– Nenorėčiau sakyt, kad tai yra precedentas. Iš tiesų Aukščiausiasis Teismas dar kartą atkreipė dėmesį teismų į būtinumą tiksliai nustatyti faktines aplinkybes, visas faktines aplinkybes vertinti ne atskirai vieną nuo kitos, o žiūrėti sistemiškai. Šiuo atveju labai svarbu nustatyti, ar iš tiesų buvo būtinoji gintis ir ar asmens elgesys neperžengė būtinosios ginties ribų. Tai dažniausiai teismai, vertindami būtinąją gintį, pasižiūri į tam tikras aplinkybes ir lygina šiek tiek siaurinamuoju požiūriu. Šiuo konkrečiu atveju teismas akcentavo, kad reikia vertinti ne pavienį atvejį, o žiūrėti sistemiškai. Ir smurto auka, kuri nuolat patiria smurtą, net ir pastūmimą į nugarą ar sudavimą į veidą – tai iš tiesų yra reali grėsmė žmogaus gyvybei. Ir žmogus gali ir turi gintis nuo tokių neteisėtų veiksmų.
– Bet kas yra ta būtinoji gintis, kai ją galima taip skirtingai interpretuoti?
– Kaip ir sakiau, žmogus turi teisę gintis, tačiau reikia vertinti tam tikrus kriterijus. Visų pirma, tai yra kėsinimosi pavojingumas, kėsinimosi realumas – tai turi būti realūs veiksmai, kurie kelią tikrą pavojų, riziką sveikatai, gyvybei, turtui, kitiems asmenims. Taip pat žala gali būti padaryta besikėsinančiam asmeniui ir turi būti neperžengtos būtinosios ginties ribos. Tai vertinant, ar neperžengtos būtinosios ginties ribos, teismas ir nustato, ar asmuo neatėmė gyvybės ar sunkiai nesutrikdė užpuoliko sveikatos. Jeigu tokio sąmoningo noro padaryti tam tikrus veiksmus nenustatom, tuomet nėra būtinosios ginties ribų peržengimo.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Bet po šio Aukščiausiojo Teismo verdikto aiškėja, kad tada žmogus tarsi ir neteisėtai buvo kalinamas. Tada kyla klausimas, ar dėl to kažkas sulauks kažkokios atsakomybės ir kas turėtų už tai atsakyti?
– Jeigu iš tiesų nustatoma, kad asmuo neteisėtai kalinamas ir nustatoma valstybės kaltė, tai valstybė ir turės prisiimti atsakomybę. Ir bus sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo asmeniui, kuris buvo neteisėtai kalinamas. Tačiau ne visais atvejais aukštesnės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinami žemesnės instancijos teismai, vertinamas kaip nuosprendis žemesnės instancijos teismo. Ne visais atvejais yra preziumuojama kaltė.
Smurto aukos dažniausiai patiria nuolatinį smurtą nuo savo smurtautojų.
– Galbūt po šio Aukščiausiojo Teismo sprendimo ir žemesnės instancijos teismai kitaip pradės nagrinėti panašias bylas?
– Iš tiesų, labai to tikiuosi. Nes, kaip ir minėjau, vertinamos faktinės aplinkybės labai izoliuotai ir nežiūrima visa situacija. Būtent kalbant apie smurto artimoje aplinkoje aukas, joms teismuose papildomai dar reikia įrodyti, kad jos nėra kaltos, kad prieš jas smurtaujama. Ir labai sudėtinga įtikinti, kad teismai tuo pačiu vertintų ir situaciją, kuri buvo susiklosčiusi šeimoje. Reiškia, turėtų vertinti, kad tai nėra pavienis užpuolimas, bet reikia vertinti, ar tas smurtautojo elgesys yra nuolatinis. Nes smurto aukos dažniausiai patiria nuolatinį smurtą nuo savo smurtautojų.
Naujausi komentarai