Lietuvos kalinių globos draugijos vadovė Milda Bliumenzonienė teigia, kad Lietuvoje trūksta institucijos, teikiančios kompleksinę pagalbą įkalintiesiems, net pataisos namuose niekas nejaučia pareigos rūpintis tokiais žmonėmis.

Orientuojamasi ne į integraciją, o pasyvų bausmės atlikimą

Tiek kalėjimai, tiek probacijos tarnyba po truputį reformuojasi, bet didelių pokyčių dar nėra, LRT RADIJUI sako Milda Bliumenzonienė. Kaip teigia ji, įkalintieji išeina tiesiog į gatvę: „Lietuvoje nėra institucijos, kuri tokius žmones priglaustų, turėtų jiems planų, kur dirbtų socialiniai darbuotojai, būtų suteikiama kompleksinė pagalba. Atlikusieji bausmę išeina į gatvę, nieko neturi. Pataisos namuose niekas nejaučia pareigos pasirūpinti žmogumi, kuris išeis į laisvę.“

Pasak pašnekovės, tokia padėtis – apverktina. „Be to, žmogus, sėdėjęs kalėjime 17 kartų arba kartą, bet labai ilgai, neturi kitokios gyvenimo patirties. Juk net ligoninėje pagulėjus mėnesį kartais tampa sunku orientuotis, reikia laiko. Iš įkalinimo įstaigos išėjusiam žmogui be pagalbos sunku, gal net neįmanoma orientuotis“, – aiškina M. Bliumenzonienė.

Gintautas Sakalauskas teigia, kad Lietuvoje įkalinimo sistema vis dar tęsia sovietinę tradiciją: „Žmogus įkalinamas tam, kad atliktų bausmę. Nepaisoma to, ką sako įstatymai, – kad asmuo būtų integruotas ir į visuomenę. Viskas orientuota į pasyvų bausmės atlikimą, atsėdėjimą ir tiek. Nereikia kaltinti konkrečių asmenų, tai ilgalaikiai struktūriniai dalykai.“

G. Sakalausko manymu, įkalinimo sistemos funkcija suvokiama netinkamai. „Manoma, kad žmogus turi atsėdėti, nekelti rūpesčių, streikų ar riaušių. Kai jis išeina, tai nebe sistemos problema. Vis dar vyrauja senas totalitarinis sistemos modelis, Vakarų šalys to jau seniai nebeturi. Reikia suprasti, kad įkalinimo sistema atsakinga už žmogų ir turi galvoti, kas jam bus išėjus į įkalinimo įstaigos“, – tvirtina pašnekovas.

70 proc. įkalintųjų išeina į niekur

M. Bliumenzonienė sako, kad nemažai pagalbos išėjusiems iš įkalinimo įstaigų teikia nevyriausybinės organizacijos: „Jos teikia ir nakvynę, ir maistą, nes yra labdaringų valgyklų. Savivaldybė dabar duoda mėnesio trukmės bilietą, leidžiantį naudotis transportu. Tačiau nors organizacijos maitina, joms neįdomu, ką tas žmogus daro. Nors duodamas važinėjimo bilietas, niekam neįdomu, kur žmogus važiuoja.“

Kaip aiškina M. Bliumenzonienė, dar įkalintajam atliekant bausmę reikia galvoti, kaip pradėti jo integracijos procesą. „Viskas palaipsniui turėtų tik gerėti. Pokyčių turi būti įkalinimo įstaigose, kad ten esančio žmogaus elgesys būtų prižiūrimas, jam padėtų socialiniai darbuotojai, mentoriai, savanoriai, ruošiantys išėjimui“, – tvirtina pašnekovė.

G. Sakalauskas sako, kad šiuo metu lygtinai išleidžiama mažiau žmonių nei sovietiniais laikais: „Kažkodėl to bijoma. Ar įkalintąjį galima lygtinai paleisti, sprendžia komisija, o tvirtina teismai. Pusę komisijos siūlymų asmenį paleisti teismai atmeta. Yra įvairių teisėjų, bet daug jų laikosi nuomonės, kad geriau įkalintųjų nepaleisti, taip bus ramiau. Prieš penkerius metus priimtas probacijos įstatymas turėjo tai paskatinti, bet efektas priešingas.“

Pasak G. Sakalausko, 60–70 proc. žmonių, po bausmės išėjusių į laisvę, išeina į niekur. „Probacijos atveju yra tarnyba, kuri tokiais žmonėmis rūpinasi. Tačiau didelė dalis žmonių išeina be motyvacijos, nežino, ką daryti, depresuoja ir nesistengia“, – tvirtina pašnekovas.

Kaip aiškina G. Sakalauskas, įkalinimo įstaiga savaime yra žalinga, tai žinoma jau ilgą laiką: „Jei yra sunkus nusikalstamas elgesys, įkalinimas – griežčiausia taikoma bausmė. Tačiau žinoma, kad žmogus po to neišeis geresnis. Galima stengtis, kad įkalinimas būtų kuo mažiau žalingas. Tačiau jis žalingas iš esmės, o ypač – kai jo metu niekas nevyksta.“