Apie tai – interviu su profesoriumi Liudu Mažyliu.

– Lygiai prieš trejus metus Berlyne, Politiniame archyve, atradote Vasario 16-osios akto originalą. Atrodė, kad jis visiems laikams dingęs. Kokie jausmai apėmė? Ar galite apibūdinti juos vienu žodžiu?

– Džiaugsmas. Toks būtų tas žodis. Beje, Aktas niekada niekur nebuvo dingęs! Jis visada buvo!

– Tai ko tada reikėjo važiuoti ir ieškoti, jei buvo?

– O kodėl pasauly neatlyžta aistros dėl Šventojo Gralio? Juk tai tik indas. Tikėjimas, šiaip ar taip, pasklidęs. Tas pat ir dėl Vasario 16-osios akto. Tik nereikia sakyti, kad tai – vien tik popierius. Taip, visada pirminė yra mintis – laisvės idėja, valstybės, oraus, visaverčio tautos būvio idėja. Per ilgus dešimtmečius ji neišnaikinamai įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Dėl to mus trėmė, kankino, dėl to žūdavome... Beje, pats žodžių junginys „Vasario 16-oji“, garsiai ištartas, kėlė riziką būti tardomam, įkalintam, ištremtam... Ir tai užtruko dešimtmečius. Tie žmonės, kurie aukojosi dėl mūsų laisvės, mažai mąstė apie tai, kur tas popierius, tas Dokumentas buvo pasidėjęs tuo metu. O vis dėlto...

– O vis dėlto?

– Kai Dokumentas atsirado, va tada ir paaiškėjo, kaip mums jo trūko. To popieriaus su dvidešimties Lietuvos Tarybos narių parašais. Fizinis Dokumento buvimas ar nebuvimas, pasirodo, buvo mums nepaprastai svarbu. Ypač kai tylutėliai sklido vadinamoji nulinė versija – o gal Akto išvis nebuvo, gal buvo tik įrašas protokolų knygoje, gal tie parašai paskui buvo paimti iš kito dokumento ir priklijuoti... Juk visur – enciklopedijose, vadovėliuose – buvo perspausdinama tai, kas pirmąkart buvo išspausdinta 1928 m. vasarį Šaulių sąjungos leidinyje „Trimitas“ ir kai kuriuose kituose Kauno laikraščiuose. Jau tada, kai Lietuva šventė 10-ąsias Vasario 16-osios metines, Dokumentas atrodė gerokai pavargęs. Kai vėliau jo atvaizdas buvo pagražintas, išbalintas, buvo galima visiškai sutrikti – kaip jis atrodė, kur galbūt nusidangino ir ko iš tiesų mes privalome ieškoti.

– Kada būtent jūs pradėjote paieškas ir kodėl ieškojote būtent Berlyne?

– Nuo 2016-ųjų vasaros bandžiau aiškintis, kur svarbiausio mūsų valstybės Dokumento ieškoma, kaip ieškoma... Patyriau nuostabą: mūsų valstybės archyvai lyg vėjo išpustyti; kur tad svarbiausi tos epochos dokumentai? Rusijoje? Betgi turėjo būti ir egzemplioriai, atsiradę Berlyne. Slinko mėnesiai, ir man pamažu aiškėjo, kad būtent ten – svarbi paieškų trajektorija. Juk turėjau galimybę konsultuotis su istorikais, archyvų darbuotojais, muziejininkais...

– Tai Aktas visus tuos 99 metus saugiai išgulėjo Berlyne?

– Nieko panašaus. Taip, jis išgulėjo tame pačiame aplanke, į kurį atgulė 1918 m. kovo 20 d., tai yra tomis dienomis, kai Vokietija oficialiai pripažino Lietuvą kaip valstybę. Bet, artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, visas Politinis archyvas buvo evakuotas, pateko į britų okupacinę zoną, vėliau buvo grąžintas Vokietijos Federacinei Respublikai. Dar turėjo sugriūti Berlyno siena, susivienyti abidvi Vokietijos, dar praeiti kažkiek laiko, kad visi archyvo dokumentai grįžtų į Berlyną... Ir dar pora dešimtmečių, kad Aktas atsirastų.

