Vasario 20-oji Jungtinių Tautų iniciatyva paskelbta Pasauline socialinio teisingumo diena. Ji minima nuo 2009 metų, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į skurdo, socialinės atskirties ir nedarbo problemas bei skatinti prisidėti prie jų mažinimo.
Lietuvoje vis dar yra kur pasitempti. Apklausa parodė, kad trečdalis gyventojų žada dirbti ir sulaukę pensinio amžiaus, daugiau nei 70 procentų mano, jog padėtis šalyje blogėja.
Ekonomistų teigimu, nenuostabu, kad senatvėje dalis žmonių susiduria su skurdu – lietuvių pensijos yra tarp mažiausių Europos Sąjungoje, socialinė atskirtis išlieka gana didelė net tarp miestuose gyvenančių žmonių, jau nekalbant apie regionus.
Prieš kelerius metus buvo daug kalbama apie gerovės valstybės viziją, tačiau pandemija, karas ir emigracijos banga šias diskusijas nustūmė į šalį. Keliame klausimą, ar Lietuva vis dar eina gerovės valstybės keliu, ar apie tai kalbėti jau nebeverta.
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė (toliau – J. Z.), ekonomistas Romas Lazutka (toliau – R. L.) ir Seimo narys, konservatorius Raimondas Kuodis (toliau – R. K.).
– Ar iš tiesų jau pamiršome apie gerovės valstybę?
– R. K.: Nepamiršome, tik prezidentas pabandė privatizuoti tą sąvoką. Net ir jo metiniame pranešime buvo kažkokia keista užuomina, kad prie jo prasideda gerovės valstybė ar kažkas panašaus. Gerovės valstybę pradėjome kurti nuo pat nepriklausomybės pradžios.
Daug kur pasiskolinome valstybės kūrimo elementus ir teisingai padarėme. Didysis klausimas yra tik dėl finansinio adekvatumo. Gerovės valstybė nėra toks binarinis dalykas – kad ji yra ar nėra.
Tai nuoseklus visuomenės kūrimas pagal tam tikrą socialinį kontraktą, kurį mes patys turime kažkaip sugalvoti. Yra daug kapitalizmo modelių pasaulyje: vieni orientuoti į sprendimų darymą valstybės rankomis arba visuomenės kartu, kiti – labiau individualistiški, kur žmonės patys žiūri, kaip čia išgyventi ir pasirūpinti savimi. Tiesiog reikia pasirinkti.
Gerovės valstybę pradėjome kurti nuo pat nepriklausomybės pradžios.
Daug metų kalbėjome apie gyvulių ūkį, mažą biudžeto surinkimą, ir visa tai yra bendro paveikslo dalis. Iš čia kyla konkrečios pasekmės.
– Mūsų gyvulių ūkis vis dar gyvuliškas ar jau po truputį žmogiškėja?
– R. K.: Reikalai šiek tiek pasitaisę ir toliau taisysis. Aš ir pats Seime bandau dėti pastangas dėl įvairių verslo formų, kurios visiškai neprotingos, dėl mokesčių reformos.
Jau nuo Algirdo Brazausko laikų teko dalyvauti įvairiose darbo grupėse kaip specialistui, analitikui, tad reikalai yra šiek tiek pasitaisę, bet nepilnai. Iki šiol kalbame apie gana mažas, skurdžias pensijas. Iš to ir kyla, kad vaikai „apiplėšinėja“ savo tėvus, nemokėdami adekvačių mokesčių.
Kaip įvertinti finansavimo adekvatumą? Tam yra tam tikros organizacijos, kurios leidžia palyginti su kitomis šalimis. Jei kažkurioje vietoje nukrypsti, tai arba esi protingesnis už likusius, arba kažkur darai politikos klaidą.
Mes daug metų darėme klaidą dėl per mažo viešojo sektoriaus finansavimo ir visų iš to išplaukiančių pasekmių. Sveikatos apsaugos sistemoje buvo daug korupcijos, pensijos, policininkų algos – mažos ir t. t.
– Ar matote, kad Lietuva juda link gerovės valstybės?
– J. Z.: Man atrodo, kad mes jau visi matome, jog link to judame. Per ne vieną dešimtmetį situacija Lietuvoje tikrai gerėja – pradedant atlyginimais ir baigiant pensijomis.
Yra problema, kurią, manau, visi suprantame: vieni gyventojai gali pasirūpinti savimi, gali dirbti, pasirūpinti pensija ir kuo tik nori, kitiems sekasi šiek tiek sunkiau, ir normalu, kad valstybė turi padėti ir prisidėti.
Nuo liepos mėnesio keičiasi mūsų piniginės paramos įstatymas, kuris jau nuo 2011 m. nebuvo pasikeitęs – dabar keičiasi išmokų dydžiai. Socialinę paramą gauna tik apie 2,5 procento Lietuvos gyventojų.
Visi sako, kad Lietuva – paramos gavėjų kraštas, bet tai tikrai taip nėra. Labai svarbu, kad ta parama būtų taikli ir kad niekas nesijaustų, jog kažkas nori apžaisti ar pagudrauti.
Esame priėję tokį kompromisą, kad tie žmonės, kurie gaus socialinę paramą nuo liepos mėnesio, turės tris mėnesius dalyvauti užimtumo didinimo programoje, kad būtų ruošiami darbo rinkai, nes visų mūsų tikslas – kad jie dirbtų. Jei po trijų mėnesių jie nedalyvaus darbo rinkoje, parama bus nutraukiama.
– Ar mes tikrai užsiimame tais reikalais, kurie mažintų socialinę atskirtį ir padėtų valstybei tapti socialiai teisingesnei?
– R. L.: Lietuvoje viešojoje erdvėje labai piktnaudžiaujama vadinamaisiais „pašalpiniais“, esą žmonės vengia darbo dėl nedarbo išmokų.
Tipiniame Lietuvos rajone yra 200–300 tokių žmonių, kurie gauna pašalpas, ir tikrai jie nenulemia Lietuvos raidos. Tačiau tai labai dažnai naudojamas argumentas riboti kokias nors socialinės apsaugos iniciatyvas.
Yra labai geras iliustracinis pavyzdys, jei kalbame apie paskatas dirbti ir kaip galime sumažinti kokias nors išmokas, yra tai, kad juk dabar galioja taisyklės – išmokos nemokamos besąlygiškai. Jeigu žmogus neturi pajamų, parama išmokama atitikus tam tikrus reikalavimus.
Jei, pavyzdžiui, žmogui pasiūlė darbą ir jis antrą kartą atsisakė, o atsisakyti jis turėtų turėti teisę, tokiu atveju jis iškart netenka nedarbo išmokos iš „Sodros“ ir socialinės pašalpos, kuri mokama skurstantiesiems. Tai patogus argumentas verslininkams, libertarams.
Vienas iš sprendimų galėtų būti toks: tiems, kurie gauna išmokas ir nedirba, bet yra pajėgūs dirbti, reikėtų ne šiaip baksnoti – esą štai jūs ieškokite darbo, – bet tiesiog pasiūlyti konkrečią darbo vietą, kuri tiktų pagal jų gyvenamąją vietą, kvalifikaciją, šeiminę padėtį.
Jeigu žmogus atsisako, netenka išmokos. Tačiau šitaip nėra – mes nesugebame tokio susitarimo sukurti, kad vietoj išmokos imk darbą ir dirbk. Tada tie žmonės lieka kalti, ir visas bėdas bandome argumentuoti tais nelaimingaisiais.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)