Iš politikos trauktis nusprendęs Leonidas Donskis sako atsidėsiantis knygoms, jau planuoja koncertus su žymiausiais Lietuvoje muzikantais, o netrukus taps ir Suomijos garbės konsulu. Pokalbyje su juo – atvirai ir apie rinkimų žaidimus Lietuvoje, JAV bei ES bestuburę politiką Ukrainos atžvilgiu.

– Daug skaitote. O ar patenka į rankas kolegų, pavyzdžiui, profesoriaus Vytauto Landsbergio, poezijos? Kaip ją vertinate?

– Sakyčiau, jog mano ir V.Landsbergio santykiai tuo ir ypatingi, kad mes bičiuliškai kalbamės kaip du inteligentai, du profesoriai. Politiškai mes labai skirtingi – esu nepartinis, bet idėjinis liberalas, o profesorius V.Landsbergis – tikras konservatorius. Matyt, devyniais iš dešimties klausimų mes nesutiktume. Bet aš jį labai gerbiu ir kaip asmenybę, kaip svarbiausią Lietuvos politiką, aš jį gerbiu ir kaip savo paties, Lietuvos laisvės herojų. Bet mūsų pokalbiai daugiausia sukasi apie kultūrą – mes galime ir pavakarieniauti savo mėgstamame tailandiečių restorane Strasbūre, ir apie knygas pakalbėti. Prisipažinsiu, aš skaitau, ką rašo V.Landsbergis. Man nekelia didelio entuziazmo kai kurios jo politinės knygos, bet literatūriniai etiudai man patinka. Dalyvavau jo "Briuselio dienoraščių" ir kitos knygos pristatyme – tai meistriškos partizanų, liaudies dainų, romansų parafrazės. Jis tai daro labai gražiai, elegantiškai, be to, turi puikų humoro jausmą. Jis – labai talentingas žmogus.

– Be meilės gėlių vaikų muzikai, žinau, kad ir pats muzikuojate. Gal dabar, kai nusprendėte baigti politinę karjerą, parodysite ir kitas savo kūrybines puses? Papasakokite apie ateities planus.

– Pats dainų nekuriu, bet skambinu pianinu, groju gitara, esu sukūręs instrumentinių pjesių. Gitara kaip mėgėjas groju tikrai neblogai, nes tai darau daug metų, o dainuoju – leiskite pabūti nekukliam – geriau nei groju. Esu dainavęs, grojęs su tikrais profesionalais, teko garbė netgi su Petru Vyšniausku. Taigi, pasirinkau visišką kultūros kelią: būsiu profesorius Vytauto Didžiojo universitete, noriu pasinerti į savo knygų rašymą, pedagogiką, į teatro projektus, į menus. Vienintelis dalykas, kurį pasilieku iš politikos, – vasario 27-ąją Kaune bus atidarytas Suomijos garbės konsulatas. Kadangi Suomiją myliu, tapsiu garbės konsulu.

Labai rimtai galvojame apie bendrą fortepijono ir balso projektą su Petru Geniušu. Esame geri draugai. Norime parengti programą iš "The Beatles" ir "Genesis" dainų. Pradėsime repetuoti pavasarį, kai baigsiu politiką. Yra tekusi laimė bendradarbiauti su Oskaru Koršunovu, pavyzdžiui, buvau konsultantas jam statant "Romeo ir Džiuljetą". Gerbiu jį kaip genialų režisierių, yra šiokių tokių planų bendradarbiauti ir toliau. Su televizija – kaip su politika: jei būsiu reikalingas, nekoketuosiu, sutiksiu sukurti kokią nors gerą kultūros laidą. Žinoma, ne "Be pykčio", negalima į tą pačią upę brįsti dukart.

– Kodėl nusprendėte atsisakyti politikos? Nusivylėte ja, kokiomis nors intrigomis?

– Nenusivyliau politika, rodos, viską Europos Parlamente (EP) atlikau garbingai, nemanau, kad Liberalų sąjūdis būtų nusivylęs manimi, man atrodo, dirbau sėkmingai kaip europarlamentaras, buvau visų Europos liberalų koordinatorius žmogaus teisių srityje. Nenusivyliau ir EP. O politikoje turi mokėti tam tikrą kainą, jei nori joje likti. Esu juk ne partijos narys. Neturi nepartinis žmogus konkuruoti su partijos nariais, man tai – nelogiška. Aš supratau labai greitai, kad esu vienos kadencijos europarlamentaras.

– Kokį Briuselio ir Strasbūro vaizdą susidarėte per penkerius metus? Ar buvo kas nors, kas jums patiko, kas ne?

