„Dėl diskusijos konstruktyvumo buvo kalti savivaldos rinkimai, nes dalis šitoje temoje besiangažuojančių ūkininkų yra taip pat ir vietos politikai. Bet dabar savivaldos rinkimų aistroms nuslūgus, tikiuosi, galima bus ieškoti konstruktyvių sprendimų“, – antradienį Seime, atsakydama į parlamentarų raštu pateiktus klausimus teigė premjerė.

Pasak jos, Vyriausybė siekia sprendimų, kurie būtų ilgalaikiai.

„Kodėl mes siekiame ilgalaikių sprendimų? Todėl, kad dideli kainų svyravimai iš esmės nulemti dalykų, kurie yra už mūsų kontrolės ribų, tai yra pasaulinės maisto produktų rinkos, (...) kur svyravimai yra labai staigūs ir labai dideli, ir nuo jų labai priklauso didžiąją dalį superkamo žalio pieno eksportuojantys perdirbėjai“, –  tvirtino I. Šimonytė.

Pasak jos, perdirbėjai gali gana nesunkiai savo pigesnio eksporto išlaikymo naštą permesti ant smulkesnių pieno tiekėjų, nes jų derybinės galios yra silpnesnės, o kooperacijos potencialo jie neišnaudoję. I. Šimonytės teigimu, subsidijos neskatina pieno gamintojų kooperuotis, o perdirbėjų – didinti pieno supirkimo kainą.

„Todėl būtų gana keista, kad kainų konkurencingumą užsienio rinkose palaikymą perdirbėjams dar kartą finansuotų iš savo sumokamų mokesčių per subsidijas, nes tai nei skatintų žalio pieno tiekėjų stiprinti savo derybinę galią per kooperaciją, nei skatintų perdirbėjus didinti supirkimo kainą, kadangi visuomet būtų galima išrašinėti čekį dar vienai Vyriausybei“, – kalbėjo premjerė.

I. Šimonytės duomenimis, vasarį 70 proc. supirkto pieno kaina siekė 35–70 centų už kilogramą, o 30 proc. ūkių gavo mažesnę kainą.

Pasak jos, perdirbėjai gali gana nesunkiai savo pigesnio eksporto išlaikymo naštą permesti ant smulkesnių pieno tiekėjų, nes jų derybinės galios yra silpnesnės, o kooperacijos potencialo jie neišnaudoję. I. Šimonytės teigimu, subsidijos neskatina pieno gamintojų kooperuotis, o perdirbėjų – didinti pieno supirkimo kainą.

„Todėl būtų gana keista, kad kainų konkurencingumą užsienio rinkose palaikymą perdirbėjams dar kartą finansuotų iš savo sumokamų mokesčių per subsidijas, nes tai nei skatintų žalio pieno tiekėjų stiprinti savo derybinę galią per kooperaciją, nei skatintų perdirbėjus didinti supirkimo kainą, kadangi visuomet būtų galima išrašinėti čekį dar vienai Vyriausybei“, – kalbėjo premjerė.

I. Šimonytės duomenimis, vasarį 70 proc. supirkto pieno kaina siekė 35-70 centų už kilogramą, o 30 proc. ūkių gavo mažesnę kainą. 

Pasak jos, Lietuvos pieno sektoriuje problemas lemia susiklosčiusi „labai nepalanki konjunktūra“, kai labai didelė dalis superkamo pieno naudojama eksportui skirtai produkcijai.

„Dėl ko pramonės įmonės savo konkurencingumą siekia išlaikyti mažindamos supirkimo kainas tokiais atvejais, kai pasaulinės kainos koreguojasi žemyn tiems pieno tiekėjams, kurių derybinė riba yra pati mažiausia. Todėl teiginys apie itin mažas supirkimo kainas yra teisingas tik iš dalies. Ženkliausiai kainos išties sumažėjo mažiausiems ūkiams, kai tuo tarpu didesnių ūkių ar bendrovių gaunama kaina už kilogramą nekrito taip ženkliai“, – kalbėjo premjerė.