– Tyrimo metu atlikta partijų populiarumo dinamika rodo, kad nuo šių metų sausio iki rugsėjo socialdemokratų partijos populiarumas su nedidelėmis išimtimis krenta žemyn, kyla Tėvynės sąjunga, o pastaruoju metu į viršų šauna Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Pone Zokai, koks tai tyrimas, ar jis kuo nors išskirtinis?

Tai yra reprezentatyvus Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas. Jis išskirtinis tuo, kad buvo apklausti 18–75 metų gyventojai. Tai komercinis dalykas, nes tyrimus finansuoja verslas, kuriam 75 metų riba yra optimali.

– Pone Bruveri, žvelgiant į tendencijas, kurias atskleidė tyrimas, socialdemokratų perspektyva bauginanti?

Taip, ji tokia jau senokai. Prieš pusmetį ir dar anksčiau buvo aišku – jei socialdemokratai ir toliau taip klaidingai elgsis kritinėse situacijose viešųjų ryšių požiūriu, blaškysis, velsis į politinių oponentų ir konkurentų primetamus žaidimus, jų reikalai tik prastės. Nieko keista, kad pamažu jie turėtą pranašumą aptirpdė. Kita vertus, stebėtina, kad socialdemokratai dar sugeba išsilaikyti, nėra dramatiško kritimo. Bet faktas lieka faktu – socialdemokratai nuslydo iš komforto zonos į rizikos zoną dėl savo pačių kaltės.

– Pone Katkau, panašu, kad buvę skandalai žmonių nuomonę apie socialdemokratus ne itin veikia. Nesant ekonominės krizės ir ekonominių kataklizmų, valdančioji partija, nepaisant daugybės skandalų, vis dar išlaiko palyginti aukštą reitingą?

Lietuvoje vyrauja tendencijos, kai žmonės užduoda sau klausimą – ar aš noriu ateinančius 4 metus gyventi taip, kaip gyvenau? Šį klausimą žmonės kelia įvairiu metu. Socialdemokratų reitingo kritimas labai gerai atspindi, kada žmonės uždavė sau šį klausimą, nes socialdemokratai matomi ir vertinami kaip valdžia. Matome, kad per šį laikotarpį sunyko ir socialdemokratų koalicijos partneriai. 5 proc. Darbo partijai yra labai mažai. Mažėjantis socialdemokratų reitingas rodo, kad žmonės nori pokyčių. Yra ir dar vienas įdomus dalykas. Ilgai atrodė, kad pagrindinė partija, galinti pakeisti socialdemokratus, yra Liberalų sąjūdis. Ji stengėsi nekritikuoti socialdemokratų, vyko palyginti taikus konkuravimas. Tai taip pat padėjo socialdemokratams nekristi labai smarkiai. Beje, panašiai elgėsi valstiečiai ir žalieji. Dabar ir vėl turime dichotomiją – daug žmonių ir vėl rinksis arba konservatorius, arba socialdemokratus.

– Pone Zokai, ar analizavote rinkėjų tipus? Kuo ypatingi socialdemokratų, konservatorių, valstiečių ir žaliųjų rinkėjai?

Skirtumų yra. Labai tipinį rinkėją turi Liberalų sąjūdis, tiesa, dabar jis aptirpęs. Konservatorių rinkėjas gana įdomus. Yra senasis ir ištikimasis elektoratas, kuris padeda konservatoriams reguliariai patekti į valdžią. Panašu, kad per šiuos rinkimus konservatoriams pavyks pritraukti ir jaunų žmonių, nes, bent jau teoriškai, nemaža dalis jaunimo simpatijų atitenka šiai partijai. Ar šios simpatijos konvertuosis į realų balsą, kol kas neaišku.

– Dar vienas labai įdomus tyrimo klausimas: „Už ką balsuotumėte antruoju pasirinkimu?“ Tyrimas rodo, kad populiariausias antrasis žmonių pasirinkimas yra socialdemokratai, po jų – valstiečiai ir žalieji, liberalai, Puteikio ir Krivicko koalicija, Darbo partija ir t.t. Tėvynės sąjungą antrąja partija rinktųsi tik 3,8 proc. apklaustųjų. Pone Katkau, ką tai reiškia?

Tėvynės sąjungos sėkmės receptas ar fenomenas tas, kad jie maksimaliai išnaudoja savo rinkėją, mobilizuoja jį iki paskutinio lašo. Rinkimuose ši mobilizacija yra svarbiau nei palankumas ar nepalankumas. Prisiminkime Centro sąjungą – buvo nuostabus palankumas, du jos lyderiai populiarumo varžybose pirmavo, o rinkimų metu partija surinko vos 3,8 proc. balsų.

– Pone Bruveri, ką reiškia tokia žmonių antrojo pasirinkimo dėlionė antrajame rinkimų ture, kai bus tik du kandidatai?