– Man ne visai patiko tas principų neturėjimas, žmonių, kurie būtų užsidegę kokiomis nors idėjomis, stoka. Jų EP yra nedaug, užtat gana daug yra instrumentalistų, nuolat kaitaliojančių savo poziciją. Netgi tokių, kurie išduoda savo politinės šeimos principus. To yra daugiau, nei maniau. O patiko tai, kad čia yra ryškių figūrų, ne tik politinių mamutų. Patiko, kad EP yra vietos kultūrai, idėjiniams debatams, čia gali pamatyti garsių mokslo, kultūros žvaigždžių. Pats Briuselis kaip miestas – labai keistas, vietomis labai prastai tvarkomas. Įvairios paslaugos Lietuvoje yra tiek kartų geresnės, kad kartais išsiilgsti Lietuvos, kaip palaiminto krašto. Taip pat patiko nuostabi ir įvairi virtuvė, aukšto lygio kultūra.

– Ar, jūsų nuomone, kiti kolegos visada reprezentavo Lietuvą objektyviai? Kalbu apie Valdemarą Tomaševskį, Viktorą Uspaskichą, galbūt ir kitus.

– Visiškai nepritariu tam, ką yra pasakęs V.Tomaševskis. Net jei tavo pažiūros kitokios, reikia takto, tolerancijos ir pagarbos savo vėliavai ir šaliai, kad nepradėtum kalbėti tokių dalykų per savo šalies pirmininkavimo ES uždarymą. Dar vienas baisus netaktas – jei nekalbi anglų ar prancūzų kalba, reikia kalbėti valstybine savo šalies kalba. Ne visada jis tai darė. Žinoma, buvo dar vienas garsus politikas, palikęs EP. Turiu pasakyti – jis pasakė dar blogesnių dalykų. Galbūt guoskimės tuo, kad Latvijai sunkiau nei mums: jie turi giliai tikintį komunistą Alfredą Rubiką, žaliąją Tatjaną Ždanoką. Ji – žurnalistė, gana protinga. Bet taip savo šalies nemylinčio žmogaus man dar neteko matyti. Ji pabrėžtinai bendradarbiauja su Rusijos ambasada. Man atrodo, kad mūsų padėtis dar nėra tokia bloga.

– Ko galima tikėtis Ukrainoje? Vienų diktatorių pakeitimo kitais ar stipresnės demokratijos? Kaip vertinate J.Tymošenko galimybes sugrįžti į aktyvią politiką, pavyzdžiui, prezidento poste?

– Ukraina šiuo metu neturi tokių valstybės lyderių, kad ji stebuklingai pasikeistų per naktį. Bet taip blogai, kaip valdant Viktorui Janukovyčiui, tikrai nebus. Dėl J.Tymošenko – tikrai ne. Pirmiausia, niekas nepasakė, kad J.Tymošenko taps prezidente. Nors ji charizmatiška, iškalbinga, visiškai skiriasi nuo sakinio suregzti nesugebančio Donecko bandito V.Janukovyčiaus, daugelis yra nusivylę ja. J.Tymošenko – sena Vladimiro Putino bičiulė, turi autokratinių bruožų, netoleruoja kritikos. Žmonės tai žino. Net jei Vitalijus Klyčko pralaimėtų jai debatuose... jis turi aukštesnį moralinį autoritetą. Bet jei ji laimėtų Ukrainos rinkimus, netikiu, kad jai būtų leista tapti nauja diktatore po to, ką ukrainiečiai išgyveno. Tikiu, kad nusivylimo ja istorija būtų panaši į Viktoro Juščenkos.

– Tad, kas tas realus lyderis, kuris galėtų imtis permainų? Net jei ES ar Tarptautinis valiutos fondas sutiktų skirti paramą, ar ES jau turi kuo pasitikėti?

– Reikia plėsti lyderių ratą kaip galima greičiau: ES ne tik turi duoti pinigų, bet ir kitaip padėti, nes šventa vieta tuščia nebus – pinigų duos Rusija. Ukraina yra labai svarbi šalis, tikrai nepralaimėsime ją parėmę. Bet jei viskas bus palikta vienam ar dviem lyderiams, nieko iš to nebus, reikia įjungti naujų politinių žaidėjų. ES tai daryti moka.

– Ar ne per ilgai ES lyderiai žaidė "gilių susirūpinimų" žaidimą su Ukraina, ar nebuvo galima išvengti kruvinojo scenarijaus? O gal ta kaina kaip tik ir buvo reikalinga, nes be kraujo radikalios permainos nebūtų įvykusios?

