„Tikrai ne pergalė, nes komunikacijoje iš socialdemokratų nėra jokio aiškumo – kai Ministrei Pirmininkei buvo užduotas klausimas apie tai, ką ji galvoja apie viceministrus, tai I. Ruginienė atsakė, jog ji juos planuoja rinktis ne pagal tai, ar jie yra „Nemuno aušroje“, ar ne“, – tinklalaidėje politika.lt teigė kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

„Tai man atrodo, čia yra aiškus atsakymas, kad galutinio sprendimo, jog Kultūros ministerijoje nebus nė vieno žmogaus iš tos partijos, nėra, o mūsų tikslas yra, kad ten nebūtų nei vieno aušriečio, nes mes matėme, kas gali atsitikti, kai vienas žmogus įžengia į ministeriją, ir kas įžengia paskui jį“, – pridūrė ji.

Jai antrino ir režisierius Jonas Tertelis. Jo teigimu, socialdemokratų sprendimas tebuvo mėginimas nuraminti kultūros bendruomenę, bet ne priimti sprendimą.

„Man atrodo, kad tas savaitgalio pareiškimas apskritai yra toks šioks toks pėdų mėtymas, kad mus nuraminti. Mes tą matome jau ne pirmą kartą per šias tris savaites ir kol mes neturime tų konkrečių pavardžių ir aiškių interesų, kuri partija deleguoja, tai aš nemanau, kad mes pasiekėme pergalę. Mums atrodo, kad mes galbūt artėjame prie jos, bet šitoje vietoje tai dar tikrai ne ten“, – sakė J. Tertelis.

Kino prodiuserė sako, jog į kultūrą ir jos bendruomenės reikalavimus nėra žiūrima rimtai.

„Man atrodo, kad mus suvokia, kaip tokį debesėlį. Pasakai, kad viskas bus gerai, ir debesėlis truputį nuplaukia. Tada mes vėl grįžtame“, – sakė ji.

– Atrodytų, kad pergalę jums pasiekti pavyko – socialdemokratai skelbia perėmę Kultūros ministeriją. Aišku, baimių dar gali būti likę įvairių, tačiau, aš asmeniškai, netikiu, kad „Nemuno aušros“ kandidatams bus leista prie jos prisiliesti. Ar jums tai atrodo kaip pergalė? Ką planuojate toliau?

– D. Vildžiūnaitė: Man atrodo, reikia šiek tiek koreguoti išvadą, mums –  ne pergalė.

– Kodėl?

– D. Vildžiūnaitė: Tikrai ne pergalė, nes komunikacijoje iš socialdemokratų nėra jokio aiškumo – kai Ministrei Pirmininkei buvo užduotas klausimas apie tai, ką ji galvoja apie viceministrus, tai I. Ruginienė atsakė, jog ji juos planuoja rinktis ne pagal tai, ar jie yra „Nemuno aušroje“, ar ne. Tai man atrodo, čia yra aiškus atsakymas, kad galutinio sprendimo, jog Kultūros ministerijoje nebus nė vieno žmogaus iš tos partijos, nėra, o mūsų tikslas yra, kad ten nebūtų nei vieno aušriečio, nes mes matėme, kas gali atsitikti, kai vienas žmogus įžengia į ministeriją, ir kas įžengia paskui jį.

– Jau turėjome situaciją, kai vaikščiojo po ministeriją ir plėšikavo, rinko informaciją.

– J. Tertelis: Būtent – ir tai gali būti absoliučiai bet kas. Man atrodo, kad tas savaitgalio pareiškimas apskritai yra toks šioks toks pėdų mėtymas, kad mus nuraminti. Mes tą matome jau ne pirmą kartą per šias 3 savaites ir kol mes neturime tų konkrečių pavardžių ir aiškių interesų, kuri partija deleguoja, tai aš nemanau, kad mes pasiekėme pergalę. Mums atrodo, kad mes galbūt artėjame prie jos, bet šitoje vietoje tai dar tikrai ne ten.

Man atrodo, kad tas savaitgalio pareiškimas apskritai yra toks šioks toks pėdų mėtymas, kad mus nuraminti.

