Taip LRT RADIJUI sako žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas. Be to, pastebi jis, net sunku pasakyti, kam siunčiamas signalas, nes V. Putinas, jei norėtų, galėtų tiesiai paskambinti Aliaksandrui Lukašenkai ir liepti nukreipti visus krovinius per Rusijos uostus.

Neverta daryti katastrofiškų išvadų

Statistika tokia, kad iš viso Klaipėdos uostas perkrauna apie 40 mln. tonų krovinių, iš jų – 8,2 mln. tonų naftos produktų, o baltarusiškos ir rusiškos naftos dalis sudaro 3 mln. tonų, LRT RADIJUI sako ekonomistas Gitanas Nausėda. „Taigi visos naftos produktų apyvartos apie 40 proc. yra iš Rytų. Likę 5 mln. tonų priklauso „Orlen Lietuva“ produkcijai, „Orlen Lietuva“ dalis netgi šiek tiek didesnė negu baltarusiškos ir rusiškos naftos eksportas per Klaipėdos uostą“, – pastebi G. Nausėda.

Rusija kiekvienu atveju bet kokią mūsų priklausomybę nuo Rytų rinkos ir tų valstybių, kuriai gali daryti poveikį, visada stengdavosi išnaudoti didinti savo įtakai mūsų valstybėse arba savo ekonominei plėtrai.

Jo nuomone, Vladimiro Putino pareiškimas dėl Baltarusijos krovinių nukreipimo per Rusijos uostus nėra kažkas naujo – tokios politinio pobūdžio pastangos dedamos jau senokai. Vis dėlto sprendimą eksportuoti pirmiausia turėtų lemti ekonominio pobūdžio prielaidos.

„Baltarusijai pačiai reikia eksporto įplaukų, nes nafta yra vienas iš nedaugelio produktų, kuriuos ji sėkmingai parduoda tarptautinėje rinkoje. Taigi turbūt pati Baltarusija nenorės atsisakyti kažkokios dalies savo pajamų, uždirbamų būtent iš šių produktų eksporto, vien tik dėl to, kad patenkintų kitos šalies reikalavimus“, – svarsto ekonomistas.

Kita vertus, priduria jis, Lietuva taip pat turėtų reaguoti – ir toliau būti konkurencinga, kurti maksimaliai patrauklią infrastruktūrą, ekonomines ir finansines sąlygas, kad baltarusiškos prekės ir toliau judėtų per Klaipėdos uostą.

Ekonomisto žodžiais, Klaipėdos uostas puikiai įsitvirtina ne tik konkuruodamas su viso regiono uostais, bet ir su mūsų artimiausiais Baltijos kaimynais, apyvartos nuolat muša rekordus ir pastaruoju metu auga tikrai labai stabiliai: „Tai reiškia tik viena – kad Klaipėdos uosto kokybė ir infrastruktūra tinkama eksportui. Žvelgiant į galimą augimą ateityje, netgi kyla problemų, ar uostas bus fiziškai pajėgus augti tokia sparta, nes jau atsiranda tam tikrų natūralaus pobūdžio apribojimų. Jie dar neaktualūs šiandien, bet gali būti aktualūs rytoj.“

Paklaustas, kokios būtų ekonominės pasekmės Lietuvai, jei Minskas pasirinktų Rusijos uostus, G. Nausėda sako, kad jos būtų apčiuopiamos, bet nevertėtų skubėti daryti katastrofiškų išvadų – tai patvirtina ir pateikta statistika (naftos produktai nesudaro ketvirtadalio visos mūsų apyvartos per Klaipėdos uostą), ir galimybės prarastas pajamas kompensuoti kitais būdais.

Toks Rusijos būdas spausti Lietuvą – ne pirmas

Žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas primena, kad panašių istorijų būta ir anksčiau: „Taip buvo su Rusijos dujų tiekimu, kai mūsų regionas dujas pirko gerokai brangiau negu Vakarų Europa. Taip pat turėjome problemų su maisto tiekimu į Rusiją. Rusija kiekvienu atveju bet kokią mūsų priklausomybę nuo Rytų rinkos ir tų valstybių, kuriai gali daryti poveikį, visada stengdavosi išnaudoti didinti savo įtakai mūsų valstybėse arba savo ekonominei plėtrai.“

Anot E. Eigirdo, dabartinis Rusijos bandymas demonstruoti, kad ji turi įtakos ne tik savo kroviniams, bet ir Baltarusijos, – tam tikras priminimas, kad pagrindiniai lojaliausi mūsų partneriai ir mūsų klientai yra Vakarų rinkos, todėl didinti savo patrauklumą turėtume ne tik Baltarusijai, bet ir Vakarams.

„Būtina stengtis savo infrastruktūrą maksimaliai nukreipti į Vakarus ir taip mažinti Rusijos galimybes veikti mūsų rinką savo politizuotais sprendimais. Nes ar kalbėtume apie dujų tiekimą, ar apie mūsų maisto gamintojų blokadą, ar apie siūlymą Baltarusijai netransportuoti per mūsų uostą naftos produktų, ar apie Astravo atominę, kiekvienu atveju pirmiausia kalbame ne apie ekonomiką, o apie politizuotus sprendimus, kurių tikslas – didinti Rusijos įtaką regione, vienaip ar kitaip veikti tiek Baltarusiją, tiek Lietuvą“, – pabrėžia E. Eigirdas.

Pavyzdžiui, priduria jis, šiuo konkrečiu atveju net sunku pasakyti, kam siunčiamas signalas, nes V. Putinas, jei norėtų, galėtų tiesiai paskambinti Aliaksandrui Lukašenkai ir liepti nukreipti visus krovinius per Rusijos uostus.

„Bet jis to nepadaro. Jis siunčia signalą viešai. Tik labai sunku pasakyti, ar tai siekis daryti poveikį Lietuvai rodant ženklus, kad štai Rusija dar išlaiko įtaką mūsų ekonomikai, ar taip bandoma paveikti artėjančius Lietuvos rinkimus mėginant sutelkti tuos, kurie nori draugauti su Rusija (jie sakys – draugaukime, nes Rusija dar leidžia Baltarusijai gabenti krovinius per Klaipėdą)“, – svarsto E. Eigirdas.

Vis dėlto, pabrėžia jis, per šį dešimtmetį įvykęs kardinalus lūžis ir išaugusi mūsų ekonomikos priklausomybė nuo stiprių Vakarų valstybių bei sumažėjusi nuo tų valstybių, kurios priklausomos nuo V. Putino režimo, leidžia mums dabar tuos procesus ir pareiškimus stebėti, nors nevisiškai atsipalaidavus, bet gana ramiai.