Tikėtina, kad Rusija sieks užimti Rytų Ukrainos teritorijas, o ateityje – galbūt ir Vakarų Ukrainą, naudodama minkštąsias galias. Taip interviu portalui LRT.lt teigia buvusi krašto apsaugos ministrė, parlamentarė Rasa Juknevičienė.

Anot politikės, Rusija siekia atkurti imperiją, o Lietuva patenka į jos interesų zoną. R. Juknevičienė stebisi Vokietijos pozicija dėl Ukrainos bei ragina ją „nebežaisti tokių žaidimų ir nesitikėti, kad su V. Putinu galima bendradarbiauti“.

– Ponia Juknevičiene, kokį Jūs matytumėte tolesnį įvykių scenarijų Ukrainoje? Ko siekia ir sieks Rusija?

– Klausimas, ar Rusija sustos, atsitrauks, ar ne. Per siaura manyti, kad yra tik įsižeidęs Vladimiras Putinas, kuris nori atkeršyti už Viktoro Janukovyčiaus nuvertimą.

Rusija siekia atkurti imperiją. Kai kas tai vadina Sovietų Sąjungos atkūrimu. Pavyzdžiui, buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, palikdama savo pareigas ir sakydama vieną paskutiniųjų kalbų, 2012-aisiais labai aiškiai pasakė: neapsirikite, vyksta resovietizacija

V. Putinas tai vadina Eurazijos projektu, Muitų sąjunga, tačiau iš tikrųjų mes taip pat papuolame į jų interesų zoną. Visa buvusi Sovietų Sąjunga yra jo interesų zona. Jo ambicija – kuriuo nors pavidalu turėti čia savo įtaką.

Klausimas – ar V. Putinas užsprings Ukraina ir sugrius visas jo projektas ir jis pats, ar iš tikrųjų Vakarai nesugebės išnaudoti situacijos. Tikiu, kad šitas projektas tolimu laikotarpiu neturi jokios prasmės – V. Putinas tikrai ne amžinas, bet kol jis tebeturi tą idėją, kentės visi aplink jį esantys.

– Buvęs JAV prezidento Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais profesorius Zbigniewas Brzezinskis spėja, kad „Krymo scenarijus“ gali būti tik įžanga užimant visą Rytų Ukrainą. Ką apie tai manote?

– Kol kas panašu, kad taip ir yra. Jie sieks maksimumo: paimti Rytų Ukrainos teritorijas dabar, o likusią Vakarų Ukrainą galbūt ateityje per minkštąsias galias, per tai, kad žmonės vis tiek nusivils, bus daug problemų, ekonomika – sugriuvusi, naujoms vyriausybėms bus sunku.

– Kaip vertinate Vakarų reakciją į padėtį Kryme?

– Manau, palyginti su tuo, kas buvo Gruzijoje, ji yra geresnė – didesnis susirūpinimas, didelė dalis NATO partnerių yra teisingo matymo. Tačiau išgirdusi Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Valterio Štainmejerio pasisakymą dėl G-8, supratau, kad Vokietija vis dėlto turi kitokį požiūrį. Jei šis požiūris nugalėtų ir nebūtų imtasi veiksmų, V. Putinui tai tikrai būtų į naudą. Kviečiu Vokietiją nebežaisti tokių žaidimų ir nebesitikėti, kad V. Putinas gali būti žmogus, su kuriuo galima kalbėti ar bendradarbiauti.

– Kokios priemonės iš Vakarų valstybių sustabdytų rusų veiksmus Ukrainoje?

– Priemonių galimybės ribotos, tačiau sankcijos tos pačios – dauguma Dūmos deputatų, visas politinis elitas maudosi tuose piniguose, kurie yra Vakaruose, turi vilas, važinėja po Vakarus. Galbūt tai priverstų bent kuriam laikui susimąstyti arba sulaukti konkrečių pasekmių. Kartu baiminamasi, kad nukentės verslas Vakaruose; matyt, tai labiausiai ir stabdo, tačiau nežinau kitų būdų, kaip sustabdyti žmogų, kuris supranta tik jėgą. Ukrainai reikia padėti įvairiomis įmanomomis priemonėmis: karine pagalba, apmokyti naudotis karine technika, kad kilus konfliktui jie galėtų gintis.

– Rytų Europos politikos analitikas, buvęs JAV karinės žvalgybos pareigūnas ir diplomatas Bruce'as Jacksonas interviu DELFI tvirtino, kad Kijevas nepadarė nieko, kad Krymo rusakalbiai jaustųsi Ukrainos dalimi. Sutinkate su šiuo požiūriu?

– Tokia B. Jacksono pozicija nenustebino: žinau, kad atėjus į valdžią V. Janukovyčiui, jis konsultavo jo vyriausybę, dirbo patarėju, atrodo, pas Rinatą Achmetovą, gavo didžiulius pinigus. Tarptautinei visuomenei šita žinia buvo šokas. Taigi jo dabartinės įžvalgos, kad reikėjo priimti Regionų partiją į vyriausybę, neatlaiko jokios kritikos. Neįsivaizduoju, ką būtų padarę Maidano žmonės, jei tokia pozicija būtų išlaikyta.

– Ar Vakarų santūrumas Ukrainos atžvilgiu neverčia susirūpinti dėl mūsų saugumo? Ar įmanoma šiandien padidinti finansavimą krašto apsaugai, kokia suma?

– Žinoma, įmanoma jau šiais metais. Tai būtų didžiulė parama ir signalas, kad rimtai žiūrime į krašto gynybą. Labai apgailėtinai atrodo socialdemokratų prieštaravimai, stebiuosi krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pozicija, kuris negina srities, apie kurios padėtį puikiai žino, kokia ji yra apgailėtina. Taip, jis sakys, kad mes taip pat nepadidinome, tačiau buvo krizė. Džiaugiuosi, kad kadencijos pabaigoje išlaikėme tą patį lygį ir daugiau nebuvo sumažinta, tačiau šiandien yra galimybės finansavimą padidinti.

– Kokios konkrečiai?

– Manau, kad šiemet galima skirti papildomus 100 mln. Lt, o kitų metų biudžete padidinti finansavimą bent iki 0,9 proc. nuo BVP Lietuva tikrai gali. Juolab kad estai praktiškai su tokia pačia ekonomika jau šiandien gynybai skiria 2 proc. Pasirodė pranešimų, kad netgi žada didinti dėl mūsų regione susiklosčiusių aplinkybių.

– Ekspertų skaičiavimais, norėdami išlaikyti savo gynybos pajėgumų stabilumą, turime skirti 1,2-1,4 proc. BVP.

– Kalbėkime realiai – 0,9 proc. būtų didžiausia svajonė. Jei skirtume 0,9 proc. nuo BVP, finansavimas padidėtų apie 250 mln. Lt.

Iš tikrųjų padidinti procentą nuo BVP dar nieko nereiškia. Svarbu, kad tie pinigai labai tikslingai nueitų toms sritimis, kurių mums reikia. Mano giliu įsitikinimu, šiandien prioritetas yra prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė ir mobilizacinio rezervo rengimas. Jei neturėsime parengtos visuomenės, tai iš kur mobilizuosime žmones? Ukrainoje dabar vyksta mobilizacija, kviečia tuos, kurie tarnavę.

Mes po J. Oleko 2008-aisiais priimto visiškai neparuošto sprendimo, išskyrus bazinius karinius mokymus, kuriuose kasmet 700 jaunuolių praeina 3 mėnesių kursą, neberengiame augančios kartos gynybai. Argi mes kviesime nemokančius ginti krašto? Tai būtų nusikaltimas.