„Baudžiamasis įstatymas – Baudžiamojo kodekso 102 straipsnis A.Kardanovskiui pritaikytas tinkamai, esminių pažeidimų nenustatyta, kasacinis skundas atmestinas“, – sakė teisėja Rima Ažubalytė.

Pareigūno veiksmus, kai jis pasirašo vieną iš būtinų tremties bylos dokumentų, be kurio trėmimo procesas negali vykti ir būti baigtas, trijų teisėjų kolegija įvertino kaip tiesioginį dalyvavimą trėmimo mechanizme.

Vilniuje gyvenančiam 99-erių Rusijos piliečiui skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau jis nuo jos atleistas dėl ligos. Vyras turės atlyginti neturtinę žalą šešiems nukentėjusiems asmenims. Iš viso jam skirta sumokėti 69 tūkst. eurų – trims nukentėjusiems jis turės pervesti po 15 tūkst. eurų, kitiems po - 10 tūkst. 8 tūkst. ir 6 tūkst. eurų.

2013 metų gegužę Kauno apygardos teismas A. Kardanovskį buvo išteisinęs. Apeliacinis teismas pernai gruodį iš naujo ištyrė šią bylą ir surinktus įrodymus. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad A. Kardanovskio kaltė yra įrodyta, todėl už padarytą nusikaltimą jam turi būti skirta bausmė.

Teisme apklaustas specialistas paaiškino, kad pagal archyvinius dokumentus A. Kardanovskio vaidmuo nusikaltimo padaryme – dalyvavimas trėmimo mechanizme. Būdamas pareigūnu, jis pasirašydavo ne įsakymus tremti, o išvadas apie šeimų tinkamumą tremti.

Nors nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys savo parodymuose nurodė, jog A. Kardanovskio nepažįsta, kai kurie jo pavardę sužinojo tik pamatę archyvo medžiagą, tačiau jie visi patvirtino jų šeimų trėmimo faktą ir aplinkybes, paaiškino patirtą moralinę žalą, išgyvenimus.

Teismas konstatavo, kad rašytiniais bylos įrodymais neginčijamai įrodyta, kad ant penkiolikos išvadų dėl šeimų pasiuntimo į spec. trėmimą yra A. Kardanovskio parašai, patvirtinantys, kad šios šeimos ištremtinos. Iš Lietuvos genocido ir rezidencijos tyrimo centro pateiktų archyvinių dokumentų bei specialisto parodymų matyti, kad išvados, ant kurių pasirašė A.Kardanovskis, buvo būtinas, vienas iš sudedamųjų tremties bylos dokumentų.

A. Kardanovskis prašė panaikinti Apeliacinio teismo nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo nuosprendį, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje pažymėjo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 1949 metais žmonių deportacija buvo vertinama kaip nusikaltimas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sovietų Sąjunga, kurios pareigūnu buvo A.Kardanovskis, buvo viena 1945 rugpjūčio 8 dienos Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“ dalyvių.

Kasacinis teismas savo nutartyje rėmėsi ir reikšmingais vadina 1945 metų rugpjūčio 8 dienos Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto, pridėto prie Londono susitarimo dėl karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo, ir šio tribunolo 1946 metų nuosprendžio nuostatas.

Statute karo nusikaltimai apibrėžiami kaip karo įstatymų ar papročių pažeidimai, be kita ko, okupuotos teritorijos civilių deportacija vergiškam darbui ar kitiems tikslams. Išnagrinėjęs Niurnbergo tribunolo aktus ir kitus nuosprendžius, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad, pagal 1949 metais galiojusią tarptautinę teisę, karo įstatymų ir papročių pažeidimas okupacijos metu, kas atitinka šios bylos situaciją, buvo pripažįstamas karo nusikaltimu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nagrinėjamas civilių asmenų trėmimas buvo dalis okupacinės valdžios didelio masto represijų prie okupuotos Lietuvos gyventojus, siekiant įgyvendinti okupacinės valdžios tikslus pradiniu okupacijos laikotarpiu ir nuslopinti gyventojų pasipriešinimą.

Aukščiausiasis Teismas atmetė A. Kardanovskio teiginius, kad jis negalėjo suprasti, jog tremiami Lietuvos gyventojai. Teismas nustatė, kad nuo 1943 metų jis dirbo specialiojoje tarnyboje „Smerš“, kurios steigėjas – NKVD, o „Smerš“ paskirtis – neutralizuoti išdavikus, dezertyrus. Nuo 1946 metų A. Kardanovskis dirbo Lietuvos MGB tardymo skyriuje. Teismas atkreipė dėmesį, kad šios tarnybos prisidėjo prie gyventojų represijų, o nuteistasis sąmoningai ir savanoriškai tarnavo sovietiniame saugume.

Ištrėmė šeimą su paaugliais

Nukentėjusiąja byloje pripažinta Elena Lašienė, buvusi Kralikaitė BNS pasakojo, kad jos tėvai ir du paaugliai broliai pokariu buvo ištremti iš Vilkaviškio apskrities, Pajevonio valsčiaus. Ji, būdama 15-metė, tremties išvengė, nes gyveno Vilniuje, pas giminaičius.

„Buvom biedni kaip pelės – eiliniai valstiečiai“, – pasakojo moteris. Tačiau šeima buvo paskelbta buožėmis, nes juos pažinoję žmonės sovietų valdžiai paliudijo, kad iki 1940 metų turėjo samdinius ir 20 ha žemės.

„Mes buvom maži, o žemę dirbti reikėjo, todėl tėvai samdė žmones. Samdiniai džiaugėsi pas mus būdami, nes gaudavo atlyginimą“, – pasakojo E.Lašienė.

Iki tremties šeima karo buvo nublokšta į Vokietiją, ten kurį laiką gyveno, o grįžusi į Lietuvą rado sudegintus namus. Nepaisant to, Kralikų šeima buvo ištremta į Sibirą, tėvai su 13 ir 17 metų paaugliais vaikais gyveno nešildomoje patalpoje, vėliau komendantas parūpino namelį.

„Aš labai patenkinta Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Motyvai labai teisingi. Aš ir mano broliai dėl tremties patyrėme diskriminaciją“, – BNS pasakojo E.Lašienė. Moteris 1953 metais sidabro medaliu baigė Salomėjos Nėries mokyklą Vilniuje, tačiau negalėjo studijuoti architektūros, nes buvo tremtinių dukra.

Ji įgijo siuvimo technologės specialybę ir visą laiką dirbo siuvimo fabrike. Diskriminaciją teko patirti ir broliui – vokiškai kalbantis vyras vyras negalėjo darbo reikalais vykti į užsienį.

„Saugumo darbuotojas jam patarė pasinaikinti baustumą. Tačiau vėl apklausė žmonės ir jie paliudijo, kad tėvai turėjo žemės ir samdinių, todėl viskas liko galioti“, – prisiminė tremtinių dukra.

Po tremties į Lietuvą grįžo visa šeima – tėvai ir du sūnūs, tačiau tėvas netrukus paskendo, vėliau mirė motina. Abu moters broliai taip pat jau yra mirę ir teismo nuosprendžio dėl trėmimų nesulaukė.