomet gali kilti klausimas – o kodėl socialdemokratai liko su „Nemuno aušra“, o ne su S. Skvernelio demokratais. Juk analogiška situacija. Demokratai pasakė, kad nenori dirbti su „aušriečiais“, tai socialdemokratai galėjo likti su „Vardan Lietuvos“ ir pakviesti „valstiečius“.
– Žiūrėkite, socialdemokratai laimėjo Seimo rinkimus. Ačiū Lietuvos žmonėms, jie pasirinko mus, suteikė labai stiprų mandatą, 52 Seimo nariai. Ir tada mes pradėjome formuoti koaliciją. Jeigu prisimenate, pradėjome formuoti koaliciją su demokratais ir „valstiečiais“. Tuo metu demokratai užsispyrė, kad jie su „valstiečiais“ nedirbs. Na, gerai, mes padarėme nuolaidą, bandėme ieškoti (kitų partnerių – ELTA), nors buvome įsipareigoję, kad nedirbsime su „Nemuno aušra“, pakvietėme „Nemuno aušros“ atstovus.
Dirbome, sakyčiau, gana sėkmingai. Per tuos 9 mėnesius priimti baziniai sprendimai – jeigu pažiūrėsime, kiek tampėsi konservatoriai, liberalai su mokesčių pakeitimais, su reformomis, su kitais klausimais, jie buvo nesprendžiami, mes tuos klausimus išsprendėme. Mums atrodė, kad, pakeitę premjerą, mes galime pakankamai sėkmingai darbuotis toliau. Atsirado vėl demokratų paaiškinimai, kad jie nedirbs. Tai tada mes pasirinkome kitus. (...)
– Kitaip tariant, demokratai kėlė per daug kaprizų, ultimatumų, dėl kurių socialdemokratams reikėjo nemažai prisitaikyti. Bet grįšiu prie to, ką mes aptarėme – Vyriausybės formavimo, kur tikrai buvo ultimatyvių R. Žemaitaičio pasisakymų. Tai šioje situacijoje kyla klausimas – kuo skiriasi S. Skvernelio ir R. Žemaitaičio šantažas?
– Jie („aušriečiai“ – ELTA) niekada nesakė, kad negali dirbti ir su demokratais ar su „valstiečiais“.
– Na, buvo panašių signalų.
– Aš sakau, kaip aš girdėjau. Jie nekėlė tokių reikalavimų, kuriuos kėlė demokratai. Jie turi daugiau balsų. Mums netgi užtenka socialdemokratų ir „Nemuno aušros“ balsų, kad priimtume sprendimus. Mums taip yra stabiliau. Mums nereikia ieškotis (palaikymo – ELTA), nes kitas variantas buvo „valstiečiai“, demokratai ir galbūt pavieniai kažkokie balsai. (...)
Tai bazinei programai, kuriai mes esame įsipareigoję, mums reikia turėti tam tikro saugumo, kad mes ją įgyvendinsime. Ir ta 9 mėnesių darbo patirtis su „Nemuno aušra“ leidžia pasakyti, kad mes tuos darbus tęsime. Nors dabar matosi tam tikros diskusijos ir panašūs dalykai, bet procesas juda ir aš esu įsitikinęs, kad mes tikrai išsispręsime ir galėsime startuoti su 20-ąja Vyriausybe ir tuos darbus pratęsti sėkmingai. (...)
– Paskutinė tema, kuria noriu pakalbėti – teikiate Juliaus Sabatausko kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus. Kodėl?
– Aš manau, kad jis yra labai patyręs parlamentaras. Vienas, turbūt, iš ilgiausiai Seime dirbančių ir kaip tik dirbantis toje srityje. Teisės ir teisėtvarkos komitetas dažnai svarsto, ar yra atitikimas Konstitucijai – ypatingai, kai Teisės departamentas turi savo pastabų. (J. Sabatauskas – ELTA) ne kartą atstovavo Konstituciniame Teisme. Kartais politikai pasikritikuojame vieni kitus – kolegos Stasio Šedbaro skyrimo metu, aš tada nedirbau Seime, bet jau dabar susipažinau, girdėjau tam tikrą kritiką, kodėl jį siūlė.
Bet aš žiūriu europinę patirtį. Prancūzija, Belgija, Vokietija – jie visi Konstituciniuose Teismuose turi ne tik tuos grynuosius teisininkus, bet ir teisininkus buvusius politikus. Tai man atrodo, kad tai yra tokia graži, gera vakarietiškos demokratijos tendencija.
