A.Sakalauskas atostogas atideda ateičiai

Šeštadienio interviu apie kūrybą, šeimą bei laisvalaikį

Praėjusią savaitę šeši Lietuvos miestai Kaliningradui jo 750 metų jubiliejaus proga padovanojo skverą su Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės Liudviko Rėzos skulptūra. Paminklo autorius Lietuvos nacionalinės premijos laureatas klaipėdietis Arūnas Sakalauskas šventę mena kaip mažytį atokvėpį tarp daugybės darbų.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros docentas, skulptorius, vyras, tėvas. Per šitiek pareigų A.Sakalauskas atostogas seniai pamiršo, atidėdamas jas dar ketveriems metams, kol baigs Vinco Kudirkos skulptūrą.

Paties sukurtas skulptūras jis vadina savo vaikais, o praėjusį penktadienį atidengtas Liudviko Rėzos paminklas - pirmasis menininko „vaikas“, iškeliavęs į užsienį.

Antras L.Rėza

- Kaliningradui padovanota Liudviko Rėzos skulptūra yra antras Jūsų iškaltas paminklas šiai asmenybei. Pirmasis stovi Juodkrantėje.

- Tiesiog dar 1985 metais tuometiniam miesto vadovui Alfonsui Žaliui ir buvusios konservatorijos prorektoriui buvo kilusi tokia idėja pastatyti visų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų skulptūras. Aš pradėjau tuos portretus ruošti, ieškoti nuotraukų. Taip mano dirbtuvėse atsirado Vydūnas, Martynas Jankus, Liudvikas Rėza, Jurgis Zauerveinas, Ieva Simonaitytė ir kiti. Deja, to projekto taip ir nebeįgyvendinome. O 1994 metais Juodkrantėje pastatytas L.Rėza yra tik biustas.

- Kaliningrade pastatytas L.Rėza atrodo toks susimąstęs, išdidus, bet kartu ir santūrus. Kodėl būtent taip pavaizdavote XIX a. pradžios mokslininką?

- Pati vieta labai daug lėmė - šių dienų Kaliningradas. Devynioliktas ir dvidešimt pirmas amžius - didžiulis skirtumas. Pamaniau, kad jis turėtų būti dinamiškas - judantis, einantis, ne sustojęs kaip koks kuolas įkaltas. Kad jis būtų žmogiškas, šiltas, besišypsantis, malonus žmogus ir įsilietų į šių dienų kaliningradiečių gyvenimą.

Politika nerūpi

- O kaip tie visi subtilūs politiniai dalykai dėl Kaliningrado jubiliejaus? Įvairūs niuansai ir Vyriausybėje, ir prezidentūroje. Ar Jums tai nesugadino šventės?

- Ne, nė kiek. Paminklo atidengimo šventė buvo puiki, dalyvavo Kaliningrado miesto meras su visa savo komanda, visų didžiųjų Lietuvos miestų merai. Tad jokios politinės įtampos nejutau. O kas vyksta aukštesniuose sluoksniuose, kažkur Olimpe, manęs tai nedomina. Aš nesikišu ir nežinau, kaip ten kas.

- Dabar kuriate kitos šviesios asmenybės - Vinco Kudirkos paminklą. Nors konkursą laimėjote jūs, Vilniaus valdžia suabejojo jo meniškumu. Ar dar dalyvausite kokiuose nors konkursuose?

- Visada būna įdomių dalykų. Mes pasirašėme sutartį ir dabar turėtume parodyti didesnį, kiek patobulintą variantą. Tikimės iki 2009 metų baigti. Konkursuose dabar nesiruošiu dalyvauti, nes ir taip daug darbų turiu. Kaišiadoryse turiu pastatyti kardinolo Vincento Sladkevičiaus paminklą. Utenai turiu iškalti arkivyskupo Mečislovo Reinio skulptūrą. Liudvikas Rėza buvo trečias šiemet pastatytas paminklas - Telšių miesto 550 metų jubiliejaus proga Katedros vartų nišoms pastačiau miesto globėjo švento Stanislovo ir Katedros globėjo švento Antano Paduviečio skulptūras.

Kelio atgal nėra

- Kaip pasisuko Jūsų gyvenimas, kad teko jį susieti su tokia šalta materija kaip akmuo?

- Na, niekada taip nesakyčiau. Jis man - gyvas. Vieniems medis šiltas, kitiems - metalas ar dar kas nors. O man akmuo. Jo spalva, struktūra, šaltis arba šiluma, pagaliau raštai. Juk jis visada keičiasi. Nebūna vienodų akmenų, ypač lauko. Vienaip ar kitaip susigyveni ir pamatai, kad kelio atgal nebėra. Kol kieme paminklai stovi - visi tokie savi. Kai išveža, jaučiuosi kaip į žmones išleisdamas.

- Jūsų rankoms paklūsta akmenys, tai gal ir šeimos galva Jus galima pavadinti?

- Galima vadinti šeimos galva, bet žmona tada jau liks kaklas, kuris tą galvą sukinėja. Šiaip žmona, nors ir dalyvauja mano kūrybos procese, niekada į jį nesikiša. Jei paklausiu, pasako savo nuomonę.

- Jūsų šeimoje susipina keli menai - žmona yra aktorė, skaitovė Virginija Kochanskytė, Jūs - skulptorius. Ar tie menai sueina į kokią nors sintezę?

- Juokiuosi, kad žmona yra oro virpintoja. O šiaip ir dar trečias šeimos narys yra menininkas - sūnus Mantas. Jis yra kompiuterinės grafikos specialistas.

Poilsį pamiršo

- Regis, darbai darbus vejasi - projektas po projekto. O kaip Jūsų laisvalaikis?

- Jo paprasčiausiai nėra.

- O jeigu atsirastų laisva minutėlė, ką norėtumėte nuveikti?

- Per sudėtingas klausimas. Nežinau, nes šeštadieniais ir sekmadieniais aš vis tiek būnu dirbtuvėse, ir man tai geriausios dienos - tuomet mažiausiai mane trukdo.

- O kada paskutinį kartą atostogavote?

- Paskutinės atostogos buvo 1991 metais, kai tris mėnesius buvau JAV. Man jau priekaištavo žmona sakydama, kad vis tiek kas dešimt metų reikia pailsėti. Bet kad taip kvailai esu įsipareigojęs - vienas darbas po kito, ir nėra kada.

- Kokių esate sulaukęs keisčiausių užsakymų?

- Viena vokietė prašė katinui paminklo.

- Darėte?

- Meistras padarė ir pavadino „Maine Murken“. Buvau sulaukęs prašymų pagaminti antkapinį paminklą su mersedesu. Tai čia toks šiuolaikinių lietuvaičių prašymas. Nedariau, nes tai neįdomu. Dar manęs prašė gimtiesiems Telšiams padaryti liaudies personažo, juokdario Kikilo skulptūrą. Jis buvo labai stipriai išsiskirianti asmenybė. Tikriausiai įgyvendinsime šį projektą. Pamenu jį iš vaikystės, jau seniai galvojau, kad norėčiau jį pavaizduoti.