Yra sakančių, kad tokį įstatymą atšauks vos gavę progą. Dar priduria – Seime klastojama istorija. Tačiau valdantieji atkerta – istorija ne klastojama, o atvirkščiai – nuo šiol bus teisinga. Bet ar Seimo darbas kaip nors formuoti istorijos naratyvą? Ką patys istorikai mano apie istorinio teisingumo terminą ir ar šiuo atveju jis aktualus? Juk kalbama apie laikus, kuriuos didelė visuomenės dalis atsimena puikiai be istorikų įžvalgų ir interpretacijų.

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Emanuelis Zingeris, Mykolo Romerio universiteto profesorius, politologas Vytautas Dumbliauskas, nuomonę išsakė istorikas dr. Simonas Jazavita, istorijas Algimantas Kasparavičius. 

A. Širinskienė: bandome pakeisti istoriją

Seimo narė A. Širinskienė Žinių radijo laidoje tvirtino, kad šalies konstitucingumo raida yra labai aiški, o sutarimo turėti vieną vadovą tuo metu nebuvo.

„Sąjūdžio dokumentai, kurie 1990 metų sausio-vasario mėnesiais pasirodė, labai aiškiai rodė Sąjūdžio įsipareigojimą priimti laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuriame nebūtų vieno valstybės vadovo – ten rašoma, kad valstybės vadovas turėtų būti kolektyvinis–Aukščiausios tarybos Prezidiumas“, – sakė parlamentarė.

I. Gelūno / BNS nuotr.

Pasak politikės, daugiausia valstybės vadovo funkcijų atiteko Prezidiumui.

„Jis galėjo, tarkime, suteikti malonę kaliniams ir kitus dalykus, ką dabar suteikia prezidentas. Viena funkcija, kuri yra susijusi su atstovavimu valstybei užsienyje ir tarptautinių sutarčių pasirašymu, atiteko V. Landsbergiui, tuomečiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui. Kitos funkcijos su teisėjų skyrimu atiteko visai Aukščiausiajai Tarybai“, – laidoje kalbėjo Seimo narė.

A. Širinskienės teigimu, panašaus atvejo nebuvo jokioje kitoje valstybėje.

Turėdami unikalią istoriją mes ja nesidžiaugiame, o bandome tiesiog ją pakeisti.

„Turėdami unikalią istoriją mes ja nesidžiaugiame, o bandome tiesiog ją pakeisti pasakydami, kad Lietuvoje 1991 metais buvo vienas vadovas, o dokumentai rodo, kad taip nebuvo“, – tvirtino Seimo narė.

Parlamentaras E. Zingeris laidoje teigė, kad valstybės vadovo statutas profesoriui V. Landsbergiui priklauso, nes būtent jis dirbo su Lietuvos kaip valstybės matomumu.

„Mūsų balsas, kalbantis su pagrindinių partnerių vadovais, buvo profesoriaus V. Landsbergio veiklos pagrindinė dalis“, – tvirtino politikas.

A. Kasparavičius: primena bandymą įvykdyti perversmą istorijoje

Istorikas dr. S. Jazavita sakė, kad valstybės vadovo statusas visgi yra geriau nei prezidento statusas. „Priklauso nuo sąvokų vartojimų. Kaip gražiau tą istorinį teisingumą suderinti su nenusižengimu istorinei tiesai, tai kai parenkamos tokios abstraktesnės sąvokos, nepretenduojant į kažką labai konkretų“, – komentavo istorikas.

Tam visiškai nepritarė istorikas A. Kasparavičius, kuris akcentavo, kad istorinio teisingumo nustatymas – ne parlamento veiklos laukas.

„Man nėra žinomas joks Vakarų Europos parlamentas, joks įvykdytas precedentas, kada atgalinė data vienas ar kitas, kad ir labai nusipelnęs žmogus, būtų perkrikštytas ir jam suteiktos kažkokios regalijos, atkurtas tariamas istorinis teisingumas ir panašiai“, – laidoje kalbėjo istorikas.

Man nėra žinomas joks Vakarų Europos parlamentas, joks įvykdytas precedentas, kada atgalinė data vienas ar kitas, kad ir labai nusipelnęs žmogus, būtų perkrikštytas ir jam suteiktos kažkokios regalijos.

Seimo žingsnis, jo vertinimu, primena bandymą įvykdyti perversmą istorijoje, bei perrašyti istorinius faktus. „Jei mes atsiverstume 1990 metų pradžios Sąjūdžio rinkiminę programą, su kuria jis ėjo į vasario 24 dienos rinkimus, tai mes ten pamatysime, jog buvo kalbama apie kolektyvinį valstybės vadovą, ne apie individualų“, – sakė A. Kasparavičius.

Toks Seimo sprendimas, pasak istoriko, „greičiau griauna mūsų istorinę atmintį, o ne prisideda prie istorinės atminties formavimo ir tvirtumo“. „Deja, tai jau yra sena, ydinga praktika Lietuvos Seime“, – sakė istorikas ir paminėjo ankstesnius parlamento sprendimus valstybės vadovu paskelbti partizanų vadą.

V. Landsbergiui, A. Kasparavičiaus nuomone, pakanka Aukščiausiosios Tarybos pirmininko statuso, o Seimas, bandydamas tai keisti, elgiasi nebrandžiai.

„Kalbant apie tokias sudėtingas politines parturbacijas, kurias šiandien pergyvena mūsų regionas, ir praktiškai visa Europa, tai tikrai neprisideda prie visuomenės konsolidacijos, ir lietuvių pasitikėjimo savimi, kad aš esu geras, toks koks esu, kad man nereikia papildomų regalijų išgalvotų, pavadinimų, kurie nieko neprideda, tik įneša tam tikrą sumaištį istorijoje“, – Žinių radijo laidoje kalbėjo A. Kasparavičius.

V. Dumbliauskas: jis buvo faktinis vadovas

MRU profesorius, politologas Vytautas Dumbliauskas akcentavo, kad minimas klausimas susijęs su politikų ir ekspertų santykiu, kai nuomonės išsiskiria.

„Čia istorikų, ne politikų klausimas. Čia grynai yra tam tikras politinis interesas, politinė grupuotė, kuri yra valdžioje ir turi daugumą parlamente, seniai norėjo atsidėkoti savo ilgamečiam lyderiui“, – valdančiųjų veiksmus įvertino politologas.

Įstatymas, V. Dumbliausko teigimu, nieko nekeičia, nes V. Landsbergis realiai buvo faktinis vadovas.

„Niekas net nediskutavo, kad kažkas kitas gali būti valstybės vadovu – tiesiog taip supratome, kad pagal laikiną įstatymą Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo ir kartu valstybės vadovas. Ar reikia tą patį faktą ir įstatymu įtvirtinti, sunku pasakyti“, – sakė MRU profesorius.

Plačiau – Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“: