Jis mano, kad kaimyninė šalis, kuri konfrontuoja su ES bei priėmė prieštaringai vertinamą įstatymą dėl Holokausto, dabar siekia ne gerų santykių su Lietuva, o užtarėjų, susiklosčius tokiai nevienareikšmiškai situacijai: „Taigi, mes privalėtume taip pat pasverti – kokie mūsų interesai?“

Būtent Lenkija buvo ta šalis, kurioje A. Valionis pradėjo savo, kaip diplomato ir politiko, kelią. O dabar buvęs Lietuvos ambasadorius Lenkijoje ir Latvijoje išleidžia knygą „Politikos sūpuoklės: diplomatijos arena ir užkulisiai“, kur pasakoja apie mūsų šalies diplomatų veiklą nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais iki šių dienų. 

– Kas lėmė, kad atsidūrėte politikoje ir diplomatijoje, nes juk esate baigęs inžinerijos studijas?

– 1989 m. rugsėjį išvažiavau į Lenkiją rašyti disertacijos apie žemės ūkį ir smulkiuosius ūkius, tačiau, nuvažiavęs į Varšuvą, pasikeičiau temą. Rašiau savo darbe apie Lietuvos politinės santvarkos transformaciją nuo 1988 m., kai susikūrė Sąjūdis, o ties galutine data parašiau klaustuką. Vėliau šią datą patikslinau – 1993 m., nes Lietuvoje jau buvo išrinktas prezidentas Algirdas Brazauskas ir buvo sukurtas Konstitucinis Teismas.

Taip Lietuvos transformavimasis iš autoritarinės komunistinės politinės santvarkos į demokratinę, iš planinio ūkio į rinkos ekonomiką buvo baigtas. Apie tai savo disertaciją apsigyniau 1994 m.

Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. Lietuvoje neturėjome dar nei savų diplomatų, nei ambasadų užsienyje, todėl visi, kas tik galėjo, ieškojo ryšių, naudojosi pažintimis užsienyje, kurios padėtų Lietuvos, kaip laisvos ir demokratinės šalies, pripažinimo byloje. Aš Lenkijoje pažinojau grafų, kilusių iš Lietuvos, atstovą Mareką Karpą, kuris tuo metu buvo premjero Tadeuszo Mazowieckio patarėjas.

Todėl 1990 m. gegužę padėjau organizuoti pirmosios mūsų šalies premjerės Kazimieros Prunskienės ir jos pavaduotojo Romualdo Ozolo vizitą į Lenkiją. Vėliau su užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu teko dirbti Lietuvos informaciniame biure Varšuvoje.

Taip pamažu atsidūriau politikoje. Po kurio laiko tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius pasiūlė Varšuvoje vadovauti planuojamam kurti Lietuvos kultūros institutui, tačiau jis taip ir nebuvo sukurtas. O aš visai netikėtai sulaukiau prezidento A. Brazausko ir A. Šleževičiaus siūlymo imtis ambasadoriaus Lenkijoje pareigų.

– Pakliuvote ne tik į istorinių įvykių, svarbių Lietuvai ir visai Europai, sūkurį, bet dar teko ir gludinti nuo seno tarp lietuvių ir lenkų susiformavusius aštrius tarpusavio santykių kampus.

– Lietuvoje tuo metu buvo laikomasi buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vicepirmininko Bronislovo Kuzmicko nuomonės, kad į Europą reikėtų eiti per Skandinavijos šalis, nes esą, nors su Lenkija jau ir užmegzti diplomatiniai ryšiai, santykiai su ja vis tiek dėl įvairių istorinių nuoskaudų nebūsiantys geri.

Tačiau jau 1996 m. tapo aišku, kad Lietuvos kelias ir į Europos Sąjungą, ir į NATO be nuoširdžių santykių su Lenkija pailgės. Tada ir gimė Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės idėja.

Jos autoriais tapo diplomatai Albinas Januška, Egidijus Meilūnas, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus ir aš. Ją, kaip užsienio reikalų viceministras, Lenkijoje 1996 m. pabaigoje pristatė A. Januška vienos iškilmingos vakarienės su lenkų diplomatais metu. Ilgai delsė, bet prie deserto išdrįso. Lenkai kaip mat suprato apie ką kalba, griebė meniu korteles ir pradėjo užsirašinėti pagrindines mintis.

– Kaip strateginė partnerystė su lenkais įgavo pagreitį?

– Jau 1997 m. vasarį į Varšuvą atvyko tuometinis Seimo vadovas Vytautas Landsbergis pristatyti abiejų šalių partnerystės. Lenkijos Seime kalbėjo lenkiškai ir dar uždainavo žemaičių perfrazuotą lenkų himną: „Jeszcze Polska nie zginęła poki Zmudz is tnieje“ (Lenkija dar nepražus, kol Žemaitija gyvuos).

Kol prezidentu buvo Valdas Adamkus, partnerystė gyvavo. Deja, beveik dešimt metų ji – numirusi.

– Ar tokie žodžiai neužgavo lenkų ambicijų?

– Atvirkščiai – sukėlė tokias ovacijas! V. Landsbergis – vis dėlto geras strategas. Ta jo kalba Varšuvoje buvo viena geriausių, kokią esu girdėjęs. Taip mūsų strateginė partnerystė pajudėjo į priekį.

– Bet dabar iš strategijos ir Lietuvos-Lenkijos partnerystės nieko nebelikę...

– Kol prezidentu buvo Valdas Adamkus, partnerystė gyvavo. Deja, beveik dešimt metų ji – numirusi.

Manyčiau, kad bandymus šiuo metu vėl gaivinti santykius su Lenkija reikėtų vertinti labai atsargiai. Pirmiausia, mūsų kaimynai labai konfrontuoja su ES, NATO institucijomis. Be to, dėl savo naujo istorinės atminties įstatymo lenkai visame pasaulyje sukėlė didžiulę reakciją, nes uždraudė kalbėti apie lenkų nusikaltimus žydų atžvilgiu.

Todėl, mano galva, šiuo metu Lenkija siekia ne gerų santykių su Lietuva, o užtarėjų, susiklosčius tokiai nevienareikšmiškai situacijai. Taigi, mes privalėtume taip pat pasverti – kokie mūsų interesai?

– Tačiau negi neįmanoma Lietuvos ir Lenkijos santykių vis dėlto sugrąžinti į tuos strateginės partnerystės laikus, nepaisant to, ko siekia mūsų šalis ar ko siekia Lenkija?

– Žinoma, kad galima. Tikiuosi, kad bus kalbamasi ir bus ieškoma būdų santykiams atšildyti.

Jei kalbėtume apie įsisenėjusias problemas, kaip antai – lenkiškų pavardžių rašymas Lietuvoje, mano galva, tai – ne Lietuvos ir Lenkijos santykių, o didelė pačios Lietuvos problema. Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos, o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas.

Manyčiau, prezidentei Daliai Grybauskaitei nuo pat pirmosios kadencijos pradžios nepavyko užmegzti šiltų santykių su Lenkija grynai dėl kažkokių asmeninių priežasčių.

Man buvęs Lenkijos prezidentas Bronislawas Komarowskis, kurio protėviai kilę iš Lietuvos, yra sakęs: „Jūs nerasite kito tokio žmogaus, kaip aš, kuris norėtų kuo geresnių santykių su Lietuva“. Tačiau prezidentė nepasinaudojo buvusio Lenkijos vadovo simpatijomis mūsų šaliai. Gaila.

Matyt, spontaniški D. Grybauskaitės sprendimai pasikeičia, kai su ja pasikalba jos patarėjai arba patyrę diplomatai. Deja, ego ir asmeninės nuoskaudos diplomatijoje visada trukdo.

– Jums būnant užsienio reikalų ministru, Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime įvyko nemažai istorinių įvykių – stojimas į ES ir NATO, prezidento Rolando Pakso apkalta, vadinamasis valstybininkų ir Valstybės saugumo departamento skandalas. Ir tų įvykių fone ne kartą girdėjosi kalbos, esą Lietuva visai be reikalo iš vienos sąjungos – SSRS – įstojo į kitą – ES. Ką jūs apie tai galvojate, kai šiuo metu ES pamatai braška? 

– Na, pasižiūrėkim, kur dabar yra ir kaip gyvena tos buvusios SSRS šalys, kurios į ES neįstojo. Kaip gyvena Ukraina, Gruzija, Moldova? Jos visos ketvirčiuotos, o Baltarusija – tiesiog Rusijos satelitas. Be to, visų jų bendrasis vidaus produktas kone keturis kartus mažesnis nei Lietuvos.

– Tačiau, įvedus eurą, Lietuvoje daugybė žmonių atsidūrė ant skurdo ribos.

– Mūsų skurdo riba – viena, o minėtose šalyse – visai kita. Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad Lietuvos premjerai Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius ir Algirdas Butkevičius šalį valdė prastai.

Valstybė skendi skolose, per sunkmetį prisiskolinusi iš privačių bankų už didžiausias palūkanas vien dėl to, kad nesiskolintų iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Tuo metu Latvija pasiskolino iš TVF už trigubai mažesnes palūkas ir skolas jau atidavė. Tada buvo pasakyta, kad, jei skolinsimės iš TVF, jis ir valdys valstybę. Tačiau iš krizės išėjome panaudoję tas pačias TVF siūlomas priemones. Lietuvos gi valstybinė skola dabar – antra tiek, kiek buvo iki sunkmečio. Tiek kainavo plikbajoriškas „onoras“.