– Ir per visus tuos laikus Lietuvos istorikai nesusiprato paieškoti?

– Žinoma, kad ieškojo. Jau buvo suradę neginčijamą pėdsaką – 1918 m. vasario 17 d. telegramą su Akto turiniu vokiečių kalba ir su nedviprasmiška fraze – „yra 20 parašų“. Taigi jau neturėjo likti abejonių, kad kur nors, kažkuriame kitame aplanke, glūdi originalas. Jau buvo atėjęs laikas jam atsirasti.

– Tai žinojote?..

– Tvirtai nusiteikiau, kad Aktas tikrai nedingęs. Tikėjimas tokiose paieškose – svarbiausia. Pakaktų tik suabejoti – gal sudegė, gal tyčia sunaikintas, kad aš galbūt ieškau seniai nebeegzistuojančio daikto – ir neatsirastų jis tada jau niekada!

– Grindžiate savo veiksmų logiką tikėjimu, mistika? Jei taip, tai kokios jėgos padėjo surasti?

– Čia labai paprasta. Dokumentai turi valią ir galią dingti, o kai to labiausiai reikia – atsirasti! Tiesiog atėjo laikas.

– Turite omenyje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį?

– Ir tai. Juk džiaugsmas, kad Aktas atsirado, neapleido mūsų ištisus mėnesius. Ir artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui, ir atšventus, ir dabar.

– Kodėl atradote būtent jūs? Bet be jokios mistikos!

– Jokios mistikos. Nuosekliai ieškant, būtų užtrukę 3–4 savaites. Tiems, kurie ieškojo iki manęs, jų, matyt, ir pritrūko. Tąkart, prieš trejus metus, galėjo pritrūkti ir man. Juk ir aš, kaip tai bene ir įprasta per komandiruotes, buvau numatęs Berlyno archyvuose praleisti penkias dienas. Autobuso bilietą atgal į Kauną turėjau penktadieniui. Bet Dokumentas ėmė ir atsirado. Trečiadienį.

– Bet, kiek pamename, grįžote ne autobusu?

– Kad man neleido. Vyriausybė parskraidino į Vilnių. Skraidino reguliariomis oro linijomis, per Frankfurtą. O Vilniaus oro uoste laukė minia. Lyg „Žalgiris“ būtų grįžęs po svarbios pergalės! Beje, kaip tik tą vakarą Kaune žaidė „Žalgiris“ ir į tas rungtynes aš irgi dar suspėjau. Sužinoję, kad aš esu „Žalgirio“ arenoje, 15 tūkst. susirinkusiųjų man plojo! Tai nepamirštama!

– Taigi jūsų gyvenimas, suradus Aktą, smarkiai pasikeitė?

– Aš, kaip ir anksčiau, skaičiau paskaitas, susitikinėjau su visuomene, filmavausi, dalijau interviu... Tik dariau tai nepalyginamai dažniau negu iki tol.

– Rytiečių patarlė sako: „Kai paleidi ką nors į gyvenimą, turi globoti, kol gyvas.“ Ar teko globoti?

– Nuolat tenka. Nuo pat suradimo buvo sėjusių skepticizmą: surado kažką, bet gal ne tą. Gerai, kad vokiečių archyvų valdžia iš karto sureagavo kietai: „Mes padirbinių archyvuose nelaikome, tai neabejotinai originalas.“ Kartkartėmis vis tenka priminti, kad jokio kito, tikresnio, Akto ieškoti nebereikia. Taip, kažkur dar glūdi ir antrasis Akto originalas. Jų buvo du. Kai atsiras antras – turėsime abu. Ir tiek.

– Koks jūsų surasto Vasario 16-osios akto originalo likimas dabar?

– Pagal susitarimą su Vokietijos valdžia jis laikinai perleistas Lietuvos archyvui su „tikslinio eksponavimo galimybe“. Tuo ir naudojamasi: Aktas eksponuojamas Signatarų namuose. Labai simboliška: juk kaip tik ten jis ir buvo pasirašytas! Galimybė eksponuoti Aktą susitarime tarp Lietuvos ir Vokietijos numatyta penkeriems metams.

