Taip LRT RADIJUI sako Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius. Anot jo, po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų, su tiek daug krentančių lėkštučių, kurias reikia visas sugaudyti – valstybės supranta, kad dezintegracijos ir subyrėjimo rizika labai didelė.

– Pristatyti penki Bendrijos scenarijai, visuose kalbama apie vienybę. Daugiausia klausimų kol kas kelia siūlymas Europos Sąjungos narėms integruotis skirtingais greičiais. Ar dviejų greičių Europa – geriausias variantas?

– Jei kalbate apie trečiąjį scenarijų, ten tikrai nėra nurodyta nei kiek turi būti greičių, nei kokių greičių. Jame kalbama apie galimybę glaudesnį bendradarbiavimą naudoti įvairiose srityse, tokiose kaip saugumas, migracija, mokesčių politika, socialiniai reikalai ir pan.

Iš tiesų, ES valstybės jau dabar integruotos ne tuo pačiu greičiu. Vienos priklauso euro zonai, kitos Šengeno, trečios abiem zonoms, ketvirtos – nė vienai. Tad de facto, Europa jau dabar nejuda tuo pačiu greičiu.

Šis scenarijus, apie kurį kalbate, tiesiog paskatina dar labiau koncentruotis į tam tikras sritis ir netrukdyti valstybėms, norinčioms žengti, judėti pirmyn, niekaip nepažeidžiant kitų valstybių interesų ir paliekant joms galimybę prisijungti.

– Kitos valstybės gali apsispręsti prisijungti prie greitesnių narių, bet noro ir resursų gali neužtekti. Gal joms net nebus galimybių pasivyti jau smarkiai pažengusias? Tai užprogramuotų nesėkmę.

Europa niekada neturėjo lengvų laikų, bet išlieku optimistiškas, kad šis projektas išliks. Ypač Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms tai ne tik ekonominės gerovės, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.

– Nebūtinai, juk istorija ir geografija – labai nenuspėjamos ir dinamiškos. Valstybė, kuri šiandien nėra pasiruošusi eurui, nebūtinai taip galvos po 10–15 metų. Tačiau mes šnekame apie visus penkis scenarijus. Svarbu tai, kad EK nepriėmė jokio sprendimo ar verdikto, kuris scenarijus Europai geriausias.

Galima sakyti, kad ji pirmą kartą istorijoje pateikė galimybių paletę ir prašo valstybių narių apsispręsti, kuris scenarijus ar scenarijų kombinacija yra geriausias atsakas šiandieninėms problemoms ir geriausiai nusako ES ateitį.

Nereikėtų į visa tai žiūrėti per daug griežtai. Tai – tik pasiūlymų paketas, galimybių nurodymas, parodymas, kad alternatyvos gali būti labai įvairios, dar kartą patikinant, kad pagrindinis sprendimas priklauso būtent ES akcininkėms, šio projekto kūrėjoms ir savininkėms. Jos – tai valstybės narės, kurios kovo 25 d. rinksis į Viršūnių susitikimą Romoje.

– Nėra daug laiko imti ir apsispręsti dėl visos ES ateities per porą mėnesių. Ar tikite, kad per Romos sutarties šešiasdešimties metų jubiliejų įvyks lūžis, bus peržengtas slenkstis? Ar toliau suksimės scenarijų karuselėje ir svarstysime ne vieną mėnesį?

–  Pirmasis pokalbis turbūt įvyks jau kitą savaitę Viršūnių Taryboje Briuselyje, kovo 9–10 d. Pirmos išsamesnės diskusijos dėl ES ateities įvyks per šešiasdešimtmetį. Mes tikimės, kad sprendimai ar diskusijos pabaiga paaiškės gruodžio mėnesį, Vadovų Taryboje Briuselyje. Turime kiek daugiau laiko, ne porą mėnesių. Per tą pusmetį ar beveik metus EK dar išleis penkis papildomus dokumentus

– Penkis papildomus scenarijus?

– Scenarijai liks tie patys, bet bus giliau pažvelgta į socialinį Europos metmenį, globalizacijos problemą, ekonominę ir pinigų sąjungą, gynybos sritį ir finansų ateitį. Tad šių penkių scenarijų kontekste EK pateiks gilesnę analizę konkrečiuose sektoriuose. Papildomi dokumentai pasirodys balandžio–birželio mėnesiais. Tikimės padėti valstybėms narėms geriau apsispręsti.

– Ar matėte dokumentų gaires?