– D. Vildžiūnaitė: Man atrodo, kad mus suvokia, kaip tokį debesėlį. Pasakai, kad viskas bus gerai, ir debesėlis truputį nuplaukia. Tada mes vėl grįžtame. Tada mus vėl nupučia... Į kultūrą ir visą judėjimą per daug rimtai nėra žiūrima. Atrodo, kad tikrai mus galima nupūsti į kairę, į dešinę ir toliau sau sėkmingai gyventi, nors mes save kitaip matome.

– Gerai, aš gal ir turėjau labai daug naivumo pradžioje sakydamas, kad laimėjote, nes gali būti, kad jus bandys apgauti. Juk aiškiai buvo pareikšta, kad mainų nebus, tai „Nemuno aušra“ gali bandyti išnaudoti situaciją ir išlupti kiek įmanoma daugiau kėdžių ministerijoje.

– J. Tertelis: Taip, bet yra kita to reikalo pusė – jau dabar matosi, kad vieną dalyką sako ministrė, kitą dalyką sako Žemaitaitis, vieną dalyką sako Socialdemokratų partijos lyderis, kitą sako Žemaitaitis, o dar trečią dalyką pasakoja Žemaitaičio „Nemuno aušros“ dalyviai. Dar ketvirtą gandą leidžia opozicinės partijos. Tai kyla toks jausmas, kad komunikuodami jie bando nepasakyti kažko.

– Bet tikėtina, kad savo tikslą bet kokiu atveju pasieksite, nes didysis nulaužimas jau įvyko. Yra sukurtas tam tikras fenomenas, kurio nematyti neįmanoma. Daugybė žmonių jau keletą savaičių keliauja į 88–uosius metus, Mokslų akademija, kai gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuriame daugumą sudarė taip pat kultūros lauko žmonės. Tas lyginimas akivaizdus ir, man atrodo, visuomenė patirtų praradimą, jei jūs visi ant kulno apsisukate ir viską nutrauktumėte. Ar taip gali būti, ar jūs galvojate kažkaip kitaip?

– D. Vildžiūnaitė: Vakar, asamblėjos metu, pasisakė labai daug sektorių ir kažkas pasakė labai gerą frazę: „Pilietiškumo „restart‘as“. Tai aš manau, kad mes atėjome iki tos kryžkelės, kai paspaudėme pilietiškumui „restart“ ir dabar tik liko klausimai, kaip visa tai plis, kas dar norės prisiimti atsakomybes, kaip mes jungsimės ir kaip judėsime toliau. Tai vienareikšmiškai jau vyksta. Tas pilietiškumo „restart‘as“, kaip paleista nauja energija, kaip naujas kraujas paleistas į visų venas – įvyko.

– Ypač svarbu, kad tai nuvilnijo per visą Lietuvą, nes Vilniuje buvo įvairiausių protesto akcijų. Fenomenas, kad čia ir mažuose miesteliuose protestuoti išėjo po 20, po 30 žmonių.

– J. Tertelis: Čia vienas iš įdomiausių dalykų ir, matyt, pačių reikšmingiausiu dalykų. Tie žmonės, kurie skirtinguose miestuose ir miesteliuose buvo, atrodo, sužinojo, kad jie yra ne vieni. Ta akcija, kuri veikia, ir tas mastelis, ir tas kiekis parodė, kad ta bendrystė yra kur kas platesnė. Kažkas gyvendamas miestelyje galbūt galvojo, kad ten nuo senų laikų likę tik 6 suokalbininkai, bet šitas judėjimas parodė, kad tokių kaip jie yra ir gretimame miestelyje. Tas bendrybės jausmas labai daug išryškėjo ir vakarykštės asamblėjos metu. Buvo kalbama apie tai, kad ir kiti sektoriai mato prasmę ir atpažįsta kultūrą savuose sektoriuose. Tai iškelia kultūros svarbą – kodėl mums visiems svarbu tai saugoti. Kitas dėmuo, man atrodo, apskritai visa visuomenė brendo link to. Čia nėra tiktai kultūros bendruomenės klausimai. Kultūros bendruomenė sureagavo į tai ryškiu, pavadinkime, veiksmu, bet mes matome, jog keliaujame link to, kad kultūra, politinė kultūra ir elgesys su rinkėjais, nevykdomi pažadai – žmonėms netinka. Žmonių iniciatyvų daugėja ir mes vienaip ar kitaip telkiamės – gynybiniais klausimais, Ukrainos rėmimo klausimu ir t.t. Tai mes pagaliau užduodame klausimus savo valdžiai.