– Žinoma, buvo galima. Bet stebuklo jokio neįvyko – kaip Vokietija bei Prancūzija neturėjo politikos Ukrainos atžvilgiu, taip jos ir neatsirado. Buvo daug neaiškumo. O Lenkija, Lietuva ir Švedija, kurios buvo pačios aktyviausios, nesugebėjo ištraukti Europos iš tos politinės komos. ES lyderiai po pirmųjų veiksmų turėjo važiuoti pas V.Janukovyčių ir pasakyti jam: "Pasimatysime Hagos tribunole, jei tęsi tai, ką darai." Tai, ko nepadarėme mes, padarė bebaimė ukrainiečių tauta. Dėl kraujo kainos – baisus kiekvieno žmogaus nužudymas, bet yra ir baisios logikos šiuose žodžiuose, kad galbūt žmonės, kurie paaukoja savo gyvybę, savo krauju ir iškovoja viską, tai tampa neatšaukiamu faktu.

– Politologas, Solidarumo su Maidanu komiteto Rusijoje organizatorius Andrejus Piontkovskis neseniai lt.lt duotame interviu užsiminė, kad Barackas Obama yra pataikautojas diktatūroms, pradedant nuo šokiravusių išlygų dėl Sirijos įsikišus Rusijai, baigiant nesikišimu į Ukrainos reikalus. Manote taip pat?

– Jis – mano bičiulis, Andrejų puikiai pažįstu, jis neieško žodžio kišenėje. Gal būčiau švelnesnis, bet jo žodžiuose yra tiesos, jokių abejonių. Sakoma, kad B.Obama – ne karo, o taikos prezidentas. Taip. Bet jei tu vadovauji tokiai galingai valstybei, kuri gali užkirsti kelią kraujo liejimui, tai naudok tą galią. Niekas nesako, kad turi daryti tai, ką Irake darė George’as W.Bushas, kai nepažinodamas šalies pradėjo keisti jos politinę sistemą. Bet tai, kad B.Obama nesustabdė žudynių Sirijoje, nors galėjo, ir leido Rusijai "išlįsti" su visišku cheminio ginklo farsu, tai yra fiasko <...>. Labai gerai, kad jis tapo prezidentu, nes to reikėjo JAV vidaus reikalams, tam tikrai taikai. Bet tai, kad jis – gerokai silpnesnis užsienio politikoje už Billą Clintoną, akivaizdu <...>. O dėl Ukrainos – ES iš tikro padarė mažai, bet, atleiskite, JAV nepadarė nieko.

– Pretendentų dalyvauti prezidento rinkimuose Lietuvoje – bene daugiausia Lietuvos istorijoje. Ko siekia tie, kurie turi šansų surinkti vos kelias dešimtąsias procento balsų?

– Labai gerbiu Liną Balsį kaip gerą, puikų žurnalistą, yra ir kitų neblogų kandidatų. Bet, suvokiant politikos realijas, reikia suprasti, kad į kovą verta eiti tada, kai tavo pajėgumai, komanda aiškiai byloja, kad gali išeiti į antrą turą. Jei net teoriškai išeiti negali, gali labiau išpopuliarėti, pasikelti reitingą. Dalia Grybauskaitė – neabejotina lyderė, turinti savo stiprių pusių. Gal ji kai kuriais bruožais yra puiki prezidentė, bet vis dėlto po Valdo Adamkaus užsienio politikos matome stiprų nuosmukį. Gerai, kad per pirmininkavimą atsigavo Užsienio reikalų ministerija su Linu Linkevičiumi priešakyje. Be to, Prezidentė blogai bendrauja su tauta, tiksliau – visai nebendrauja. Viešųjų ryšių akcijų nepakanka.

Vienintelis, galintis mesti pirštinę Daliai Grybauskaitei, jei tik kausis rimtai, – Zigmantas Balčytis. Aš džiaugiuosi, kad jis dalyvauja, nes jei D.Grybauskaitė būtų vienvaldė lyderė, matyčiau žalą Lietuvos demokratijai. Ji negali virsti farsu, kai visi iš anksto žino, kas bus prezidentas. Tai nepagarba žmonių valiai. Matau ir problemą, kad nėra debatų, – jie turi vykti, manau, ypač reikėtų iškvosti pačius rimčiausius kandidatus, kad jie būtų priversti atskleisti savo pozicijas. Žmonės turbūt per naktį nesikeičia, jiems turi padėti žurnalistai – tegu jie patardo ir neleidžia miegoti Prezidentei. Ji turi prabilti, pasakyti savo nuomonę.