– Šiuo metu jie ruošiami. Dar anksti kalbėti apie detales.

– Kuris iš penkių scenarijų priimtiniausias Lietuvai?

– Šis klausimas – ne man, o valstybės vadovams. Tačiau iš viešų pareiškimų gana akivaizdu, kad Lietuvai ir Vilniui be galo svarbi ES perspektyva, jos išlikimas, svarbi valstybių vienybė. Užsienio reikalų ministras yra pabrėžęs, kad Lietuva nenorėtų sutarčių peržiūrėjimo. Taigi scenarijai, kurie suponuoja sutarties peržiūrą, nėra priimtini.

– Paminėjote vienybę. Šie scenarijai taip pat skirti vienybei tarp ES narių padidinti ar net sugrąžinti. Ar tikite, kad šios diskusijos suvienys, o ne suskaldys ES valstybes?

– Nenoriu prognozuoti ateities ir niekam nesiūlyčiau to daryti. Šio dokumento intencija tikrai nėra dar labiau skaldyti. Atvirkščiai – vienyti, parodyti alternatyvas, pliusus ir minusus.

Į penketuką įtraukti du kiek radikalūs scenarijai – apsiriboti vien tik bendra rinka arba gilinti Europos projektą federalistine prasme. Tikimės, kad valstybėms bus parodyta, kokios yra įmanomos kraštutinės galimybės, bus padėta susitelkti ieškant kompromiso tarp visų narių interesų. Pagrindinis tikslas juk yra vienybės išlaikymas, projektų išlikimas. Galiausiai – pagrindinių dviejų projektų, euro ir Šengeno, išlikimo užtikrinimas.

– Kiek vieninga ES yra dabar?

– Turbūt kiekvienas, stebėdamas naujienas, mato, kad tikrai yra daug įtampos dėl įvairių klausimų: ir dėl migracijos, ir dėl „Brexito“ pasekmių ne tik Europos žemynui, bet ir mūsų finansams, būsimam biudžetui, prekybai. Daug įtampos kelia ir nežinomybė dėl transatlantinių santykių. Vis dar didžiulė įtampa dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, dėl konflikto Sirijoje, „Islamo valstybės“ eksportuojamo terorizmo į Europos sostines, dėl neapibrėžtumo kibernetinio ir informacinio saugumo prasme.

Turbūt po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų, su tiek daug krentančių lėkštučių, kurias reikia visas sugaudyti. Tačiau turbūt niekada nebuvo ir tokio visų valstybių narių supratimo, kad dezintegracijos ir subyrėjimo rizika labai didelė. Tad tikime, kad šis momentas ES padės mobilizuoti valstybes nares, protą, dėmesį ir pastangas išsaugoti per 70 metų juvelyriškai, atsargiai ir labai protingai sukurtą ES pasaulį.

– Jei pažiūrėtume į vienybės klausimą, pavyzdžiui, pro ES saugumo prizmę, kalbėtume apie teroristinius išpuolius Europoje. Po Briuselio oro uosto atakų daug kartų buvo kalbėta apie tai, kad buvo galima išvengti tokių išpuolių, jei ES valstybių žvalgybos institucijos būtų keitusios tarpusavyje informacija. Jos to nedarė nei iki atakų ir nedaro to iki šiol. Tai, kai matome tokią vienybę netgi grėsmės akivaizdoje, kokia vienybė gali būti kalbant apie ES ateitį?

– Vienybės tikrai daugėja. Prieš Briuselio ir Paryžiaus atakas informacija dalijosi tik 4–5 valstybės. Šiandien tai daro 22 iš 28 ES valstybių. Tad iš tikrųjų informacija keičiamasi daug daugiau, kooperuojamasi žvalgybos prasme. Prieš pusantrų metų, kilus migracijos krizei, mes neturėjome ES pakrančių apsaugos tarnybos, pakankamų lėšų, kad užtikrintume sienų apsaugą, o šiandien turime ir tarnybą, ir daug didesnius pinigus, ir įkurtus pabėgėlių centrus tiek Graikijoje, tiek Italijoje, nors ir lėtai, bet vyksta relokacijos mechanizmai. Čia tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad, jei yra noro, ES gali konsoliduotis.