– Bet jūs po Akto suradimo ir toliau nenurimote, ieškojote?

– Nenurimau, gilinausi į tos epochos aplinkybes, publikavau to meto medžiagą. Man nuoširdžiai talkino padėjėja, doktorantė Rasa. Ir tebetalkina. Išleidome leidinių, paskelbėme straipsnių. Ir dabar dar nerimstu. Planuoju dar publikacijų. Juk medžiagos kalnas sukauptas.

– Dirbate Europos Parlamente. O ar dar lieka laiko pomėgiams?

– Žinoma, kad laiko archyvinių dokumentų studijoms lieka labai nedaug. O dar ir tas virusas sustabdė visas keliones... Tai visiškai suprantama ir būtina priemonė. Stabdomos ir mokslininkų, ir verslininkų, ir tiesiog turistinės kelionės... Bet tai, žinoma, laikina. Tiesiog reikės tai išgyventi. Anksčiau ar vėliau, bet įveiksime.

Kova su infekcijomis buvo sudėtingas iššūkis medikams visais laikais. Ir mokslininkams. Turi būti telkiamos visos pastangos, kad kuo greičiau atsirastų priemonės, užkertančios kelią užkratui.

– Beje, apie tuos virusus. Ar neįžvelgiate fatališkos simbolikos – tuo pat metu, kai Lietuvos Taryba kovojo diplomatinę kovą dėl nepriklausomybės, į Lietuvą smelkėsi klastingas pandeminis ispaniškasis gripas...

– Na, tarp daugelio iššūkių, kuriuos turėjo atliepti besikurianti Lietuvos valdžia, buvo ir šis. Ispaniškojo gripo pandemija neaplenkė ir Lietuvos. Beje, tada plito ir kitos užkrečiamosios ligos. Besikurianti Lietuvos sveikatos apsaugos sistema turėjo tai įveikti. Kartais pasvarstau – kada buvo sunkiau, tada ar dabar? Veikdamas Europos Parlamente, būdamas Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komiteto nariu, stengiuosi gilintis į įvairių valstybių patirtį, portaluose skelbiu savo įžvalgas. Viena aišku – iš ankstesnių epidemijų ir pandemijų galima ir būtina pasimokyti. Studijuodamas istorinę medžiagą, randu minimą ir savo senelio, iškilaus mediko Prano Mažylio, pavardę. Kova su infekcijomis buvo sudėtingas iššūkis medikams visais laikais. Ir mokslininkams. Turi būti telkiamos visos pastangos, kad kuo greičiau atsirastų priemonės, užkertančios kelią užkratui. Turiu omenyje veiksmingą vakciną. Tos pastangos ir yra telkiamos.

– Ar apsiprantate su būsena, kad laikas nenumaldomai slenka, kad po Akto originalo suradimo jau treji metai? Kas pasikeitė, o kas išlieka?

– Nevisiškai apsiprantu. Daug kas kinta, o yra ir nekintamų dalykų. Apie Aktą per tą laiką kaupiau vis naujas žinias, jas sisteminau. Jaučiau ir pareigą skleisti tai, ką žinau, ką naujo suvokiau, sužinojau... Beje, tai ir dariau per tuos trejus metus: įvyko šimtai susitikimų dešimtyse Lietuvos savivaldybių, už Atlanto, už Lamanšo, su moksleiviais, bendruomenėse, įstaigose, kariniuose daliniuose... Dabar tenka perkelti bendravimą į virtualiąją erdvę. Štai ir Europos Parlamente balsuojame nuotoliniu būdu – pirmą kartą ES istorijoje! Ir nėra trikdžių: dalyvauja kone visi Europos Parlamento nariai, tik vienas kitas neprisijungia. Regime daugybę solidarumo pavyzdžių ir Lietuvoje, ir Europoje, ir pasaulyje. Kas nekinta? Būtinybė sudėtingus iššūkius pasitikti oriems ir susitelkusiems. Linkiu, kad tokie ir būtume: orūs ir susitelkę.