– Palietėte labai gerą temą – inteligentų atsakomybė už valstybės likimą. Aš, kaip pilietis, negaliu atsidžiaugti matydamas šį inteligentų sąjūdį, kuris prasidėjo. Dėl įvairių priežasčių kultūros žmonės neidavo į viešą gyvenimą, neidavo ir mokslo žmonės – jų niekas neklausė, nes politikai sprendimus monopolizavo. Dabar visuomenėje vyksta gana didelis virsmas, kuris, mano manymu, įdomesnis už daugelį detalių.

– D. Vildžiūnaitė: Taip. Man šis procesas asmeniškai kelia didelį džiaugsmą, nes taip žodžiui gražinama prasmė, grožis ir svoris. Aš niekada nežiūrėjau tiek žinių, kaip per šias 3 savaites. Pusę metų neatsidarinėjau ir socialinių medijų, bet staiga ten atsirado įdomių dalykų – žmonės turi ką pasakyti. Tas žodžio sustiprėjimas, inteligento grįžimas į medijas sukūrė tokį kontekstą, kad asmeniškai man klausantis politikų kalbų ir bandymų kažką pasakyti darosi šiek tiek nejauku, nes kontekstas yra žymiai stipresnis. Taip, politikai sako žodžius, bet prasmės jokios juose nėra. Sakinio nėra, tekstas lyg sufabrikuotas.

– O jei dar tai palygini su kalbomis proteste...

– D. Vildžiūnaitė: Taip, vienareikšmiškai. Vakar susitikimo metu, tiesą sakant, net susigraudinau – atėjo jaunas Istorijos fakulteto studentas, kuris pradėjo pasakoti, jog į protestus vaikšto jau pusę metų, tačiau iki šiol ėjimas į juos buvo lyg vaikščiojimas tamsiomis gatvelėmis. Toks vienatvės jausmas – tu ateini į tą protestą, pastovi aikštėje ir tamsia gatvele grįžti, bet dabar, per šitas tris savaites, kai prieš mūsų įspėjamąjį streiką vyko studentų asamblėja, jis įėjo į salę, o ten – tūkstantis žmonių... Ir tas jausmas, kad jis nebėra vienas, yra labai įgalinantis. Mes ir vakar po asamblėjos kalbėjome su studentų organizacijomis ir jie siuntė žinutę, kad mūsų visoje Lietuvoje yra labai daug ir mes visi pasiruošę. Tas pasiruošimo jausmas, kuris, gal nesinori taip sakyti, nes skamba truputėlį grėsmingai, yra didžiulis dalykas. Aš jau nekalbu apie visus regionus, atsiliepimus, apie tai, kaip žmonės pasijuto išgirsti ir kaip jie nori toliau bendrauti, tęsti ryšius, kalbėti, veikti.

– J. Tertelis: Dar viena tokia sena inovacija, kuri labai išryškėjo, tai gyvo kontakto svarba. Ir mes tą labai pabrėžėme, mūsų iniciatyvinė grupė kiek įmanoma daugiau bando tiktis ir bendrauti gyvai. Pradėjome jausti, kad skaitmeninė erdvė apskritai yra vienas iš tų faktorių, kuris mus priverčia pasijausti vienus, o išėjimas ir buvimas kartu, kartais net ir tų žmonių, kurie galbūt yra tylesni, labiau stebintys, padeda kurti ne tik bendrumo jausmą, bet ir duoda naujas idėjas.

– D. Vildžiūnaitė: Jeigu taip labai paprastai, žemiškai galvojant, tai bendrumas atsiranda per  bendrą idėją ir bendrą emociją, o tą norą vėl būti kartu skatina bendras patirtas išgyvenimas.

