Interviu

Arūnas Radzevičius: “Svajoju apie ramybės, gamtos ir meno visumą mieste”

Bendrovės “Klaipėdos želdiniai” direktorius Arūnas Radzevičius, apkeliavęs beveik visą Europą ir atidžiai vertinęs, kaip ji tvarkosi, turėtų kilnių ketinimų pakeisti Klaipėdos veidą. Deja, visa bendrovės veikla priklauso nuo užsakovų. Šiuo atveju - nuo miesto savivaldybės. Beldžiasi į ją su pasiūlymais. Direktorių jaudina ne tik aplinkos, bet ir... mūsų visuomenės “grožis”, jos įpročiai. Ypač jaunimo. Ir čia turi savo minčių. Ilgisi geros grožinės literatūros, nes sunku suspėti susipažinti vien su profesinės srities leidiniais. Visas dabartinis Arūno Radzevičiaus gyvenimas pašvęstas darbui, nes vadovas privalo labiau matyti rytojų nei šiandieną. Pavyzdžiui, kur ir kaip derėtų įsikurti pačiai bendrovei, kur Klaipėdoje galėtų būti ramybės, gamtos grožio ir menininkų kūrybos visuma mieste. Kukliame Arūno Radzevičiaus kabinete sėdome konkrečiau pakalbėti.

- Kokios pagrindinės “pamokos” būtų mūsų miestui iš to, ką esate apžvelgęs įvairiose užsienio šalyse?

- Miestui (savivaldybei) reikėtų apsispręsti, kokios paskirties yra miesto aikštės. Pavyzdžiui, Teatro aikštė. Man nesuprantama jos paskirtis, todėl ir specialistams sunku siūlyti, kaip prie jos (ar joje) derinti želdinius. Tas pats ir su Atgimimo aikšte. Kaip ir daugybė Europos miestų, įstojimo į ES proga čia užsodinome plotą našlaičių, simbolizuojančių ES vėliavą. Tačiau per šventę sustatė didžiulius skydus grafitų piešėjams, viską užstojo. Ši aikštė nelabai dera želdiniams, neaiški jos ateitis. Ant žolynų dažnai leidžiama įsikurti prekybininkams... Miestas turėtų apsispręsti, kur yra tikroji masinių švenčių vieta, tinkamai ją įrengti.

- Ką siūlytumėte Jūs?

- Manau, kad Vasaros koncertų estrados aplinka yra tinkama. Čia tiktų įrengti masinių renginių vietą. Jau yra nemažas įdirbis. Ir nuošalu, ir miesto centras netoli. Tada būtų galima aiškiau apsispręsti dėl miesto aikščių. Malonu, kad dabartinis meras yra tik už geras idėjas.

- Kokia miesto vieta, Jūsų manymu, yra sutvarkyta gerai?

-... Negalėčiau atsakyti. Ir lėšų, ir darbo “išbarstyta” po truputį per visą miestą, o vienos gerai sutvarkytos vietos kol kas ir nėra. Bent mano akimis - nėra. Reikėtų sutvarkyti kurį nors nedidelį plotą, bet tinkamai, padaryti savotiška miesto vizitine kortele. Neseniai pasiūlėme miesto savivaldybės darbuotojams padaryti ekskursiją po miestą. Miesto tvarkymo skyriaus viršininkė, vyr. dailininkas, mūsų specialistai - verta buvo pasižvalgyti, pasikeisti mintimis ir idėjomis.

- Skulptūrų parkas Jums atrodo dėmesio verta vieta. Pasidalinkite savo samprotavimais.

- Norėčiau Klaipėdoje matyti vietą, kur būtų ramybės, gamtos grožio ir meno visuma. Turime Skulptūrų parką, kur daug gražių medžių, čia pat Menų fakultetas, kuris taip pat turėtų įeiti į šią ramybės, gamtos ir meno vienovę, dalyvauti ir siūlyti savo projektus – rengti savo meninius renginius. Čia ir lauko teniso kortai - sportas, kuris yra elegantiškas, ramus, kur niekada nėra sirgalių sumaišties ir negražių šūksnių. Čia pat ir Donelaičio aikštė, ir Danės skveras - vietos, kurios papildytų meniškąją erdvę.

- Ar ne rizikinga įdėti daug minties, kūrybos, darbo, lėšų, žinant, kad aplinkui daug neramaus jaunimo ir nieko nebevertinančių vandalų, kurie netruks nusiaubti?..

- Ne visada jaunimas siaubia. Gėles suaugusieji vagia. O į jaunimą reikia atsakingiau žiūrėti, suprasti jį ir būtinai padėti. Štai dabar visi tik ir bara riedutininkus, kad jiems nei čia, nei ten negalima treniruotis. O kur galima? Niekur. Užsienyje ne vienoje šalyje mačiau įrengtas specialias aikšteles riedutininkams. Su kaskadomis, laipynėmis. Nieko ten nėra ypatingo! Nei ten vietos, nei lėšų daug reikia. Tik noro ir atsakomybės už augančiąją kartą. Mačiau dailaus dizaino “antivandališkus” suolelius, stalelius, kurie taip pat nėra brangūs. Kas pas mus tuo rūpinasi? Kiekvienas suaugęs žmogus privalėtų geranoriškai prisidėti prie jaunimo reikalų. Man labai nepatinka žodis “prevencija”. Tačiau rašome “prevencines programas”, kuriame projektus... Reikėtų sugalvoti kokį nors žmoniškesnį, šiltesnį žodį ir dirbti tą labai reikalingą darbą konkrečiai, o ne kurti kažkur ore kybančias programas ir projektus. Reikėtų neatsisakyti to, kas buvo daroma prieš kelis dešimtmečius, grąžinti kilnių darbų tradicijas.

- Nepykstate ant jaunimo. Dabar mažai tokių. Ar griežtas buvote savo vaikams ir ar daug jų turite? Kaip vertinate jaunas šeimas?

- Turiu dvi dukras. Miletą ir Ugnę. Gal griežtokas buvau. Galėjau būti išmintingesnis. Tačiau geros mergaitės užaugo. Dabar mano gyvenimo džiaugsmas - anūkas Nedas. O apie jaunimą ir auklėjimą galima daugiau pasamprotauti. Ar mūsų karta tinkamai augino vaikus? Žinojome, kad pirmoji pareiga - darbas. O vaikai - tai darželyje, tai pas tetą. Su tėvais (gerais tėvais!) bendravo mažiausiai. Ko norėti! O jeigu dar šeima ne iš pavyzdinių... Apie dabartines jaunas šeimas - žvelgdamas iš šalies, galėčiau pasakyti daug gero. Jie nepalieka vaikų “pas tetą”, jie pasiima juos kartu. Šventėse, renginiuose, kelionėse, gatvėse - kur tik nori matyti jauni žmonės su savo mažyliais. Tai labai sveikintinas pavyzdys.

- Jūsų vadovaujama bendrovė darosi žinoma ir pripažįstama mieste. Tačiau apie Jus patį mažai kas žinoma. Kokius mokslus esate baigęs? Papasakokite apie save.

- ...Todėl man ir nelieka laisvalaikio, nes nuolat tenka gilintis į dabartinio darbo specifiką. Nenoriu būti atsiliekantis tarp gerų savo specialistų. O baigęs esu Kauno kūno kultūros institutą, trenerio-dėstytojo specialybę. Paskyrimą gavau į Klaipėdą. Pradėjau dirbti Plaukimo sporto mokykloje (Paryžiaus Komunos g.). Dešimt metų dirbau treneriu, paskui teko administruoti miesto sporto veiklą. Taip atėjo permainų laikas. Nepavyko įtikinti, atlaikyti už save stipresnio fronto, kai buvo siūlyta daug ką išsaugoti, kas buvo gera sukurta. Bet nieko nesigailiu. Įdėtas trenerio darbas niekur nedingo. Didelių sportinių aukštumų nepasiekėme, tačiau visi komandos nariai užaugo puikūs žmonės. O tai svarbiau už laikinus sporto rodiklius.

- Dabar pasidarė aišku, iš kur Jūs toks neabejingas ir geranoriškas jaunimui. Kaip sakoma, gražiausi gyvenimo metai jam atiduoti. Ką turėjote galvoje sakydamas, kad reikėtų grąžinti senas, geras tradicijas?

- Negaliu pamiršti pavyzdžių, patirtų savo moksleiviško gyvenimo laikais. Gimiau ir augau Kaune, Šančiuose. Mūsų laikais paaugliams buvo ką veikti. Apie kokius klijų uostytojus ar narkomanus ir girdėti neteko. Mūsų laikais lyderiai buvo tie, kas pasiekdavo sportinių laimėjimų. Muštynių, tiesa, būdavo. Bet retai. Kiekvienas atvejis būdavo įvertinamas protingų žmonių, kurie žiūrėdavo, kur jie nesuspėjo ateiti pas jaunus žmones ir padėti jiems. Jaunimu rūpinosi paprasti darbininkai visuomenininkai - tvirti, protingi vyrai. Jie organizuodavo sporto komandas, sutelkdavo jaunimą, paauglius, kad šie ne tik sportuotų, bet patys įsirengtų sau sporto aikštynus. Prisimenu pavardę - Martišius. Jis visuomeniškai dirbo su visu Šančių jaunimu kaip su savais. Kitas visuomenininkas Abišala dalyvavo namų valdybos veikloje. Jis rūpestingai lankydavo gausias šeimas, kur atsirasdavo silpniau besimokančių vaikų. Padėdavo, gražiuoju priversdavo, kad šie ruoštų pamokas, išmoktų, kas užduota. Nežinau, ar ši pavardė turi ką nors bendra su garsaus politiko pavarde. O tokių žmonių Šančiuose buvo daug. Neabejoju, kad dešimtys jaunuolių jų priežiūroje sustiprėjo, subrendo, įgavo išminties ir šiandien yra geri savo šeimų tėvai, seneliai. Ir nepamiršta tų, kurie nepaliko jų savivalei. Kodėl nesugrąžinus tokios kilnios veiklos?

- Geri pavyzdžiai iš Šančių. Kas Jus patį gyvenime grūdino? Kokius žmogaus bruožus apskritai vertinate?

- Labiausiai vertinu geranoriškus, nuoširdžius žmonių tarpusavio santykius. Nė vienu atveju neturėtų būti užmirštamas padorumas. Visada vengiu intrigų, itin nemėgstu pataikūnų, kurie dažnai slepia kokią nors klastą... O iš Šančių gyvenimo pavyzdžių dar daug gražių dalykų galėčiau prisiminti. Tačiau visiškai kas kita buvo tarybinėje armijoje. Mūsų institute nebuvo karinio rengimo, kaip kitose aukštosiose mokyklose. Po baigimo teko metus tarnauti. Eiliniu! Patekau į uždarą miestą Mamonovą Kaliningrado srityje. Atvežė kaip dekabristus. Iš Vilniaus. Moterys verkė Vilniaus gatvėse - taip apgailėtinai atrodėme. Tūkstantinės kolonos “liumpenų”... Mamonove teko patirti visas patyčias - kaip ir kiekvienam naujokui. Padėjo tik fizinė jėga. Miego - dvi valandos per naktį. Kitas laikas - patyčioms. Ne vienas jaunuolis iš inteligentiškos šeimos neišlaikė, pašlijo psichika, suluošino visam laikui. Gyvenome kaip lageriuose - pagal savus įstatymus. O kariniai vadai prieš dar didesnius vadus net žolę žaliai dažydavo. Po trijų mėnesių pakliuvau į Taliną, į laivyno sportinę kuopą – kur man ir priklausė būti. Čia buvo Karinio jūrų laivyno vandensvydžio komanda - mano sporto šaka. Čia taip pat būdavo savotiškų kuriozų. Mus, sportininkus, veždavo į Paltijską (tokią Estijos vietovę) vaidinti prieš generolus. Jie lankė povandeninių karinių laivų bazę. Reikėjo juos įtikinti, kad čia povandenininkai yra tokie šaunūs... Sportas mane išgelbėjo. Tačiau prieš sveiką tarnybą armijoje nesu nusiteikęs. Gera tarnyba ugdo vyriškumą.

- Ir dabar matome Jūsų sportišką laikyseną. Kokį poilsį mėgstate?

-Labai nedaug laiko tam lieka. Tačiau esu ramaus vandens šalininkas. Prie ežero, valtis... Nuolat susitinkame su mano treniruota komanda ir tikrai turime ką veikti.