R. Karbauskis apie Seimo rinkimus: „valstiečiai“ išlaikys visus kozirius (interviu)

– Bet jūs kalbate apie kompromisą tarp mokytojų ir su jais besiderančių ar kompromisą politine prasme?

– Aš ir tai, ir tai turiu galvoje. Mes bet kuriuo atveju sieksime tų sprendimų, kurie, pavyzdžiui, mokytojų bendruomenei būtų priimtini tiek, kad jiems nereiktų protestuoti – tai yra svarbiausias mūsų kaip politikų uždavinys. Mokytojai juk nenori protestuoti, jie nori dirbti savo darbą. Galbūt yra tik viena profsąjunga, kuri turi tam tikrų politinių suinteresuotumų kelti priešpriešą. Tačiau ji vienija tik kelis procentus mokytojų ir jie tikriausiai nesiims protestuoti jeigu visi kiti pasakys, kad nėra dėl ko protestuoti.

Kita vertus, neužtenka išspręsti tik mokytojams ar kultūros darbuotojams kylančių klausimų. Reikia rasti balansą sprendimų, kuris tenkintų visą visuomenę. Nes visuomenė yra pavargusi nuo nestabilumo įvaizdžio. Praktiškai per tuos trejus metus visą laiką, be perstojo bandoma kartoti tą patį per tą patį, kad valstybėje yra nestabilu, kad valstybę valdo durniai... Tai yra daroma trejus metus. Ar tai efektyvu? Ne. Tai neduoda efekto, kokio tikisi opozicija arba tos jėgos, kurios norėtų, kad „valstiečių“ valdžioje nebūtų. Bet aš labai džiaugiuosi, kad visuomenė pakankamai gerai tai supranta, nes vakar aš paskelbiau feisbuke straipsnį, į kurį žmonių reakcija yra labai adekvati. Ji rodo, kad žmonės supranta.

– Apie kokią reakciją jūs kalbate?

– Aš kalbu – galite mano feisbuke pasižiūrėti atsiliepimus – žmonės supranta, kad tai, kas vyksta viešojoje erdvėje ir tai, kas vyksta jų gyvenime, yra truputį skirtingi dalykai. Jeigu žmogus mato, kad pensijos kyla, jeigu žmogus mato, kad atlyginimai kyla, jeigu žmogus mato, kad mokesčiai neauga tose srityse, kurios paliestų žmogaus socialinę garantiją – jie į tai normaliai reaguoja. Bet žmonės yra pavargę nuo to pastovaus spaudimo iš kai kurių žiniasklaidos priemonių, kad Seime viskas nestabilu, Vyriausybėje nestabilu, kad viskas yra blogai. Realiai žmonės kalba, kad tai yra pirmoji valdžia per 30 metų, kuri iš tikrųjų dirba tautai, valstybei. (...) Iš opozicijos nėra konstruktyvių pasiūlymų. Kad jie turėtų alternatyvią Vyriausybę, alternatyvią programą, alternatyvų biudžetą... to nėra. Mes turime opoziciją, kuri tuo nesirūpina, net nebando tuo rūpintis. Jie dieną naktį kartoja, koks baisus yra „Karbasas“ ir kokia baisi valdžia.

– Bet toks įžeidus žanras visada būdavo, Andrius Kubilius turėjo netgi nepadorių pravardžių, Algirdas Butkevičius – taip pat jų susilaukdavo. Ar matote ribą tarp kritikos ir kliudymo darbuotis?

– Aš suprantu, čia reikėtų kitą aspektą pasakyti: ankstesnių Seimų praktikoje partijos turėdavo šešėlines Vyriausybes, turėdavo programas, ginčydavosi dėl esmės, mes neturime nei šešėlinės Vyriausybės, jokia partija nesugeba to padaryti. Konservatoriai, kurie dedasi galintys valdyti valstybę, nesugeba suformuoti net šešėlinės Vyriausybės. Parodykite kur yra koks nors jų pasiūlymas. Juk mes nesame žmonės, kurie nesiklauso (...).

– Mūsų pokalbis sukasi 2020 metų rinkimų link. Kaip jūs juos regite? Daug kas juos savaime laiko įdomiais, nes rezultatai sunkiai nuspėjami, o ir dabartinė konfrontacija Seime nurodo, kad bus įdomi kova.

– Aš galiu pasakyti viena, kad man teko dalyvauti viename renginyje Kaune, kuriame buvo labai daug senjorų – 600 žmonių. Ir kai aš matau tiek plojimų, vos ne ovacijas, kai išeini į sceną kalbėti, supranti, kad visa tai, ką kuria viešojoje erdvėje opozicija apie esantį kažkokį baubą ir blogus „valstiečius“, tai paprasčiausiai neateina iki žmonių.

Aš įsivaizduoju, kad opozicijos vykdomas toks įžūlus ir beatodairiškas mūsų žeminimas yra visuomenės nuomonių analizės rezultatas. Tačiau tikroji visuomenės nuomonių analizė gali būti padaryta tik kontaktuojant su žmonėmis regionuose, miestuose ir t.t.

– Tai jūs sakote, kad skelbiami reitingai nereflektuoja esamos situacijos?

– Net jeigu jie yra teisingi, jeigu jie yra tokie, kokie yra žiniasklaidoje – mes ir prieš pastaruosius rinkimus nebuvome pirmi, mes buvome antri. Bet mes laimėjome rinkimus tokiu procentu, kokiu laimėjome.

Tačiau yra kitas aspektas. Net jei ir pavyks „valstiečiams“ patraukti nemažą rinkėjų dalį 2020 m. rinkimuose, ko gero, šiek tiek, o gal net perpus mažesnę nei yra dabar, jūsų dabartiniai koalicijos partneriai, labai panašu, žvelgiant į tas pačias apklausas, į tai, kaip jie viduje skaldosi... nebus jums sunku sudaryti koaliciją? Tik Lenkų rinkimų akcija iš dabartinių partnerių, panašu, gali peržengti 2020 m. būtiną barjerą.

Jūs tikriausiai girdėjote, kad Seimas svarsto barjero pakeitimo klausimus. Nors pagal visą logiką didžiosios partijos skaičiuoja, kaip joms naudingiau, mes skaičiuojame, kaip naudingiau Lietuvai. Tad gali būti taip, kad procentas bus sumažintas iki 3 proc. nuo esamų 5 proc. O klausimą apie partnerius reikėtų užduoti ne mums, o konservatoriams, nes būtų įdomiausia, jei jie atsakytų į šį klausimą. Mes turime pareikšimus Palucko socialdemokratų, kad jie su konservatoriais tikrai nebus.

Dabar koziris bus žinomumas. Tai absoliučiai aiškus koziris. Dabar yra darbai, apie kuriuos mes galime kalbėti.

– O jūs pats būtumėte su socialdemokratais 2020-aisiais?

– Mes būtume su visais, su kuriais sutartume dėl rinkimų programos vykdymo, dėl bendrų tikslų ir siekių. Man labai keista matyti šiandien opozicijoje socialdemokratų narius, kurie neigia viską ir atmetinėja, nors tai yra jų pačių programa, kurią jie tvirtino kartu su mumis. Grįžtant prie partnerių... Mes jų turėsime žymiai daugiau, negu gali turėti konservatoriai, nes aš esu įsitikinęs, kad ir Liberalų sąjūdis, jeigu jis peržengs tą ribą, kuri bus nurodyta, jie turėtų turėti kiek kitokį požiūrį į mus, negu turi šiuo momentu. Jei žiūrėtume pragmatiškai, jie būsimuose Seimo rinkimuose susidurs su keliomis liberalų partijomis – papildomai dar trimis. Tai yra konservatoriai, kurie dabar yra visiški liberalai, Aušrinės Armonaitės partija bei Artūro Zuoko partija. Tai yra keturios liberalų partijos, kurios mušis dėl to paties elektorato ir tų muštynių metu draugiškumo nebeliks.

– Tad jūs neatmestumėte koalicijos nei su liberalais, nei su socialdemokratais, apskritai su visais, išskyrus konservatorius?

– Aš net konservatorių neatmesčiau, tik klausimas vienas – kodėl jie nėjo į koaliciją 2016 m. Jie, matyt, įsivaizdavo, kad mes galime atlaikyti visa tai, kas mūsų laukia. Manau, kad tie, kurie jiems modeliavo ateitį arba juos konsultavo, jie labai aiškiai sakė, kad ši grupė žmonių, kuri atvedė valstiečių sąjungą, vienalyte būti negali ir ji labai greitai skils. Mes įrodėme, kad tai, kas yra neįmanoma, yra įmanoma.

– Jūs įsivaizduojate, kad štai, 2020 m. rinkimai baigėsi, paspaudžiame perkrovimo mygtuką ir socialdemokratai, liberalai, kurie dabar negaili jums kritikos, pakeičia mąstymą?

