Prieškariu Kaunas vadintas Mažuoju Paryžiumi. Skrybėlėtų damų ir ponų, studentų, meno žmonių ir darbininkų pilna Laisvės alėja, kavinės, mažos parduotuvėlės, aktyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Vienas ryškiausių Kauno išskirtinumų buvo upių uostas ir gyvenimas prie upės. Koks XXI amžiaus miesto dviejų upių sankirtoje veidas?

Atsakymų Lietuvos radijo korespondentė Agnė Kairiūnaitė ieškojo drauge su architektu Rimvydu Paliu.

Pora romantiškų porelių, vienas kitas atsitiktinis praeivis, kiek tolėliau – keletas tūnančių žvejų. Kaip atsitiko, kad anksčiau pagrindine miesto gyvasties arterija buvusios upės šiandien atsiradusios miesto gyvybės paraštėse?

Jūs teisingai pastebėjote. Viskas ištuštėjo, numirė laivyba, dingo krantai, dingo laivai, dingo žmonės. Kodėl taip atsitiko? Man atrodo, yra net trys priežastys, kodėl dabar ties „Akropoliu“ – tik du nuliūdę žvejai ir viena liūdna porelė.

Pirmiausia, dar sovietmečiu Nemuną atkirto nuo upės, labai nykiai, labai bjauriai praplatindami Mindaugo krantinę, susiaurino kanalą tarp salos ir Nemuno. Dabar jis virto kanalizacijos grioviu, kur plaukioja pora pastipusių kačių. Salą iškastravo. Ten buvo labai graži laivų įlaka, plaukiojo garlaiviai, buvo statomi, remontuojami laivai. Visa tai sunaikino, užpylė žemėmis, padarė keistą, dirbtinį reljefą, ir viskas numirė.

Dar viena priežastis – atsiradusios krantinės: status krantas betonuotas ir siaura juostelė palei vandenį. Jis nejaukus. Jei ten stovi, už nugaros – aukščiausias status pylimas, dundančios mašinos, kurių nematai. Atrodo, kad jos gali tave užgriūti.

Man atrodo, Kauną išskiria prieškario modernizmas, Dariaus ir Girėno aerouostas, botanikos sodas, Ąžuolynas, caro palikimas, geležinkelis mieste, kur tiesiog pro pat namą Šančiuose važiuoja garvežiukas. Bet labiausiai Kaunas – tai upių miestas, Nemuno, uostų, garlaivių, gyvų krantinių miestas. Bet dabar tas reginys sunaikintas, išplėšta miesto širdis. O uostas buvo ir kitoje pusėje, kur dabar stovi kranai, jį kažkodėl norima naikinti. Man tai – vienas gražiausių peizažų. Nei Šiauliuose, nei Balbieriškyje, nei Kapčiamiestyje tu to nepamatysi. Net Vilniuje to nėra. Vilniuje Neries upė yra eilinis papuošalas. Čiurlena per Vilnių lyg tarp kito. Čiurlena Šešupė pro Marijampolę. Na ir kas? Bet kaip Nemunas savo plačius vandenis varo pro Kauną, čia jau didybė. Tai visa Kauno dvasia, nuo jos reikia pradėti.

Architektai, miesto valdžia jau kurį laiką šneka, kad reikia atgręžti miestą į upes. Kodėl tai puikiai pavykę užsienyje, pavyzdžiui, Amsterdame ar Ciuriche, o pas mus prie upių vasarą laisvalaikį leidžia tik jau visai negalintys išvykti iš miesto? Ką reikėtų daryti, kaip tą miestą į upes realiai atgręžti? Juk Kaunas yra net dviejų upių santakoje. Ne vienas vakarietiškas miestas gali to tik pavydėti. Kaip tai išnaudoti?

Pirmiausia, vienu ypu to nepadarysi. Staiga tapo madinga miestą atsukti į upes. Tačiau kai staiga atsiranda noras veidu pulti į upes, viskas gali naiviai išeiti. Viskas turi eiti iš gilumos, iš seno, iš tradicijų. Pirmiausiai nereikėjo nutraukti tos virkštelės. Kaip dabar staiga imsi ir atsigręši? Atsigręši ir pamatysi – miręs Nemunas. Pastatysi ten kokį pastatą prie Nemuno, na ir kas? Nei ten krantas jaukus, nei laivų yra. Tas dirbtinas veiksmas man primena tai, kaip išsiblaivęs tėvas staiga prisimena, kad reikia vaikus mylėti. Tu mylėk juos visą gyvenimą.