– Buvo sukurti ir nauji formatai, pavyzdžiui, spalio 5 dienos kino festivalis. Iš daugelio ten dalyvavusių režisierių girdėjau, kad festivalio metu tvyrojo gera nuotaika ir jie labai smagiai bendravo su mažų salių lankytojais. Tai kažkas nuostabaus.

– J. Tertelis: Tiek režisierių Lietuvoje nė vienas festivalis neturėjo.

– Keturiasdešimt režisierių patys važiavo per Lietuvą. Aišku, tu negali išlaikyti to entuziazmo iki begalybės, nes tai yra senkantis resursas, bet galbūt tai rodo, kad galima kurti naujus formatus.

– D. Vildžiūnaitė: Aš manau, ypač šito festivalio rėmuose užsimezgė asmeninis kontaktas. Viena yra masiškumas, jis visą laiką daro įspūdį ir suteikia energijos ir noro, ir įkvėpimo, bet čia visai kas kitą. Aš kalbėjau su 5 ten dalyvavusiais režisieriais, tai visi tęsia kažką, visi toliau kažką darys. Kūrėjus visą laiką kaltino kažkokiu elitizmu, sėdėjimu bokšte, bet iš principo, kai pagalvoji, kuriančio žmogaus pagrindinis kūrybos turinys yra žmogus. Niekas kitas nėra taip arti žmogaus, nes mes jį lyg mokslininkai analizuojame, suvirškiname ir įdedame į kažkokį formatą. Tada atvažiuojame rodyti ir apie tai kalbamės. Mes iš principo kalbamės vieni apie kitus.

– J. Tertelis: Menai labai orientuojasi į tai, kaip perteikti skirtingas perspektyvas į pasaulį. Literatūra apskritai kalba apie vidinį pasaulį, ko mes iš principo net negalime niekaip kitaip sužinoti, ir veda į suprantamą, kad nė vienas sprendimas nėra toks lengvas ir pan. Tai man atrodo, viena iš meno funkcijų yra pateikti skirtingas perspektyvas ir suprasti, kai tai atrodo trimatėje erdvėje.

– D. Vildžiūnaitė: Leonidas Donskis vieno anotacijoje labai gražiai rašė: „Piliečiu tampama tik nuolat ugdant savyje bendrystės galias, socialumą, pagarbą kitam, lojalumą ir toleranciją. Be bendrų jausmų ir atminties – negalimas žmonių ryšys ir įsipareigojimas. Todėl knygoje remiuosi klasikinės literatūros siužetais, norėdamas išryškinti, kaip meilė, draugystė, patriotizmas ir laisvė sukuria savo šaliai, bendruomenei ir europietiškoms vertybėms įsipareigojusią asmenybę, gerbiančią ir saugančią tiek savo, tiek kitų žmonių laisvę ir orumą. Tai vadovėlis apie jausmus, kurie ugdo pilietį ir kuria pilietinę visuomenę.“

– Puikiai, bet dabar aptarkime kitą dalyką – kultūros išėjimą į visuomenę, į regionus. Akivaizdu, kad didelis pilietiškumo suaktyvėjimas nuslops, jeigu jūs visi grįšite prie savo darbų. Ar galvojote apie tai, kad, kaip piliečiai, galite padaryti dar daugiau?

– J. Tertelis: Tikrai taip. Mes gal ne viską dar galime pasakoti ir ne viską norime pasakoti.

– Mes galime kalbėti apie idėjas, ne apie kūnus.

– J. Tertelis: Žinoma. Tai vienas iš tų dalykų, ką patys pamatėme, jog mes turėjome labai didelį interesą su savo kūriniais iškeliauti į tarptautinius festivalius, pasirodyti ten ir pan. Tai kaip reiškinys, matyti, nedings, bet dabar supratome, kad reikėtų daug daugiau resursų skirti apsilankymam regionuose. Aišku, ne tik juose, apskritai miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse ir pan. Tiesą pasakius, ir pačiam Vilniuje yra atskirų zonų, kurios paliktos savieigai, o žmonės palikti savo informaciniame burbule. Tai čia vienas dėmuo, kas ateina iš pačios kultūros bendruomenės, o kitas dėmuo – kitų sektorių palaikymas.

– Tikriausiai netikėčiausia sąsaja buvo su žemdirbiais, kurie pareiškė, jog taip pat remia kultūrininkų protestą.

– J. Tertelis: Ne tik žemdirbiai, įvairūs sektoriai. Mes esame vienos ekosistemos dalis – tiek medicina, tiek švietimas, tiek kultūra, tiek žemės ūkis. Mes iš tiesų šalyje esame vieni su kitais susisieja. Tai, man atrodo, čia yra jungimosi faktorius ir tas faktorius kalbės apie vertybines pozicijas. Mes negalime įnešti savo detalių problemų ir visko spręsti vienu metu, bet mes galime spręsti pačią vertybinę poziciją – kaip mes kalbame su valdžia, kaip mes patys dalyvaujame valdžioje, kaip mes, kaip piliečiai, tvirtėjame tame ir kur mes einame.

– Važiuojant į regionus galima inicijuoti diskusijas, ar ne?

– J. Tertelis: Mes galime ne tik važiuoti į regionus, bet ir įgalinti regionus veikti patiems. Man atrodo, visa Lietuva turi horizontaliai kilti ir kiek įmanoma reikia padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia. Kaip Dagnė minėjo, pilietiškumo perkrova, „restart‘as“ – tai jau pribrendęs dalykas. Nėra, kad čia kažkas sugalvojo – jis akivaizdžiai rezonuoja. Ir kuo toliau, tuo labiau. Aišku, dalis žmonių dar galvoja, kad čia surišta su kokia nors politine partija, bet tai yra visiška nesąmonė.

– Jei tai būtų nustatyta prieš vieną politinę jėga, tai būtų vienadienis dalykas.

– J. Tertelis: Bet kadangi tas dalykas yra visuomeninis, pilietinis – jis auga ir rezonuoja visur, ir mes negalime sustoti. Aš nematau to kelio, kaip tu minėjai, kad apsisukti ir eiti daryti savo darbų. Pasaulis pasikeitė. Įvykis įvyko. Įspėjamasis streikas įvyko. Ta banga nuvilnijo, negali jos atmatyti, negali jos kažkaip nebejausti, pamiršti. Dabar tu supranti, kad gali būti gerai. Gali būti teisingai, galime išsaugoti savo laisvę tame.

– Gerai, bet dar vienas dalykas – man atrodo, kad kultūros bendruomenė tarpusavy tapo artimesnė. Tai yra labai svarbu, nes visą laiką labai aiškiai buvo išreikštas tas antklodės tampymas – resursai riboti, o ambicijos ne. Dabar viskas atrodo kitaip.

– D. Vildžiūnaitė: Tai jaučiasi ne tik tarp mūsų, bet ir bendrai tarp visų sektorių. Vakar pajaučiau, kad mes esame taip stipriai ir tampriai susiję, visos skirtingos viešojo sektoriaus dalys. Pavyzdžiui, kai sportininkai pasakojo, kas vyksta pas juos, supratau, kaip viskas yra negerai. Tai, jeigu mes visi būsime laimingi, bet taip bus elgiamasi su sporto sektoriumi, tai jokia čia laimė. Kaip sako japoniška filosofija – tu negali būti laimingas, jeigu šalia yra nelaimingas. Tu pirmiausia turi pasirūpinti, kad šalia esantis būtų laimingas, o tada gali sakyti: „Tai laiminga ir aš.“ Tai šitas pojūtis buvo labai stiprus ir niekas nekalbėjo apie pinigus, kad jų trūksta. Visi kalbėjo apie principus, kaip yra priimami sprendimai kiekviename sektoriuje ir kad jie nebeveikia, kad jie nebetinka ir kad mes su tuo nesutinkame. Kiekvieną dieną išeina Ministrė Pirmininkė ir sako: „Reikia dirbti. Vyriausybė turi dirbti, biudžetas už kampo, reikia dirbti“, bet mes nebekreipiame dėmesio į tai, kad „biudžetas už kampo“, mes toliau visi kalbame apie vertybes. Ir tas grožis, kad jau žodis „biudžetas“, kuriuo mes buvome tampomi, skaldomi – nebeveikia. Ankščiau visi kažkaip tik ir laukėme to biudžeto paskirstymo, kaip čia kuris gudresnę frazę pasakys, kad jam tas pinigėlis nukristų, bet dabar... Ne apie tai mes čia.