Jei kalbame apie konservatorius, jie nelabai turės rezervo. Mano požiūriu, jų situacija nėra kokybiškai labai pasikeitusi. Jų programa maksimali – iki galo išnaudoti rezervą ir tikėtis, kad pagrindiniai konkurentai – socialdemokratai bei valstiečiai ir žalieji – nesugebės pasirodyti taip gerai, kaip galėtų. Neatmetu, kad konservatoriai laimės pirmajame rinkimų ture. Tačiau tai įvyks ne dėl jų ypatingo vidinio potencialo, o dėl konkurentų prasto pasirodymo ir nesugebėjimo pasinaudoti situacija.

I. Zokas: Vienmandatėse apygardose žmonės paprastai balsuoja už asmenybes, partiškumas būna antrame plane. Vis dėlto aš nenurašyčiau konservatorių.

M. Katkus: Konservatoriai pakeitė labai daug apygardų ir daug kur smarkiai rizikuoja, ypač Kaune. Tačiau žmonės ne viename tyrime sako, kad vienmandatėse renkasi asmenybes.

– Antrajame ture paprastai būna mažesnis rinkėjų aktyvumas. Tai taip pat palanku Tėvynės sąjungos kandidatams, jei jie patektų į antrąjį rinkimų turą. 2012 metais daugelyje vienmandačių apygardų į antrą turą pateko socialdemokratai  ir Darbo partijos atstovai. Dabar situacija galėtų būti visiškai kita, jei socialdemokratai antrajame ture varžytųsi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovais. Pastarieji nėra tie, kurie rinktų protesto balsus kaip Darbo partija. Socialdemokratai ir valstiečiai iš esmės – vienodas antrasis pasirinkimas. Ir tai toli gražu nereiškia, kad socialdemokratai visur lengvai įveiks valstiečius. Pone Bruveri, ką apie tai manote?

Jei antrajame ture varžysis socialdemokratai ir valstiečiai, situacija bus dar labiau nenuspėjama mandatų skaičiaus požiūriu.

– Turbūt ir Tėvynės sąjungos atstovams, patekusiems į antrąjį turą su valstiečiais, bus kur kas sunkiau, nei prieš 4 metus su Darbo partijos atstovais?

M. Katkus: Kol kas neaišku, kiek valstiečių ir žaliųjų kandidatų papuls į antrąjį turą. Ankstesni tyrimai rodo, kad partijos populiarumo banga atneša tos partijos kandidatams papildomus 3–5 proc. balsų. Jei manysime, kad valstiečių ir žaliųjų banga bus pakankamai didelė, tikėtina, kad šios partijos kandidatai bus šiek tiek pakelti, nes ji neturi tiek stiprių kandidatų, kiek socialdemokratai ir konservatoriai.

V. Bruveris: Pritariu. Valstiečiai ir žalieji vienmandatėse apygardose turi prastesnius šansus nei socialdemokratai ir konservatoriai.

I. Zokas: Manau, kad valstiečiai ir žalieji tam tikra prasme yra hibridinė partija. Viena vertus, tai sena, tradicinė partija, visada turėjusi tam tikrus reitingus ir buvusi valdžioje. Kita vertus, Sauliaus Skvernelio antstatas atneša partijai ir protesto, kažko naujo norinčių rinkėjų balsų.

– Dar vienas svarbus dalykas – N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija bei jos galimybės patekti į Seimą. Pone Katkau, ką apie tai manote?

Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, ši koalicija balansuoja ties 5 proc. riba. Be to, ji renka 10 proc. balsų kaip antrasis pasirinkimas. Tendencijos rodo, kad į Seimą turėtų patekti, tačiau jai, kaip ir valstiečiams, reikia didesnio rinkėjų aktyvumo. Vis dėlto ne ši koalicija, o valstiečiai ir žalieji yra didžiausia šių rinkimų mįslė. Jei pataikys į centristinį, masinį ir mažiau politika besidomintį elektoratą, kuris ateis balsuoti – jie gali aplenkti netgi konservatorius.

– Prieš 4 metus pirmajame ture balsuoti atėjo beveik 53 proc. rinkėjų. Tai pats didžiausias aktyvumas per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tada žmonės buvo pikti, valdžia tapatinosi su sunkmečiu, žmonės norėjo permainų. Dabar aiškaus motyvo lyg ir nėra. Be to, žmones veikia ir liberalų situacija, metanti šešėlį ant visų politikų. Ar gali būti rinkėjų aktyvumas, pavyzdžiui,  10 proc. mažesnis?

V. Bruveris: Neatmesčiau. Jūs išvardinote priežastis. Dar viena svarbi priežastis – labai nyki rinkimų kampanija. O mažesnis aktyvumas – į naudą Tėvynės sąjungai.

– Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“. Ar abi šios partijos yra ties prarajos riba?

V. Bruveris: Darbo partijos šansai yra didesni nei „Tvarkos ir teisingumo“, tačiau labai nedaug. Įdomiausia šiuose rinkimuose – kaip pasirodys Darbo partija, Liberalų sąjūdis ir „Tvarka ir teisingumas“. Nuo to, kiek atstovų iš šios trijulės pateks arba nepateks į Seimą, labai priklausys porinkiminės dėlionės ir tai, kokią valdžią turėsime.