Pagaliau ir iš ES nesugebame pasiimti tiek pinigų, kiek galėtume. Sprendžiant svarbiausius ekonominius ir finansinius reikalus Briuselyje, mūsų šalies vyriausybės vadovas nedalyvauja, o prezidentė, kuri pagal Konstituciją už tai neatsakinga, ten vyksta.

Todėl savo knygą baigiu klausimu, kodėl nesukūrėme tokios valstybės, kokią norėjome sukurti.

– Gal atsakysite kitoje knygoje?

– Leidykla jau pasiūlė tokią idėją.

– Grįžkime prie tų neramių laikų 2003–2004 m., kai Lietuva pirmą kartą ES istorijoje išgyveno prezidento apkaltą. Jūs tada vos nepraradote ministro posto. Kodėl?

– Dar iki priesaikos išrinktasis prezidentas R. Paksas Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovui deryboms dėl sutarties su Lietuva dėl tranzito į Kaliningrado sritį Dmitrijui Rogozinui buvo pažadėjęs, kad mane atstatydins.

Rusija tada siekė, kad, važiuojant per Lietuvą, nereikėtų turėti užsienio paso, ir kaltino mane atseit žlugdant derybas. Todėl visai netikėtai Vidaus reikalų ministerija, nesitardama su Užsienio reikalų ministerija, pasiūlė kitokią tranzito į Kaliningrado sritį tvarką.

Kai vis dėlto derybas dėl tranzito laimėjome ir aš likau ministro poste, 2004 m. driokstelėjo vadinamasis KGB rezervistų skandalas.

– Manote, kad prie jo pridėta ir Rusijos ranka?

– Be kita ko, ir – jos, nors faktais to įrodyti negalėčiau. Mano galva, Rusijos bandymai daryti įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui tuo metu buvo akivaizdūs.

Taip pat manyčiau, kad buvau neparankus ir konservatoriams. O, kaip jau žinome dabar, netrukus Lietuvoje įvyko žemės drebėjimas – valstybininkų, prie kurių priskiriamas ir aš, skandalas.

– Kas, jūsų manymu, po valstybininkų skandalų Lietuvoje pasikeitė?

– Kompetentingi valdininkai buvo išmėtyti iš darbų. Be to, 2008 m. į valdžią atėję konservatoriai taip pakeitė Valstybės tarnybos įstatymą, kad vietoj vieno viceministro ir ministerijos sekretoriaus, kurie likdavo pasikeitus ministrams, kai kuriose ministerijose atsirado net po keturis viceministrus. Šie gi yra partijų atstovai ir nebūtinai kompetentingi. Iki šiol tarp partijų taip dalijamas valstybės tarnybos „pyragas“. Todėl valstybė ir valdoma bet kaip, nes ministerijose ir kitose valstybės institucijose nebeliko patyrusių valdininkų.

– Kaip manote, ar vadinamasis CŽV kalėjimų skandalas – mitas ar realybė?

– Tas menamas kalėjimas tiesia linija nuo mano namų Antaviliuose nutolęs apie tris šimtus metrų (juokiasi). O žmonės, kurių namai – vos už kelių metrų, gali pro savo langus stebėti, kas darosi tame neva kalėjime.

Nejuokinkime mes pasaulio, kad JAV kažkokiame Vilniaus pakraštyje tokiomis sąlygomis kurtų kažkokį kalėjimą.

Prezidentei D. Grybauskaitei esu pasakęs, kad ji apie kalėjimo egzistavimą galėtų aiškinti, tik turėdama neginčytinus įrodymus, o ne pati inicijuoti tyrimus. Greičiausiai ir šiuo atveju viską lėmė jos ego būti pranašesnei už kadenciją baigusį prezidentą V. Adamkų.

– Kaip jūs, turėdamas valstybės tarnyboje didžiulę patirtį, galėtumėte paaiškinti, kodėl Lietuvoje jau tradicija tapo tai, kad, pavyzdžiui, buvę VSD, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovai, užsienio reikalų ir kiti ministrai dažniausiai išeina į gatvę? Ar tokioje mažoje Lietuvoje niekam nebereikia jų patirties?

– Kompetentingas specialistas valdžiai dažniausiai – pavojingas žmogus. Šios tradicijos Lietuvoje nebeliks tada, kai aukšti politikai ir valdžios atstovai supras, kad jie gali būti stiprūs tik turėdami už save protingesnius patarėjus.