– Minėjote, kad toks lietuvių požiūris ne tik kelia nerimą, bet ir gali būti pavojingas. Koks tai yra pavojus?
– Tai nėra geros tendencijos. Dabar visa visuomenė itin jautri karo tematikai. Ir, matyt, tas informacijos laukas, kuris nuolat visiems skamba ausyse, kad rusai puola, tad daugelis nedaro skirties tarp Lietuvoje gyvenančių piliečių, kurie dešimtmečiais čia gyvena, yra kažkieno kaimynai, bendradarbiai. O tautiniuose santykiuose grupinė atsakomybė, apibendrinimas, kaltinimas vienos tautos yra labai pavojingas reiškinys. Tokių dalykų istorijoje buvo, ir labai skaudžių. Klausėte, koks pavojus. Pavojų kelia tai, kad tautiniai santykiai mūsų šalyje vystosi gana efektyviai ir mes visada garsėjome kaip svetinga šalis. Mes save pristatome kaip daugiakultūrinę šalį, kurioje Lietuvą kuria daugybė tautų.
Na, ir įsivaizduokime, kad žmonės, kurie nuoširdžiai išgyvena dėl Lietuvos, taip pat padeda ir ukrainiečiams, ir vien dėl to, kad jų vardas, pavardė yra slaviški, kad namuose kalbasi rusiškai, pasijunta nejaukiai. Tampa nesaugūs, tarsi svetimi mūsų visuomenėje. Jei tai būtų eskaluojama toliau, patys taptume pažeidžiama visuomene, kurioje 5 proc. sudaro rusai. Bet rusiškai kalba kur kas daugiau gyventojų. Nekalbu vien apie ukrainiečius, kurie atvyko kaip karo pabėgėliai, bet prieš keletą metų nemažai atvyko žmonių į Lietuvą ir iš Baltarusijos.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar dėl to kaltas tik karas Ukrainoje? O gal tautinės mažumos turėtų kažkaip kitaip komunikuoti, skleisti kitokią žinią, formuoti kitokią nuomonę apie save, kad lietuviai juos pradėtų vertinti kitaip?
– Taip, tokie įvykiai, tokia ryškėjanti tendencija paskatino tokias mintis. Tai ką gali padaryti pačios tautinės bendrijos, tai vykdyti, kaip jūs ir gražiai suformulavote, komunikacijos kampanijas. Tiesa, tautinės bendruomenės nėra organizacijos, jos nėra kompanijos. Jos galbūt tokių išteklių neturi. Mūsų visos visuomenės, įvairių Lietuvoje gyvenančių tautų užduotis turbūt būtų, kad visi piliečiai, kurie yra sąmoningi, kurie palaiko laisvę, nedarytų skirties tautiškumo pagrindu. O pirmiausiai vertintų žmogaus darbus, požiūrį. Ir ne vienai tautinei grupei priskirtų kažkokias nuodėmes ar kaltumą dėl karo pradžios.
Tautiniuose santykiuose grupinė atsakomybė, apibendrinimas, kaltinimas vienos tautos yra labai pavojingas reiškinys.
– Paminėjote, kad rusiškai kalbančių žmonių atvyksta ir iš tos pačios Baltarusijos, žmonių bėga ir iš Rusijos, ir ukrainiečių atvyksta, kurie visi kalba rusiškai. Ar mes, lietuviai, sugebame juos atskirti? Ką parodė jūsų tyrimas?
– Tyrimą ne mes atlikome, tiesiog yra mūsų komentaras. Bet dar kartą noriu pabrėžti savo pasisakyme, kad be galo svarbu žmogų vertinti pagal darbus. Mes pažįstame puikių žmonių, atvykusių iš Baltarusijos, iš Rusijos – artistų, menininkų, kuriems teko palikti savo šalį, nes dėl savo požiūrio negalėjo gyventi šiuolaikinėje Rusijoje, Baltarusijoje. Ir jie atvyko gyventi į Lietuvą.
– Tai ką reikėtų daryti tiek lietuviams, tiek vietiniams rusams, kad ta situacija sušvelnėtų ir tie skaičiai neaugtų taip dramatiškai?
– Sunku rasti sprendimą, kai žmonės dabar emociškai pavargę, įsiaudrinę. Visi tikimės, kad galbūt greitai baigsis karas, baigsis šitas nuolat girdimas vienos tautos minėjimas, tuomet savaime verdančios aistros aprims. Kitas dalykas – nereikėtų pagal tautas dalintis darbų, o žiūrėti visą visuomenę, ką mes galime daryti, kuo galime padėti visi kartu.