– Buvote vienas iš 7 tūkstančių lietuvių, kurie buvo siunčiami į Černobylį likviduoti padarinių. Kaip patekote tarp šių žmonių? Ar žinojote, kur jus veš?
– Prienų rajone buvo du žmonės, kurie turėjo karinę specialybę. Tas kitas žmogus buvo ką tik vedęs, jo vaikas tuo metu buvo dar labai mažas, todėl jį paliko. Likau vienas. Galėjau bandyti išsisukti, bet buvo 1986 m. vasara, visi buvo Palangoje, nebuvo, kas mane pakeistų, todėl turėjau važiuoti.
Liepos 18 d. jau buvome 30 kilometrų zonoje. Ten nusikasėme maždaug metrą žemės ir pasistatėme palapines. Įsikūrėme visiškai nuo nulio, nes ten nieko nebuvo – vien tušti laukai. Kai tik įsikūrėme, aplink visą Černobylio zoną jau buvo apie 70 batalionų ir pulkų.
Iš Lietuvos buvo atvykęs pirmasis pulkas, kurio užduotis buvo statyti dambas ant Užo ir Pripetės upių, kad radioaktyvus vanduo nepatektų į Dniepro baseiną, aprūpinusį vandeniu pusę Ukrainos.
Tuo metu patekome į laikotarpį, kai turėjome dirbti ant stogo, nes Ukrainos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą siųsti savanorius. Mus išrikiavo ir pasakė, kad reikia savanorių ant stogo. Nenorėjo nė vienas. Tada pasakė, kad reikės eiti savanoriškai priverstinai. Vieni bandė išsisukti, kiti – ne. Aišku, buvo ir saugumiečių daliniai, kurie viską prižiūrėjo.
Žmonės pagal grafiką eidavo ant stogo ir vienu metu ten galėdavo išbūti nuo minutės keturiasdešimties sekundžių iki septynių minučių. Pats ten nelipau. Manau, kad jei būtų mokėję pinigus, savanorių būtų buvę.
Sėdėjome užkrėstoje zonoje ir maistui virti naudojome radioaktyvų vandenį iš ten buvusių šulinių.
– Ar aiškiai supratote, kokia grėsmė ten būti?
– Niekas nieko nežinojo. Nebuvo aišku, ar iš ten grįši sveikas, ar ne, nes tai buvo pirmas toks atvejis. Man siųsdavo laikraščius ir žurnalus iš Lietuvos, juos skaitydavau ir supratau, kad ši radiacija yra grėsminga. Mes negavome jokių jodo tablečių. Pusei metų gavome vos po vieną respiratorių. Vienu žodžiu, buvome nuogi siunčiami į karą.
– Černobylyje praleidote tris mėnesius – nuo liepos iki spalio. Kaip prisimenate savo kasdienybę tuo metu?
– Man kas savaitę atsiųsdavo siuntinį iš namų. Jame būdavo lašinių, vaisių, daržovių. Iš pradžių stengiausi tai valgyti, bet vėliau supratau, kad tai nesąmonė.
Vėliau netikėtai sutiktas lietuvis patarė negerti vandens, nes geriau pirkti mineralinį. Kadangi tai buvo vadinamoji komandiruotė, mums duodavo 110 rublių, už kuriuos galėjome jo nusipirkti.
Kai kurie, vos grįžę nuo stogo, kepdavosi aplinkui rastus baravykus, tačiau jie nebuvo tokie dideli, kaip buvo pasakojama. Aišku, baimės akys didelės, todėl galbūt kam nors taip ir atrodė.
– Ar daug mitų girdite apie Černobylį?
– Po vienuolikos metų ten nuvykau kartu su dar keliais žmonėmis. Važiuodami fotografavome kapinynus, Pripetės butus. Ten susitikome mokslininkų grupę ir pasikalbėjome apie įvairias mutacijas.
Vis dėlto jie sakė, kad mutacija labiausiai pasireiškė spygliuočiams – jų spygliai buvo lenkti kaip kabliukai. Apie jokias gyvūnų mutacijas jie nekalbėjo.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai