Mitinguotojams užkliuvo, kad dar 2020 m. sukurtame, Venecijos bienalėje dalyvavusiame videoperformanse menininkas nusišluosto į trispalvę šokoladuotą veidą. Pripažintas menininkas yra priverstas aiškintis performansu kalbėjęs apie rasizmą, homofobiją, Lietuvos atvirumą kitokiems. Apie tai, kas nepatinka didiesiems šeimos gynėjams.

Deja, policijai pavesdami meno kūrinių vertinimo darbą rizikuojame žingsniuoti atgal – link "šlovingos" sovietijos laikų. D.Liškevičiaus kūryba užkliuvo vienam iš maršo organizatorių Artūrui Orlauskui. Humoristas, matyt, pasiilgo cenzūros. Galbūt ir pats norėtų tapti cenzoriumi? Ne kartą keitęs skūrą, su keliomis skirtingomis partijomis bandęs patekti tai į Seimą, tai į Europos Parlamentą, A.Orlauskas iki šiol buvo vietinio lygmens (savivaldybių) politiku. Tiesa, nelabai sėkmingu – dėl įtartinų iniciatyvų savarankiškai derinti įvairius reikalus buvo pašalintas iš LSDP. Taigi, nepaėjus kortai savivaldybių politikoje, nepatekęs į valdžią Vilniuje nei Briuselyje, humoristas norėtų pademonstruoti valdžią bent jau cenzūros srityje? Tačiau didysis šeimos gynėjas visų pirma turėtų išsicenzūruoti pats save. Ar jo pasakojami anekdotai apie tai, kaip tėvas oraliniu būdu santykiauja su dukra, yra per aukštas menas, kad būtų cenzūruojamas? O gal tai skatina šeimos vertybes, kurias taip aršiai gina maršo organizatoriai ir dalyviai?

Tačiau didysis šeimos gynėjas visų pirma turėtų išsicenzūruoti pats save.

LRT tyrimas atskleidė keistą Didžiojo šeimos gynimo maršo organizatorių prielankumą Kremliui. Žinant šią iškalbingą detalę, nestebina ir tai, kad A.Orlauskas vis bando sumenkinti kalinamą Baltarusijos žurnalistą Romaną Protasevičių. Et, suprantu – labai į valdžią norisi, o kai labai norisi, tai tikslas pateisina priemones, ar ne, Artūrai? Nepavyko su lietuviškais – gal pavyks su rusiškais pinigais?