"Mano vyrai. Dainius ir Tomas. Pavargę, purvini ir nepaisant visko - su šypsena. Ir dar po 24 valandų nuolatinio darbo spėja asmenukę su šypsena pasidaryti", - vyrais žavisi meras.

"Jūs neįsivaizduojate, kiek neįtikėtinų žmonių per šį suknistą gaisrą sutikau. Kas vietoje šilto kabineto – kiauras paras žarną laikė. Kas po atidirbtos pamainos – arė čia juodai iki nukritimo. Kas saugojo, kasė, griovė, lupo, pjaustė, vadovavo, strategavo, ieškojo... Šimtai žmonių. Ir kiekvienas su savo istorija.

Aš klausiu, vyrai, kodėl jūs čia? Galite juk namo važiuoti, ne darbo laikas jūsų. O kas, jei ne mes, - atsako man. Kas dėl motinų, kas dėl savo vaikų, o kas dėl anūkų. O kas tiesiog dėl to, kad myli savo miestą, darbą, ir gerbia kolegas", - rašo N.Cesiulis.

Meras tvirtina, kad per tą laiką, kai tenka rūpintis gaisro gesinimu, jis paaugo visomis prasmėmis: "Šiandien ponas Jakilaitis man sako: „Man toks įspūdis, kad jūs čia visi dirbote. O kažkas už tai algą gavo.“ Manau, kad taip. Tiesos yra. Bet gavau ir aš. Po devynių dienų šitame pragare su šitais žmonėmis aš jaučiuosi paaugęs visomis prasmėmis. Ir net neabejoju, kad šita katastrofa vienaip ar kitaip pakeitė mus visus. Ir tik į gerą".

N.Cesiulis savo tekste nevengia ir ironijos. "Kad ir kaip bežiūrėtum, visai neblogai viskas išėjo. Dabar visa Lietuva atsinaujina – kas suskubo taisyti savo ekstremalių situacijų planus, kas apskritai pirmą kartą sužinojo, kad tokie yra. Ir man neblogai. Žiūriu, kostiume išdegę skylės. Striukėje irgi. Vadinasi, reiks atsinaujinti ir man, kai pakvies aiškintis ten kažkur Vilniuje. O kad kvies – tai faktas. Kažkam juk reiks pistoną į užpakalį įstatyti", - rašo Alytaus miesto vadovas.

Tačiau savo įrašą N.Cesiulis baigia optimistiškai: "Bet apie raganų medžioklę gana. 130 000 eurų jau surinkta. Žiūriu į skaičius. Galvoju apie visus žmones, kurie juos paaukojo. Taip. Tikrai yra dalykų, dėl ko gyvenime verta stengtis. Nes žinai, kad atsitikus bėdai – vienas tikrai neliksi".