– Kalbant apie galimybę įkurti juridinį vienetą. Kas iš to galėtų gimti? Ar kažkas panašaus į fondą? Ar tai yra dar koks nors formatas? Kaip jūs patys matote ateitį?

– J. Tertelis: Aš gal atvirai pasakysiu: mes turime sugalvoję ne vieną modelį ir daug diskutuojame, ir žiūrime, kas galėtų geriausiai veikti. Mes tai matome kaip pamatus ilgalaikiam procesui, kuris turėtų daug dėmenų. Aišku, svarbi dalis šiame judėjime, kurios stengiamės nepamesti, kai tokie žmonės kaip Mockus, kaip Mačiūnas, kaip „Fluxus“, kaip Sąjūdis. Mums visi tie dalykai ir tas kūrybiškas priėjimas prie šių sprendinių nėra svetimas. Mes vis grįžtame prie tam tikrų modelių, kaip galėtų būti ir, aš asmeniškai tikiu, kad mes prieisime prie modelio savaip autentiško. Tik tame dar yra daug diskusijų, kadangi tik vakar išgirdome kitų sektorių nuomones, kaip jie mato kai kuriuos dalykus. Tai reikia daugiau bendravimo ir daugiau kalbėjimo.

– Ar įmanoma išlaikyti vertybinę moralinę diskusiją nenueinant į pinigus?

– D. Vildžiūnaitė: Įmanoma.

– J. Tertelis: Aš manau, įmanoma.

– Apie ką mes, ar ne?

– D. Vildžiūnaitė: Kas mes esam ir apie ką mes esame? Man atrodo, mes kol kas esame pilietinis sambūris, kuris nėra apibrėžtas kažkokia labai aiškia struktūra. Aš noriu visiems priminti, kad viskas vyksta tik 3 savaites. Atrodo, kad jau lyg pusmetis, nes įvykių tiek daug ir viskas taip tiršta, bet tai yra dar labai gyvas organizmas. Ir ta tarpsektorinė asamblėja buvo milžiniškas įvykis, verčiantis dar kartą permąstyti, kur mes esame ir ką mes galime.

– J. Tertelis: Ir ką mums atneš kiti sektoriai.

– D. Vildžiūnaitė: Tai per anksti uždėjus tam tikrą struktūrą ir formą, ir labai aiškiai įsivardinus, ką nori daryti, gali netyčia pražiopsoti labai svarbius elementus. Svarbu pasakyti, kad žodis baimė vis dar yra labai gilus. Taip, mes jaučiamės labai drąsūs ir turime labai stiprų palaikymo burbulą, bet neužmirškime, kad regionai kol kas yra tam tikros salelės, kurios yra paskendusios baimės jūroje.

– Taip, užgniaužti labai paprasta.

– D. Vildžiūnaitė: Taip. Tai, jeigu mes labai greit užsidėsime struktūrą, mes galime kažką pražiopsoti. Mes turime leisti procesui būti gyvam, nors tai nėra patogu. Daug lengviau dirbti turint aiškią struktūrą, strategiją, planą, tikslą, bet nors ir pradėjome judėjimą kalbėdami apie save, apie savo labai konkretų lauką, tapo akivaizdu, kad netyčia pradūrėme balioną ir staiga iš jo išsiliejo vandenynas. Tai mes dabar tame vandenyne turime šiek tiek susigaudyti, bet labai svarbu, kad yra palaikanti ir norinti kartu veikti visuomenė. Mes nesame vėliavnešiai, kurie vieni keliausime. Mes esame būrys.

– Ar tai, kas gimsta, galėtų būti tuo, kas apsitarus tam tikruose ratuose, keltų vis naujus reikalavimus valdžiai?

