Apie žiniasklaidos darbą krizių akivaizdoje su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo „15min“ vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis.
– Ar yra buvę taip, kad turėjote informacijos apie kažkokią grėsmę, bet nusprendėte jos neskelbti ir palaukti? Kur yra riba tarp greičio ir tikslumo?
– Mūsų tikslas nėra nei gąsdinti, nei raminti. Mūsų tikslas yra kuo tiksliau informuoti apie tai, kas vyksta, kad patys žmonės galėtų priimti informuotus sprendimus. Tokių atvejų, kad sąmoningai būtų nutylėta informacija, man į galvą nešauna. Mes darome pauzę ir kažko neskelbiame tada, kai informacija pasirodo antriniuose šaltiniuose, ypač užsienio žiniasklaidoje. Nekalbu vien apie rusų propagandinę žiniasklaidą, kalbu ir apie Vakarų žiniasklaidą, kuri neturėtų būti idealizuojama. Mes redakcijoje esame nusimatę vieną taisyklę. Jei Vokietijos, Prancūzijos ar britų spaudoje pamatome informaciją, kuri atrodo gana sensacingai, pavyzdžiui, apie Baltijos šalių saugumą, mes jos neignoruojame, bet palaukiame ir skelbdami pateikiame sprendimų priėmėjų, karinės žvalgybos ar analitikų komentarą. Yra buvę ir konkrečių atvejų, pavyzdžiui, prieš mėnesį Vokietijoje buvo paskelbta informacija apie slaptus Baltijos šalių gynybos planus. Pasikalbėjus su atsargos generolais, kurie yra matę tikruosius planus, paaiškėja, kad jie nėra slapti, tiesiog sensacinga antraštė išpūtė vieną detalę iš viso paveikslo. Tokios yra mūsų taisyklės – padarome pauzę, pateikiame kontekstą ir tik tada skelbiame informaciją.
– Ar tenka apie tai kalbėtis su užsienio žiniasklaidos redaktoriais?
– Pastaruoju metu labai dažnai bendrauju su užsienio kolegomis ir pats turiu tokios patirties. Dešimt metų dirbau prancūzų naujienų agentūroje, todėl neidealizuoju visko, ką paskelbia BBC ar „Die Welt“.
Kartais nuvilia noras paisyti stereotipų ir klišių. „Die Welt“ yra autoritetingas, ne bulvarinis leidinys, kuris prieš metus padarė tokį dalyką. Vienas parlamentaras tiesioginiame eteryje leptelėjo, kad rusai sutelkė kelis šimtus tūkstančių karių Baltarusijoje. Tada „Die Welt“ pacitavo jį ir parašė straipsnį apie tai, kad buvo suteikti kariai. Bet kuris žmogus, besidomintis gynyba, supranta, kad tai būtų sensacinga žinia ir NATO žvalgyba tokius dalykus matytų. Tai negali įvykti per naktį. Lietuvos žiniasklaida pasielgė atsakingiau ir paskelbė tik tokią žinią, kad „Die Welt“ buvo pasirodžiusi netiksli informacija. Mūsų institucijos supranta informacijos greičio svarbą ir reaguoja operatyviai. Tą naktį aš susisiekiau su kolegomis iš „Die Welt“ ir paprašiau trinti tokią informaciją.
Dabar yra populiaru daryti vadinamuosius karo žaidimus, kai užsienio redakcijos kuria scenarijų, kaip viskas vyktų, jei rusai kažką darytų Baltijos šalyse. Tų scenarijų prielaidos kartais atrodo labai neįtikinamos. Populiarus scenarijus, kad 15 tūkstančių rusų karių galėtų ramiai nužygiuoti iki Marijampolės ir ją užimti, o tuomet Vakarai svarstytų, ką daryti. Suprantu, kad tikslas yra analizuoti ne Lietuvos, o Vokietijos reakciją, bet niekas neleistų 15 tūkstančių rusų karių ramiai žygiuoti. Lietuvos kariuomenė reaguotų. Dažnai parekomenduoju, su kuo Lietuvoje reikėtų kalbėtis. Bet noras sukurti panašią klišinę temą, kokią sukūrė kolegos, tikrai yra.
Praeitą savaitę bendravau su vienu Vakarų diplomatu. Jis sakė, kad pastaruosius porą mėnesių žurnalistai vieni nuo kitų nusižiūri ir ima rašyti apie neišvengiamą artėjančią Rusijos invaziją į Baltijos šalis, nors naujų duomenų nėra. Yra tik šią vasarą atsiradusių duomenų dėl diversijos ir sabotažo aktų. Yra tų stereotipų ir klišių, todėl redakcijoje turime taisyklę padaryti pauzę.