– Bet ar neturėtų būti tam tikro atšalimo laikotarpio?
– Visaip gali būti, bet mes jo netaikėme. Aš tik pasakysiu lietuvišką patirtį. Nuo pat pradžios – Egidijus Jarašiūnas. Nuo pirmo Konstitucinio Teismo – iš Aukščiausiosios Tarybos keliauja ten.
– Bet reikia suprasti ir kontekstą, kad tuomet buvo naujai besikurianti institucija.
– Aš sakau: Vakarų demokratijos, Lietuvos patirtis. Ir man atrodo, kad tie žmonės, kurie dirbo, išėję iš Seimo į Konstitucinį Teismą, tikrai nesugadino Konstitucinio Teismo. Bet buvo papildymas, svarbus elementas. Ir mes neturėjome kokių tai priekaištų. Tai aš galvoju, kad J. Sabatauskas yra pasiruošęs, tinkamas kandidatas. Ir aš negirdžiu labai kritikos.
– Tos kritikos yra. Ir kalbant apie Europos Sąjungos institucijas – ataskaitose Lietuvai reiškiama kritika dėl teisėjų skyrimo, kad iš esmės nusivilkęs Seimo nario kostiumą teisininkas iškart užsivelka teisėjo mantiją.
– Bet Vokietijos, man atrodo, ar pirmininkas ar vicepirmininkas išėjo tiesiai (į Konstitucinį Teismą – ELTA).
– Į ką noriu atkreipti dėmesį: kompetentingos institucijos sako, kad tai yra ydinga praktika. Tiesa, praėjusioje kadencijoje S. Šedbaro kandidatūrą teikė ne tuometė Seimo pirmininkė, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė. Vis dėlto, socialdemokratai kritikavo tą precedentą, nepalaikė kandidatūros ir įspėjo, kad Konstitucinis Teismas yra politizuojamas. Dabar vietoje to, kad tą blogą precedentą ištaisytumėte, jis yra kartojamas.
– Tai aš dar kartą pasakysiu. Gal aš nedalyvavau tose batalijose, kada jos vyko, bet aš tikrai pasidomėjau platesniu ratu. Argumentai, kuriuos dėstau – kad demokratinėse Europos valstybėse tas yra gana plačiai priimtina. Gal net ir reikalavimas, man atrodo, Belgijoje ar Prancūzijoje yra – kad dalis tų teisėjų būtent būtų iš politikų tarpo.
Gyvenimas parodys. Aš tokių kritinių vertinimų neturėjau. Sakau, turėjau poziciją kai kurių ir labai kompetentingų žmonių (...) – kad tinkama ir naudinga, kad neužsidarytume vien tik teisininkų tarpe, bet ateitų ir patyrę, įstatymų kūrimo procesą įvaldę žmonės, matę, kaip ten viskas vyksta. Tai padirbėsime, matysime.
– Ar nėra taip, kad J. Sabatauskui atsidėkojama dėl tų „čekutininkams“ palankių Baudžiamojo Kodekso pataisų? Jis buvo vienas šio klausimo vėliavnešių.
– Aš sakyčiau, kad mes esame labai ilgi bendražygiai, bet aš galėčiau turėti priešingą nuomonę, kad, pavyzdžiui, J. Sabatauskas keitė mane seniūno pozicijoje, tai aš galėčiau dabar sakyti: „aha, tu mane apkeitei, aš jau nebeskirsiu“. Bet aš manau, kad čia tikrai ne dėl to. Dar kartą – jeigu norėtumėte socialdemokrato, tai kas iš tų 52 frakcijoje yra labiausiai vertas tos pozicijos teisine, konstitucinio darbo prasme, tai turbūt visi pripažinsime, kad J. Sabatauskas.
– Jeigu renkamasi tik iš 52 socialdemokratų.
– Jeigu norime, kad (kandidatas – ELTA) nebūtų vien tik iš teisininkų, bet būtų ir Seimo atstovavimo. Aš net galėčiau sakyti, kad iš 141, jeigu ką pasižiūrėti Seime, turbūt J. Sabatausko kompetencija yra didžiausia ir todėl toks mano sprendimas.
Aš turėjau keletą kandidatų, mes diskutavome, bet pasirinkau Julių kaip labiausiai patyrusį ir labiausiai, mano supratimu, tinkamą.
(be temos)
(be temos)