– J. Tertelis: Siekis yra sukurti tą ilgalaikį procesą, negrįžti atgal ir ieškoti, kaip mes galime padėti mūsų politiniam elitui kelti savo kultūros lygį, šiek tiek grąžinti moralę, etiką ir kultūrą į politiką. Tai nėra kažkoks labai lengvas ir greitai pasiekiamas uždavinys, bet yra labai daug būdų, kaip galima į tą patį tikslą taikytis –  nuo piliečių aktyvesnio dalyvavimo rinkimuose, partijose, savivaldoje ar diskusijose, iki atsakomybės prašymų už žodžius. Kaip Dagnė ir minėjo, reikia žodžiams gražinti reikšmę ir atsakomybę už juos. Ką žodis šiandien pas mus reiškia? Mes turime labai daug klausimų dėl politikų ir biurokratų žodžių vingrybių, klampynių, kuriose mes pradedame, pametame reikalo esmę, dėl ko mes darome vienus ar kitus dalykus. Tai bandant klaidžioti po tą labirintą sutrinka visi. <...>

– Diskusija iki sprendimo priėmimo taip pat yra išnykusi. Pastebiu, kad, pavyzdžiui, politikai nedalyvauja įvairiose diskusijoje su ekspertais, mokslininkais ar specialistais, tai priversti juos diskutuoti prieš darant taip pat būtų laimėjimas. Ar ne?

– J. Tertelis: Tu visiškai teisus. Man apskritai atrodo, kad mūsų politikai nedalyvauja universitetų diskusijose. Jau nekalbu organizuojamas apie kultūros įstaigose, bet mažai lankosi ir mokslininkų diskusijose. Mes mokslininkams mažai užduodame klausimų, kur mokslininkai mums gali padėti praktiškai visose srityse. Ir mes turime tuos protus. Valstybė investuoja į tuos protus, bet kažkodėl mes remiamės ne tuo. Kyla klausimas, kuo mes remiamės? Kas tada yra tas rodiklis, paskui ką einame? Vienoje institucijoje dirbantis patarėjas minėjo, kad dažnai laimi emocijos, reitingai ir tik kažkurioje tai jau vietoje lieka valstybės interesas.

– D. Vildžiūnaitė: Čia banali tiesa, bet man visą gyvenimą būdavo kažkaip labai keista, kaip tu, kandidatuodamas į svarbiausią valstybės valdymo organą vieną ar kitą, iš principo neturi jokių  kokybinių kriterijų. Priklausymas partijai yra vienintelis kriterijus, kuris atveria duris priimti sprendimus. Tai per šitas tris savaites, kai mes pradėjome tas diskusijas ir įgijome, patys sau suteikėme, teisę kalbėti, argumentuoti, sugrįžo savivertės jausmas, nes būdavo situacijų, kad tu kaip ir jautiesi savo profesijoje magistras, bet kai turi kalbėti su politiku, tai truputį turi pereiti į tokį 5 klasės žinių lygį ir bandyti paaiškinti daugmaž kaip čia viskas veikia.

– Kaip Aistis Zabarauskas pastebėjo, kad su žmonėmis bendraujama taip infantiliai, tarsi jie būtų prieglušiai...

– D. Vildžiūnaitė: Ir tai visąlaik yra labai nepatogu, nes tu kažkaip žiūri į tą žmogų ir galvoji, ar čia gerai, kad aš taip su tavim bendrauju, bet pasirodo, kad gerai. Tik tada kyla klausimas,  kokiame lygmeny priimami sprendimai? Tai aš visiškai pritariu tam, kad nebeliko profesionalios diskusijos. Žinios, profesija, įgyta patirtis – ji nieko nebereiškia. Taip, valstybė nebesinaudoja savo investicija. Mes investuojame į mokslą, mes investuojame į kultūrą ir šiaip mes visi rodome puikius rezultatus. Mūsų mokslininkės viena po kitos gavo šimtatūkstantines stipendijas savo tyrimams. Tai yra bagažas ir valstybė į jį suinvestavo, bet tą akimirką, kai priimami sprendimai ir daroma dar viena reforma, toks jausmas, kad visas tas bagažas yra padėtas kažkur į šoną. <...> Tai man atrodo, yra tas jausmas, kad žinantys, išmanantys staiga suprato, kad mes tikrai turime teisę pasisakyti.