– Supraskite, kad daugelis dabartinių veiksmų ir pareiškimų išeina iš to, kad jau po metų vyks rinkimai. Tačiau, pavyzdžiui, įvyksta rinkimai taip, kad be mūsų koalicija yra neįmanoma. Kas tokiu atveju įvyksta? Iškart įvyks pragmatinis skaičiavimas (...). Kai jūs man sakote, ar yra kažkas, su kuo susitarti negalima – nėra, jeigu yra noras.

– O su kokiais koziriais „valstiečiai“ eis į rinkimus? 2016-aisiais jūs turėjote nežinomumo veiksnį.

– Dabar koziris bus žinomumas. Tai absoliučiai aiškus koziris. Dabar yra darbai, apie kuriuos mes galime kalbėti. Konservatoriai 2012 m. negalėjo kalbėti apie darbus, nes nuo to būtų buvę tik blogiau. 2016 m. socialdemokratai apie darbus taip pat negalėjo šnekėti, nes nieko nedarė per ketverius metus. Šiuo atveju mes, kad ir kokią sritį paimsi, turime daugybę dalykų (...). Mums sunkiau tai iškomunikuoti visuomenei, nes mūsų gerų darbų niekas nededa į straipsnius. Tačiau rinkimų kampanijai prasidėjus turėsime labai daug tiesioginių kontaktų su žmonėmis ir tada jau bus proga pasakyti... aš galiu turėti auditoriją, kuri yra mumis nusivylusi, nes nieko apie mus nežino, man užteks tikriausiai valandos, kad tie žmonės suvoktų, kuo skiriasi ši valdžia nuo buvusių anksčiau. Aš visur miniu vieną pavyzdį, kad ir kokie mes būtume kvailiai, kaip kažkas bando mus rodyti, bet korupcija ir valdžia dabar nebėra sinonimai.

– Kitas veiksnys – Saulius Skvernelis. Viešojoje erdvėje pats premjeras dar nelabai aiškiai parodo, kurioje pusėje bus. O būtent jis buvo vienas jūsų laimėjimo 2016 m. veiksnių.

– Dabar mes visi norime, kad jis pasveiktų. Tai yra svarbiausia. Manau, kad nei jis pats, nei mes kalbėti apie tai, ar jis galės dalyvauti 2020 m. rinkimuose, ar negalės neturime galimybių, nes pirmiausia jam turi leisti gydytojai. Aš manau, kad kai sveikatos klausimai bus išspręsti, o aš tikiuosi, kad jie bus išspręsti, tai bus jo sprendimas, jis laisvas žmogus.

– Pabaikime pokalbį pirmalaikių rinkimų klausimu. Liberalai kelią šią mintį, o jūs jau deklaravote poziciją, kad siūlymą atmesite. Bet ar nemanote, kad susiformuos tokia vieša opinija, kad visų prezidentų – buvusių ir esamo – niūriomis spalvomis nupieštą situaciją Seime jūs toleruojate? Kalbu apie konfliktą dėl Seimo pirmininko.

– Jokio konflikto nėra. Mes visiškai abejingi Seimo pirmininkui, mes šią problemą perkėlėme opozicijai, dabar ši problema yra jų, nebe mūsų. Grįžtant prie išankstinių rinkimų, jeigu opozicija būtų sąžininga, ji turėtų pripažinti vieną – niekas pas juos frakcijose už išankstinius rinkimus nebalsuos.

– Bet kaip jūs ir sakėte, gal tai būtų proga "prigauti"?

– Klausimas yra, kokia prasmė už juos (pirmalaikius rinkimus. – ELTA) balsuoti, likus iki (eilinių. – ELTA) rinkimų nepilniems metams. Mes esame pajėgūs tęsti darbus, kuriuos esame pradėję.

– O jūs esate pajėgūs?

– Taip, be abejonių. Tai ir yra atsakymas. Jeigu mes nepajėgtume priimti biudžeto, tai tokiu atveju mums patiems kiltų klausimas, o ką toliau daryti. Dabar šnekėjimas apie išankstinius rinkimus... Opozicija tiesiog drumsčia orą.

– O koks, jūsų nuomone, viešasis interesas šiuo klausimu?

– Viešasis interesas yra stabilumas. Šioje vietoje stabilumas yra tai, kad valdžia galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus. Aš suprantu opoziciją, dar metai valdžios didins mūsų palaikymą, o ne mažins jį. (...) Kuo ilgiau būsime valdžioje, tuo daugiau už „valstiečius“ balsuos, nes jie dar aiškiau matys skirtumą tarp to, kaip buvo ir to, kas yra dabar.