Deja, dažniausiai ji konsoliduojasi krizės ir problemų akivaizdoje, bet turbūt toks europiečių būdas – pirma juos reikia sukrėsti, kad jie pradėtų dirbti kartu. Tai matėme ekonomikos krizės akivaizdoje, migracijos krizės akivaizdoje, tai matome dabar saugumo akivaizdoje. Nauja saugumo dimensija, pasiūlyta Jeano-Claude`o Junckerio, vis labiau palaikoma visose Europos valstybėse, nes kiekviena valstybė jaučia grėsmę savo saugumui.

Baltijos šalys ir Rytų Europa jaučia didžiausią grėsmę, kylančią iš kibernetinių hibridinių ir informacinių atakų, o pietinės valstybės nori daug geresnės sienų apsaugos ir daug geresnio ES migracijos valdymo. O Prancūzija, Vokietija, Belgija ir kitos valstybės tikrai norėtų daug geresnio darbo kovojant prieš terorizmą ir koordinuojant kontržvalgybos veiklą. Tad iš esmės beveik visose Europos valstybėse suprantama, kad saugumo klausimas gali būti naujas mobilizuojantis ir telkiantis veiksnys šiuo be galo sudėtingu laikotarpiu.

– Ar tinkamas laikas parinktas diskutuoti?

– Laikas niekada negali būti nei tinkamas, nei netinkamas. Yra „dabar“. Jei ligonis serga, liga gali vystytis toliau ir galimos kitų organų komplikacijos, nė vienam ligoniui mes nesiūlytume tiesiog nustoti kvėpuoti, gulėti ir laukti, kas bus po pusmečio ar metų. Būtent dabar ES reikia rasti atsakymą dėl ateities, ypač kai mus palieka (ir mums labai skaudu tą matyti) viena svarbiausių ir artimiausių ES valstybių partnerių – Jungtinė Karalystė (greitai prasidės derybos).

Tad kada, jei nei dabar, kalbėti apie likusios Europos vienybę, atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms, apie sugebėjimą išlaikyti laisvą prekybą, laisvą žmonių judėjimą, galimybę mūsų žmonėms toliau naudotis bendros ekonomikos vaisiais.

– Būtent dabar ES laukia labai svarbių rinkimų Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje pabaigos. Ar šios diskusijos nepakenks ir neturės įtakos šių rinkimų rezultatams?

– Aš nežinau, kas gali turėti daugiau įtakos tiems rezultatams nei jau įvykęs „Brexitas“ ar įvykę rinkimai JAV. J.-C. Junckerio penki scenarijai turbūt turės šiek tiek mažesnę įtaką nacionalinėms diskusijoms nei jau įvykę žemės drebėjimai. Iš tikrųjų šie scenarijai gali padėti valstybėms narėms koncentruoti visuomenių, ypač pavargusių ir nusivylusių, dėmesį į konstruktyvius, pozityvius aspektus, ieškoti išeities, užuot baudus sistemą, save pačius ir griovus sukurtą ES projektą.

Tad laiką pasirinko ne pirmininkas J.-C. Junckeris, ne EK – laiką pasirinko pati istorija. Ji testuoja Europą būtent šiemet ir dabar. Rinkimai tiek Olandijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje įvyks bet kokiu oru, bet mes tikimės, kad politinis oras bus palankus, kad vis dėlto tuose rinkimuose nugalės sveikas protas, racionalus bei kritinis mąstymas ir tikri faktai, o ne netikra tikrovė, alternatyvūs faktai, emocija ir baime paremta retorika.

– Tikitės, kad po diskusijų ES bus vieningesnė?

– Aš esu pasmerktas optimistas. Europa niekada neturėjo lengvų laikų, bet išlieku optimistiškas, kad šis projektas išliks. Ypač Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms tai ne tik ekonominės gerovės, bet ir nacionalinio saugumo klausimas, nes tiek ES, tiek euro ar Šengeno erdvės subyrėjimas šiam regionui gali reikšti netgi labai pavojinga perspektyvą ir labai pavojingą alternatyvą.

Tai mes matome už sienos Baltarusijoje, Rusijoje, Eurazijos Sąjungoje, kur nėra gerbiamos žmogaus teisės, kur niekas negerbia žmonių galimybės prekiauti, keliauti, mąstyti laisvai. Tad manau, kad žmonės, kurie prisimena tą sistemą, tikrai supranta, koks svarbus tai klausimas. Tai nėra biurokratinis klausimas dėl procedūrų, sutarčių, vienos ar kitos kompetencijos. Tai esminis klausimas, ar mes, 27 valstybės, sugebėsime išlaikyti laisvės ir iniciatyvos pasaulį.