– J. Tertelis: Ir kitas dar dėmuo, kuris, man atrodo, šitame pilietiniame judėjime kyla labai aiškiai, kad kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už valstybę. Ne tik politikai – mes kiekvienas turime joje dalyvauti. Mes kažkur likome, matyt, paveldėjome tą požiūrį, kad valdžia turi duoti, pasakyti, nuspręsti ir panašiai. Mes kultūros lauke labai jaučiame tą regionų politiką. Ten buvo ir taip, ir taip lankstoma kiek laiko, bet iš esmės klausimas nebuvo išspręstas. Dabar mes matome, kad patys galime per vieną savaitgalį staiga aktyviai veikti. Tai man atrodo, labai svarbu suprasti, kad turime mažinti atskirtį ir iš piliečių pusės link valdžios.

– D. Vildžiūnaitė: <...> Man atrodo, kad žmonės pradėjo mąstyti nebe tik apie savo tą vieną poreikį – ūkio, verslo ar srities, bet iš tikro pradėjo matyti save valstybėje. Matyti ir jaustis jos dalimi. Ir mąstyti politiniu lygmeniu.

– Pabaigai pakalbėkime apie rezultatą. Įsivaizduokime, jūsų judėjimas lieka. Kaip tai galėtų atrodyti?

– D. Vildžiūnaitė: Aš tai turiu viziją. Man atrodo, kad rinkimai turėtų būti žiaurios įtampos ir nervų kupinas etapas.

– Grįžtų idėjų kova?

– D. Vildžiūnaitė: Aš taip utopiškai skambėsiu, bet tikiuosi, kad į rinkimus grįš kovos ir idėjos. Dabar piliečiai pasižiūri į sąrašą, paklauso diskusijų per televiziją, daugmaž pasirenka kryptį, padaro testą, kuri partija labiausiai atitinka jų vertybes – ir viskas. Bet, jeigu vyktų tikrai aršios diskusijos, tokios asamblėjos kaip mes organizuojame, su tokia energija ir su tokiais pasisakymais, ir politikai liptų ant scenos, kad pasakytų, o vėliau pasakę padarytų – tai būtų visai kitas lygis. Dabar pažadų devalvacija yra milžiniška, bet, jeigu pasakytų, pažadėtų ir padarytų –  viską kilstelėtų bent dešimt laiptelių į viršų. Aišku, tu gali nepadaryti, bet tik dėl to, nes padarei klaidą arba tikrai labai stengeisi, bet nepavyko. Tai tokia būtų mano vizija.

– J. Tertelis: Jei išsipildytų tavo vizija, būtų puiku, bet, man atrodo, pirmas ir labai svarbus dalykas – saugumas, kad mes jaustumėmės saugūs viduje dėl savo galvų ir protų, ir širdžių, nes dabar ten matome grėsmę. Vienas iš konkrečių veiksmų, ką mes ketiname daryti – gruodžio 5–6 dienomis organizuojame tarptautinę konferenciją, kur kviesime žmones iš Vengrijos, Slovakijos, Latvijos, Estijos, Sakartvelo ir kitų šalių kalbėti apie tai, kas vyko pas juos, apie procesus, dalintis patirtimi ir žiūrėti, kaip pilietinės visuomenės gali iš tiesų ieškoti kelio lauk iš tokių situacijų keblių. <...> Turime labai tiesioginį interesą pakviesti tuos žmones išklausyti, su jais kartu diskutuoti ir ieškoti tų kelių. Man atrodo, tokių iniciatyvų mes turime, turime nemažai tų idėjų. Turime dar vieną didelį įvykį lapkričio mėnesį, apie jį paskelbsime vėliau. Tik noriu pasakyti, kad mes dar vis nenuleidžiame rankų, nes mūsų tikslas – Kultūros ministeriją neatiduoti „Nemuno aušros“ – dar nėra pasiektas.