A.Grigorjevas tiki, kad jį sergsti angelas sargas

Šeštadienio interviu

A.Grigorjevas tiki, kad jį sergsti angelas sargas

Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato viršininkui Anatolijui Grigorjevui 2004-ieji - ypatingi. Kovą suėjo 20 metų nuo tos dienos, kai jis pradėjo dirbti policijoje, spalio 21 dieną A.Grigorjevas švęs savo penkiasdešimtmečio jubiliejų, o šiandien, Angelų sargų dieną, jam buvo įteiktas Angelo sargo žvaigždės I laipsnio ordinas. Nors toks ordinas - svarbus pareigūno pagerbimas, komisaras teigia, kad jam svarbesnis apdovanojimas yra, kai žmonės, kuriems padėjo, ateina ir už tai padėkoja. „Ačiū“ kartais pasako ir iš įkalinimo įstaigų sugrįžę įstatymų pažeidėjai, suvokę pareigūno veiksmų teisingumą. „Gaila, kad žmogui padėti galime tik tiek, kiek mums leidžia įstatymas. Tačiau jei nėra galimybių padėti, stengiuosi bent jau duoti gerą patarimą“, - sakė A.Grigorjevas.

- Kaip atsidūrėte policijoje?

- Visada svajojau dirbti tokį arba panašų darbą. Kažkada norėjau būti archeologu, bet kuo toliau, tuo labiau panorau dirbti teisėsaugos srityje. Gal tam įtakos turėjo ir tai, kad visada labiausiai mėgau skaityti detektyvus ir nuotykių literatūrą? Jau būdamas šešiolikos metų supratau, kad noriu dirbti policijoje, bet čia atsidūriau ne iš karto. Pradžioje baigiau Klaipėdos politechnikumą ir pradėjau dirbti Vakarų laivų remonto įmonėje. Technologu dirbau ten devynerius metus, bet visą laiką jaučiausi kaip ne savo rogėse, nes noras dirbti teisėsaugos srityje nebuvo dingęs. Kai man buvo dvidešimt devyneri su puse metai, pažįstami pasiūlė darbą policijoje. Neilgai pagalvojęs sutikau. Kadangi išsilavinimas ir amžius buvo tinkami, mane priėmė į trečiąjį, kaip tada vadino, milicijos poskyrį dirbti kriminalinės paieškos inspektoriumi. Tiesą sakant, suspėjau įšokti į paskutinį traukinį, nes tuomet pradėti policininko karjeros negalėjo tie, kuriems buvo daugiau kaip 30 metų. O iki mano trisdešimtmečio tada buvo likęs vos pusmetis.

- Kaip Jūsų šeima žiūrėjo į sprendimą pasukti kitu keliu?

- Mano žmona Natalija tam geranoriškai pritarė, tad jokių konfliktų nebuvo. Gerai, kai antra pusė palaiko žmogaus apsisprendimą rinktis kitą kelią. Kai jauti šeimos palaikymą, pradėti naują darbą yra lengviau.

- Ar lengva žmonai būdavo susitaikyti su tuo, kad Jūsų dažnai nebūdavo namuose, kad ir naktimis važiuodavote dirbti?

- Iš tiesų būdavo ir taip, kad tekdavo dirbti po dvi tris paras, dėl tyrimų važiuoti į kitą miestą. Nors neklausiau, kaip žmona dėl to jautėsi, bet manau, kad jaudindavosi. Juk policininko darbas rizikingas. Žmona nuolat primindavo, kad užtrukęs darbe jai paskambinčiau, bet tai padaryti, kol nebuvo mobiliųjų telefonų, ne visada galėdavau.

- Gal atsimenate rizikingiausią situaciją savo darbe? Ar teko rizikuoti gyvybe?

- Turbūt turiu labai gerą angelą sargą, kuris mane saugo, nes iki šiol pavyko išvengti labai rizikingų situacijų. Per dvidešimt tarnybos metų man nė karto nereikėjo panaudoti šaunamojo ginklo. Dažniausiai dalyvaudavau įprastuose sulaikymuose. Vienintelė rizikingesnė situacija buvo tada, kai, dirbdamas apylinkės inspektoriumi, užėjau patikrinti vieną butą ir jame radau septynių asmenų, tarp kurių vienas buvo paieškomas, o keletas anksčiau teistų, kompaniją. Buvau vienas ir turėjau pristatyti juos į komisariatą. Nusikaltėliai bandė priešintis, naudoti jėgą, tačiau griežtesnis tonas ir veiksmai padėjo išvengti konfliktinės situacijos. Be to, man padėjo kiti to namo gyventojai ir vėliau atvažiavę patrulinės tarnybos darbuotojai. Tad visi sulaikytieji buvo nuvežti į Ketvirtąjį policijos komisariatą.

- Ar skiriasi dabartiniai policininkai nuo tų, kurie dirbo, kai atėjote į teisėsaugos struktūrą?

- Kažkoks skirtumas yra. Kai atėjau dirbti, kiekvienam naujokui būdavo paskiriamas mokytojas. Dabar to nėra. Pirmasis mano mokytojas buvo dabartinis Ketvirtojo policijos komisariato viršininkas Nikolajus Akimovas. Jis man padėjo perprasti darbo specifiką. Esu labai jam už tai dėkingas. Anais laikais dauguma žmonių, kurie dirbo teisėsaugos srityje, buvo savo darbo fanatikai, galėję darbuotis dieną ir naktį. Jie buvo nepratę prie laisvadienių. Išleisti namo pamiegoti, jie po trijų keturių valandų vėl sugrįždavo dirbti. Dabar jaunimas į darbą žiūri racionaliau. Negaliu pasakyti, kad dabar darbo fanatikų nėra, bet dauguma viską skaičiuoja: viršvalandžius, atlyginimą, laisvadienius. Jauniesiems kolegoms bandau įteigti, kad žmogus, kuris ateina dirbti į teisėsaugos sistemą, negali į tai žiūrėti kaip į paprastą darbą. Čia reikia eiti ne užsidirbti pinigų, o ginti žmogų, nes tie, kurie į policininko darbą žiūri ne fanatiškai, arba padirba ir išeina, arba dirba ir vargsta, nerodydami jokios iniciatyvos.

- Kur prabėgo Jūsų vaikystė?

- Klaipėdoje. Čia gimiau ir iki 23 metų gyvenau Taikos prospekto 19 name. Dabar vadovauju komisariatui, kurio teritorijoje yra ir mano vaikystės kiemas. Man malonu per pietų pertrauką, radus laisvo laiko, praeiti pro savo vaikystės namą, užeiti į savo mokyklą, politechnikumą, prisiminti, kur vaikščiojau su draugais. Viena vertus, taip atgaivinu prisiminimus, kita vertus, šie pasivaikščiojimai padeda sužinoti, kas dedasi mano vadovaujamo komisariato teritorijoje. Taip galiu ir kolegoms pranešti, ką geresnio ar blogesnio mačiau, patarti, kaip geriau saugoti mūsų rajoną. Sėdėti vienoje vietoje man nepatinka, todėl per penkiolika darbo metų Ketvirtajame komisariate pažinojau kiekvieną gatvę, kiekvieną namą, kiekvieną laiptinę. Pirmajame komisariate dirbu tik penkerius metus ir, nors čia užaugau, privalau iš naujo susipažinti su jo teritorija.

- Ar niekada nenorėjote išvykti iš Klaipėdos?

- Ne. Man labai patinka Klaipėda. Kai penkerius metus teko važinėti mokytis į Vilniaus policijos akademiją (dabartinį Teisės universitetą - G.B.), visada verždavausi grįžti čia. Manau, kad Klaipėda yra pats geriausias miestas Lietuvoje.

- Pakalbėkime apie Jūsų šeimą. Kaip susipažinote su žmona?

- Tada dirbau Vakarų laivų remonto įmonėje. Vieną dieną skyriaus viršininkas atvedė merginą su vaikinu ir pasakė, kad jie - nauji Klaipėdos politechnikumą baigę specialistai, kurie čia dirbs. Atsisukau, žvilgtelėjau į naująją kolegę ir iš karto pamaniau, kad ji bus mano mergina. Tačiau tuo metu ji draugavo su kitu vaikinu, kuris buvo pašauktas į kariuomenę. Kai jis išvyko, atsirado daugiau galimybių pademonstruoti savo jausmus ir mūsų draugystė baigėsi kaip pasakoje - vestuvėmis.

- Kiek vaikų turite? Ar buvote griežtas tėvas?

- Turiu dvi dukteris - 25 metų Iriną ir devyniolikmetę Nataliją. Joms neteko taikyti griežtesnių auklėjimo priemonių. Pavykdavo nesusipratimus išspręsti taikiai. Džiaugiuosi, kad dukras pavyko išauklėti dorais žmonėmis.