– Yra parlamentarų, kurie gali susipažinti su slapta informacija, o tada keliauja į žiniasklaidą ir grėsmingai pateikia tą informaciją. Ką tokiu atveju daro redakcija?
– Neignoruojame, nes tai yra tautos atstovai, parlamentarai, nesvarbu, patinka jie mums, ar ne. Taip veikia demokratija. Skirtingos nuomonės apie Lietuvos pasirengimą ar NATO patikimumą turi egzistuoti. Svarbiausia yra bandyti pateikti kontekstą. Atrodo lengva, bet kartais nėra taip lengva atskirti faktus nuo nuomonių. Jei tai faktas, jį galima patikrinti, o jei tai yra nuomonė, reikia bandyti pateikti ir kitokias nuomones, kad skaitytojai galėtų patys susidaryti vaizdą. Dronų incidento atveju neleidome, kad būtų išsigalvojimų, bet stengėmės, kad skaitytojas išgirstų dvi nuomones apie Lietuvos pasirengimą. Yra neblogų šaltinių, tokių kaip Lietuvos žvalgybos ar kitų šalių metinių ataskaitos, kurios suteikia kontekstą ir parodo, ką mano tarnybos, kurių darbas yra vertinti grėsmes. Tai nėra biblija, ataskaitos gali būti kritikuojamos, bet tai yra svarbus šaltinis.
– Kiek žiniasklaida kreipia dėmesį į tai, kas pasirodo socialiniuose tinkluose? Ką darote, jei krizių valdymo centras yra užsiėmęs ir negali patikrinti informacijos?
– Naudojamės sveikos nuovokos principu. Turėjome diskusiją prieš tris savaites, kai visuose portaluose plito informacija apie tai, kad kažkur kažkas praskrido. Tuo metu vyko pratybos ir kariuomenė šiek tiek pavėlavo sureaguoti. Mes pasirinkome luktelėti ir neskelbti tos informacijos, nes iš konteksto matėme, kad tikriausiai nėra nieko grėsmingo.
Man atrodo, kad galima jausti kontekstą, kuriame viskas vyksta. Jei žmonės pamato, kad praskrido dronas, balionas ar lėktuvas, mes kreipiamės į kariuomenę, į krizių valdymo centrą, o tada skelbiame, kad žmonės kreipėsi ir institucijos paaiškino, kas įvyko. Kai nukrenta dronas, mūsų žurnalistai vyksta į įvykio vietą, kalbasi su gyventojais, bet paiso apribojimų, kuriuos dėl saugumo nustato kariuomenė. Nesame tie, kurie viską atkartoja kaip papūgos. Išklausome ir vertinimų, ir opozicijos, ir įvairių požiūrių. Kartais užtenka palaukti, kol kažką pasakys kariuomenė, nei paskleisti žinią, kad neaišku, kas vyksta Lietuvos danguje.
– Ar esate apgalvoję, kas būtų, jei iš tikrųjų įvyktų karinė eskalacija, ryšio sutrikimai ar kibernetinės atakos? Kiek esate pasiruošę?
– Turime planą ir esame numatę konkrečius veiksmus. Ukrainos patirtis rodo, jog pirmas žingsnis, kad krizės atveju veiktų redakcija ar kita organizacija, patys žmonės turi būti apgalvoję savo šeimos planą. Kai nežinai, kas vyksta su tavo vaikais ar artimaisiais, ne darbas yra galvoje. Ukrainoje karo pradžioje redakcijos ištuštėjo, nes žurnalistai vežė savo artimuosius prie sienos arba į vakarinę šalies dalį. Tam, kad žmonės būtų kuo labiau pasirengę, kiekvienais metais redakcijoje rengiame mokymus apie šeimos plano parengimą, pirmosios pagalbos ir savanoriškus mokymus.
Taip pat turime sąrašą dalykų, kuriuos reikia tobulinti ir gerinti. Esame nusipirkę generatorius, bet labai svarbu žinoti ir kur jie yra padėti, kas moka juos užkurti ir kas žino, kur yra spynelė. Rugsėjo mėnesį su redakcijos žmonėmis vaikščiojome po redakciją, aiškinomės, ar tikrai visi žino, kur yra vaistinėlė, generatoriai ir kiti dalykai. Pasirengimą alternatyviam energijos ir interneto tiekimui turime. Taip pat labai svarbus kibernetinis saugumas.
Tikrai nesame pakankamai pasiruošę ir krizės atveju spragos išaiškės, bet mes ruošiamės reguliariai. Be to, tai yra reikšminga ne tik karinės agresijos atveju. Žvėryne buvo dingusi elektra, mes užsikūrėme generatorių ir toliau sėkmingai dirbome.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai