„Matome sudėtingą politinę situaciją, ji susijusi su tuo, kad ne tarp politikų, o tarp gyventojų yra stiprios antidemokratinės nuotaikos, nėra noro kovoti už demokratinius principus. Pertvarkai, pasikeitimams, kurie prasidėjo valdant Borisui Jelcinui, per šį laiką neužteko energijos. Todėl jaučiu didelį pavojų dėl savo gimtinės, savo šalies ateities“, – antradienį Vilniuje žurnalistams sakė režisierius.

Jis teigė pats nesąs maištininkas ar opozicionierius, taip pat aktyviai nedalyvaujantis politikoje, nors pripažino palaikantis opozicinį judėjimą „Jabloko“.

„Aš palaikau partiją „Jabloko“ dabar, nors nesu jos narys. Ją palaikau, nes tai yra vienintelė tradicijas turinti demokratinė politinė organizacija, į nieką neišvirtusi, stabiliai veikianti (...). Palaikau juos per rinkimus, kadangi noriu, kad Rusijos parlamente atsirastų politinė grupė, kuri gina Rusijos Konstituciją. Man patinka Rusijos Konstitucija, kokia ji yra šiuo metu, bet su nerimu ir kartėliu stebiu Konstitucijos diskreditaciją bei nesilaikymą“, – tikino menininkas.

Vilniuje pristatydamas naujausią savo filmą „Frankofonija“ režisierius užsiminė, kad dar prieš aštuonerius metus kalbėjo apie galimus Rusijos karinius konfliktus Ukrainoje ir Kazachstane, dar dviejuose regionuose, tačiau neturėjęs tokios nuojautos dėl Baltijos valstybių. A. Sokurovo nuomone, įtampa pirmiausia kilo tarp pačių ukrainiečių, kurie susidūrė su „milžiniška kultūra, kuri kaimynams buvo gana sudėtinga“.

„Toks nuolatinis „virimas“, kuris dar pakaitinamas politinio talento stoka, iš apačios „užsikabina“ ir tampa (konfliktui) naudinga motyvacija. Taip, to buvo galima išvengti visiškai ramiai, jei tik jūs būtumėte į tai atkreipę dėmesį, jei politikai būtų užsiėmę politika, o ne partiniais, frakciniais reikalais, politiniais ekonomikos sprendimo būdais“, – tikino jis.

A. Sokurovas svarstė, kad jo keliamas problemas įmanoma spręsti į valdžią atėjus humanitarinį išsilavinimą turintiems politikams, taip pat daugiau dėmesio skiriant jaunimo sąmonės humanitarizacijai.

„Turiu neblogą istorinį išsilavinimą ir politika man nėra jokia paslaptis. Menininko gyvenime, meniniame požiūryje išties yra kai kas paslaptingo – tai kyla iš kūrybinių žmogaus gebėjimų analizuoti tai, kas neįmanoma. Aš norėjau sukurti tai, ko reikalavo mano vidus, apie tai, ką galvojau tuo metu, koks tuo metu buvau. Aš galėjau suprasti, kad mane už tai ketvirčiuos, bet skleisti kokius nors pareiškimus, kad kovoju su sovietų valdžia, kad man nepriimtinas socialistinis realizmas ir panašiai – to niekada nepatyriau. Mano vidinis gyvenimas buvo gerokai sudėtingesnis nei sudėtingos išorinės aplinkybės“, – apie savo kūrybą kalbėjo režisierius.

Jis stebėjosi, kad tragišką istoriją išgyvenę lietuviai su kitomis Baltijos valstybėmis iki šiol nėra sukūrę fundamentalių kino ar literatūros kūrinių, vertinamų pasaulyje, bei iš dalies dėl to kaltino mūsų švietimo sistemą.

„Mane visada stebino, kodėl, išsiskiriant tokia tragiška istorija Baltijos valstybėse, ir ne tik XX amžiaus, ne tik tą prakeiktu rusų faktoriumi, bet ir apskritai sudėtinga šio Europos regiono istorija, nesukuriama nieko fundamentalaus, esminio? Gal dėl to, kad literatūra Baltijos valstybėse atsilieka? Kodėl? Kur tos didžiausios figūros, kurios pareiškia, kad mes nesame maža tauta? Kodėl to nėra? Vadinasi, problema yra tautos švietimo sistemos viduje, sistemos, kuri formuoja vertybes“, – kalbėjo menininkas.

Jis užsiminė, kad apie 2011-aisiais pasirodžiusį filmą „Faustas“ asmeniškai kalbėjęsis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bei išgirdęs vienintelį klausimą: kodėl filmas yra ne rusų, o vokiečių kalba.

„Niekada šalies prezidento neklausiau, patiko jam filmas ar ne, nes jis nebuvo kuriamas šalies prezidentui. Net neįsivaizduoju, kaip gali būti filmas kuriamas kuriam nors prezidentui kaip dovana jam. Manęs kelis kart Vladimiras Vladimirovičius (Putinas) klausė, kodėl filmas sukurtas vokiečių, o ne rusų kalba. Jam griežtai, konkrečiai atsakiau: didieji tekstai neatsiejami nuo didžiųjų kalbų, nuo kalbų, kuriomis jie sukurti. Vokiečių kalba man – fundamentali kultūros kalba, Goethe su šia kalba yra susaistytas nepertraukiamais saitais. Ir ši tema baigta – niekas manęs neprivers pasielgti kitaip, keisti savo požiūrį“, – kalbėjo A. Sokurovas.

A. Sokurovo Vilniuje pristatytos juostos „Frankofonija“ siužetas sukasi apie nacių okupacijos metus Prancūzijoje bei pastangas išsaugoti Luvro muziejuje sukauptą milžinišką meno kolekciją. Anot režisieriaus, filmas neturi jokio ryšio su Rusija, išskyrus tai, kad gyvenimas Rusijoje bei SSRS karo metais ir pokariu buvo kur kas sudėtingesnis, žiauresnis nei Vakaruose.

„Sovietinė, rusų tauta labai brangiai sumokėjo už savo politinį gyvenimą, tik ši mintis gali turėti sąsajų su SSRS. Visa kita – mano apmąstymai apie Europą, apie tai, kaip sudėtinga Europoje spręsti moralinius klausimus. Jie – patys sunkiausi, šie klausimai, deja, nėra išspręsti“, – kalbėjo režisierius.

A. Sokurovas priminė, kad buvo susidūręs su sovietine cenzūra ir iki Sovietų Sąjungos žlugimo jo kuriami filmai nebuvo rodomi šalyje.

Režisierius, kalbėdamas su kino kritike Izolda Keidošiūte, atkreipė dėmesį, kad Islamo valstybės įkvėpti teroro aktai Europoje turėtų tęstis, nes Europa per mažai dėmesio skiria kovai su pačiais Islamo valstybės ideologiniais principais. Kartu jis pripažino, kad tokia kova praktiškai neįmanoma.

„Kariuomenė su ideologija nekariauja, negali, tai per daug sudėtinga. Sustabdyti tai galite, jei į valdžią rinksite humanitarus, jei ieškosite jų tarp savęs, savo visuomenėse, kreipsite į juos dėmesį, jei stipriai dirbsite su jaunais žmonėmis, nebijosite būti politiškai nekorektiški“, – patarimus dalijo jis.