Tokie miestai kaip Amsterdamas, Roterdamas, ta pati Venecija, šimtai kitų miestų niekada nebuvo nutraukę ryšio su vandeniu. Architektūra ir miesto planas buvo kuriami susiję su vandeniu, aikštės, centrinės gatvės vesdavo link vandens.

Bet ką mums daryti, jei ryšys nutrauktas?

Aišku, geriau kažką daryti, nei nieko. Bet mes daug kur labai smarkiai pavėlavome. Tame Nemune, kaip prisimenu, šmižinėdavo ne tik garlaiviai, kateriai, buksyrai, baržos, medinės, motorinės valtys, šmižinėdavo upeiviai, pakrantėse vaikščiodavo ponios, lakstydavo vaikigaliai, jaukūs darbininkai gurkšnodavo vynelį. Tai buvo natūrali, o ne dirbtinė gyvybė. Štai kas svarbiausia – dirbtinai sunku ką nors padaryti.

Kodėl žmonės dabar neina prie upės ir nešmirinėja?

Dėl kelių priežasčių. Upė yra atkirsta nuo miesto. Ją atkirto galinga, beprotiškai plati Karaliaus Mindaugo magistralė, antra – bjauri stati krantinė. Tad ką ten veiksi prie to vandens?

Bet dabar vargu, ar galime tikėtis, kad Karaliaus Mindaugo krantinė bus panaikinta, taip pat kaip ir statūs pylimai prie Nemuno.

Ir ne tik čia. Prie Neries, Jonavos gatvėje, kai buvau vaikas, visas Žaliakalnis eidavo maudytis. Ten buvo smėlio paplūdimiai, lėkštas krantas. Dabar pažiūrėkite, kas ten darosi. Visą gatvę išplatino, nuo Žaliakalnio pusės apstatė dėžėmis, sandėliais bjauriais, vietoj to, kad būtų kaip Paryžiaus krantinė su kavinėm ir promenadom, nuo Nėries pusės užkėlė žemes, pakišo kokią šiluminę trasą, užkėlė taip, kad važiuodamas Jonavos gatve jau nebematai upės. Taigi suniokotas visas krantas.

Ką daryti? Ar matote kokių nors išeičių?

Matau tokią išeitį. Pirmiausia turi ateiti mintis. Reikia susirūpinti viso miesto mastu, ką reiškia Lietuvai vandens keliai, ką reiškia, upių miesto Kauno svarba. Jei pripažintume, kad tai svarbu, tuomet reiktų imtis priemonių, kaip tą daryti.

Matau keletą veiksmų planų. Pirmiausia, strategiškai sugalvoti, kaip ištaisyti padarytas klaidas. Pradėsiu nuo salos, nuo centro. Kanalui reiktų gražinti jo normalius parametrus, dydžius, galbūt grąžinti garlaivių įlanką, kuri būtų prie vandens, kur įmanoma, panaikinti tas stačias krantines, numatyti visame mieste strategines vietas, kas kur turėtų būti – kur koks krantas, kokio tipo: lėkštas žemas, terasuotas, status, su prieplauka.

Paskui pagalvoti, kaip elgtis su visom magistralėm, ką statyti prieš salą kitoje pusėje. Juk ten irgi buvo uostas. Nesutinku, kad jis būtų griaunamas, jis man labai gražus ir savastingas: tie kranai, metalinio įlaido siena, dokai, kurie krauna žvyrą. Man ten kaip spektaklis. Jei ten neturi būti uostas, o jis turi būti nukeltas į Marvelę, kaip dabar galvojama, ten galima palikti mažiuką siaurą ruožą. Geležinkelio bėgiais galėtų atvažiuoti mažiukas apžvalginis turistinis traukinukas. Ten galėtų būti laikomi žmonių kateriai, žiemą jie būtų iškeliami, taisomi. Tuomet būtų uosto, miesto prie Nemuno gyvybė. Tai yra savastis, tai reikia pirmiausiai suvokti. O kai tai suvoksime, reikia atlikinėti veiksmus. Reikia pirmiausiai paruošti tam aplinką, kad ji būtų priimtina, susijungtų su miestu.

Antras veiksmas – reikia pagalvoti ir apie laivavimą. Nemanau, kad vien keli prabangūs kateriukai kažką nulems. Nieko čia nebus. Turi būti krantai tokie, kad bet kuris miestietis norėtų turėti valtį, turėtų, kur ją prisišvartuoti. Juk anksčiau taip ir buvo – kas antras Šančių gyventojas turėjo valtį. Vienas verslininkas prieš 4 metus norėjo išsinuomoti krantinės gabaliuką savo kateriui, savivaldybė 2 metus svarstė ir nerado būdo, kaip tai padaryti. O prieš karą garlaiviai stovėjo nuo pat senamiesčio iki geležinkelio tilto ir dar toliau. Miestas patrauklus turi būti ne tik turistams. Mums patiems jis turi būti jaukus. Mes gyvename prie dviejų upių, bet jų faktiškai neturime.

Grįžtant prie temos, ką daryti, tai pirmiausiai reiktų keisti mąstymą, kad nuo pat mažiuko vaikelio iki miesto galvos suprastų, kad mums tai svarbu. Tuomet sugalvosime, kaip tai daryti.

Paminėjote žmonių mąstymą. Kaip jums atrodo, ar būtų lengva jį pakeisti? Ar palengvinus priėjimą prie upių būtų sulaikomi miestiečiai mieste? Tarkime, vasarą miestas ištuštėja. Žmonės vyksta   į sodus, į daržus, į kaimus, prie ežerų, prie jūros. Ar juos pavyktų sulaikyti mieste?

O galbūt nereikia to daryti? Jei miesto, buvimo mieste kultūra mums svetima, esame paskutiniai pagonys Europoje, ypač prisirišę prie gamtos, galbūt reiktų viską taip ir palikti, palikti upių santakos gaivinimo idėją ramybėje?

Palikti ramybėje nereikėtų. Mao Dzedungas sakė: „Žmogus – tai baltas popieriaus lapas. Ką įrašysi, tą ir turėsi.“ Iš tikro taip ir yra. Taip ir su ta upe, su tuo vandeniu. Miestiečių kultūra prieš karą tikrai buvo. Prieš karą buvo poniutės, „Metropolis“, Danielius Dolskis grojo pasaulinio garso šlagerius. Tas dingo, mes patys tai ir padarėme. Kino teatrų kultūra dingo. Kaunas vienintelis prieš karą turėjo 8 specialiai tam projektuotus kino teatrus. Viskas dingo. Nebeliko tų vietų, kur žmonės rinkdavosi – mažų krautuvėlių, kavinių, restoranėlių. Taip pamažu susidaro miestietiška tradicija. Bet tų vietų nedaug, jas reikia saugoti kaip akį, kaip krislą. Taip iš mūsų valstiečių, žagrės kartos formuojasi miestietiški santykiai. O juos panaikinti lengva ir tuomet jau amen. Tada jau reikės vėl kelių dešimtmečių. Bet jie jau bus kitokie. O kur tęstinumas? Tai, kas kurta prieškariu, net sovietmečiu, tai mūsų miesto aukso fondas, atmintis, istorija, net dabartis, ir visa tai panaikinta.

Yra toks gražus pasakymas: „Žiūrim, ką turim“. Taigi jei dabar pažiūrėtume, ką turime?

Turim šviesų liūdną prisiminimą, ko mes netekome. Turime tai, kad daug kas, kas privalėtų tai suprasti, nesupranta, turiu galvoje įvairias struktūras, kurios ir saugo tą kultūros paveldą, galbūt miesto struktūros, kurioms tai turėtų rūpėti, nepakankamai žiūri ir nesuvokia. Turime nekokią situaciją. Turime fizinį praradimą, kad kokia krantinė dingo, sala dingo, laivai dingo, prichvatizuoti, supjaustyti. Bet čia materialinis praradimas. Gali jų vėl nusipirkti Vokietijoje.

Bet žmonių tęstinumas, senos upeivių tradicijos, sėdėjimas ant kranto, vaikščiojimas po laivų denius, pokalbiai, rūkstančios pypkės, plaukiantys sieliai – ta aura ir sudaro nepakartojamą upių miesto dvasią. Labai gaila, kad tas ryšys beveik ir nutrūkęs. Amsterdame tos tradicijos tęsiamos šimtmečiais, plaukioja baržos kniedytais korpusais, kurios pačios jau yra meno kūrinys. O dabar tuos kniedytus korpusus supjaustė, o kažkokį vamzdigalį prie Neries Vilniuje pastatė. Man graudu žiūrėti į tokį reiškinį. Tu statyk tą vamzdigalį, bet tu nepjaustyk gražiausių baržų kniedytų korpusų. Toks mąstymas man atrodo paviršutiniškas, miesčioniškas, neturintis gelmės.

Ar pats nupėdinate kada nors pašmirinėti palei upę?

Aš visą gyvenimą mėgau rymoti – atsisėdu prie vandens ir galiu valandų valandas rymoti. Bet kai ten viskas dabar numirę ir tuščia, man darosi liūdna.

Parengta pagal pasakojiimą Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.