Astra Čižutė: „Mokytojas – taip pat žmogus“
Šeštadienio interviu apie jaunystę, liberalumą ir stereotipų laužymą
Simono Dacho vidurinės mokyklos informatikos mokytoja Astra Čižutė stengiasi nupiešti naują mokytojo portretą. Jos nuomone, šiuolaikinis pedagogas tikrai nebeprilygsta „Dviračio šou“ aktorės Kristinos Kazlauskaitės kuriamam personažui. „Manau, ir kolegos, ir moksleiviai pradeda suprasti, jog mokytojas taip pat turi teisę turėti asmeninį gyvenimą. Mes – ne robotai, sukurti tik vesti pamokas. Gyvenu tik vieną kartą, todėl noriu iš gyvenimo pasiimti viską, kas jis man duoda“, - sakė 24 metų mergina.
Daugeliui atrodytų, jog Astros pomėgiai nesuderinami su mokytojo darbu. Ji subūrė šiuolaikinių šokių grupę, kuri retkarčiais rengia pasirodymus ir naktiniuose klubuose. Vasarą A.Čižutės moksleiviai nustebo ją išvydę televizoriaus ekrane – mergina realybės šou „Meilės trikampis“ ieškojo antrosios pusės. „Mokytojo profesija neišsiskiria iš kitų. Man tai yra tiesiog darbas, kuris turi savų pliusų ir minusų. Tačiau tenka pripažinti, jog minusų tikriausiai yra daugiau. Todėl mokykloje dirbu jau paskutinius metus“, - Mokytojo dienos išvakarėse duodama interviu „Klaipėdai“ neslėpė jauna pedagogė.
Griežta, bet teisinga
– Mokyklose sutikti jauną mokytoją – retenybė. Daugelis vengia šio darbo dėl įvairių priežasčių. Kas Jus pastūmėjo į mokyklą?
– S.Dacho vidurinės mokyklos duris pravėriau prieš trejus metus. Tuomet buvau tik trečio kurso studentė. Būsiu atvira – man reikėjo pinigų. Mokyklose labai trūksta informatikos mokytojų, todėl šį darbą nesunkiai gavau. Dabar jau galiu pasakyti, jog mokytojo profesija turi savų pliusų ir minusų. Teigiama yra tai, jog trumpesnė darbo diena, žavi ir ilgos vasaros atostogos. Tačiau visi žino, kokie pedagogų atlyginimai. Be to, šį darbą lydi nuolatinė nervinė įtampa.
– Sakoma, jog kiekvienas žmogus yra sukurtas konkrečiam darbui. Ar jaučiate, kad likimas Jums lėmė būti mokytoja?
– Tikrai nemanau, jog gimiau būti pedagoge. Turiu vadovavimo gyslelę, o paaugliams nelabai tai patinka.
– Kaip moksleiviai reagavo, kai pravėrėte klasės duris? Jūsų jaunystė juos žavėjo ar kėlė nepasitikėjimą?
– Pastebėjau, jog vaikai labai apsidžiaugia išvydę jauną pedagogę. Jie mano, kad per pamoką galės daryti, ką nori. Pavyzdžiui, visą pamoką žaisti kompiuterinius žaidimus. Mano nuomone, mokykloje reikia mokytis. Dėl tokios mano pozicijos iš pradžių tarp moksleivių kyla sąmyšis, tačiau po kurio laiko jie galiausiai supranta, kad mano pamokose reikia mokytis. Žinau, jog moksleiviai mane vertina kaip itin griežtą, bet teisingą mokytoją. Pasitaiko, kad ateina vaikai, kurie mokosi kitose grupėse, ir pasiprašo į mano pamokas. Paklausti, kodėl jie taip nusprendė, visi vieningai atsako: „Mes norime išmokti“.
– Mokote ir vyresniuosius moksleivius. Galbūt drąsesni dvyliktokai išdrįsta Jus - simpatišką jauną merginą - ir į pasimatymą pakviesti?
– Tokių pasiūlymų dar nesulaukiau. Gal kai kuriems auklėtiniams ir atrodau simpatiška, tačiau jiems nepatinku kaip asmenybė. Vis per tą griežtumą (juokiasi).
– Ar griežta pedagogė sulaukia gėlių Mokytojo dienos bei rugsėjo 1-osios progomis?
– Iš šių švenčių tikrai nesu grįžusi namo be gėlių. Nemanau, jog moksleiviai laiko mane ragana. Tikriausiai net pravardės neturiu. Dažnai sulaukiu ir buvusių mokinių. Jie bent kartą per porą mėnesių užeina manęs aplankyti. Prie kavos puodelio pasidaliname įspūdžiais, paprašyta padedu atlikti informatikos užduotis, kurias užduoda aukštosiose mokyklose.
Dalyvautų dar kitame realybės šou
– Jus drąsiai galima pavadinti netradicine mokytoja. Ar dėl to nesulaukiate priekaištų?
– Iki šiol nesuvokiu visuomenės požiūrio į mokytojus. Atrodytų, jog mes esame ne žmonės, negalime turėti asmeninio gyvenimo. Esu jauna, todėl man norisi ir naktiniuose klubuose pašėlti, ir su draugais kavinėje pasėdėti. Nematau čia nieko blogo. Laimei, mūsų visuomenė po truputį liberalėja. Be to, S.Dacho vidurinės mokyklos kolektyvas yra fantastiškas, visi labai draugiški ir tolerantiški.
– Nors mokytojai vis dar laikomi robotais, kurie sukurti tik vesti pamokas, nebijojote vasarą dalyvauti realybės šou „Meilės trikampis“. Moksleiviai, švelniai tariant, nustebo išvydę Jus televiziniame projekte ieškant antrosios pusės. Kas paskatino dalyvauti tokiame šou?
– Nuo pat vaikystės buvau labai iniciatyvi ir smalsi. Man patiko organizuoti renginius ir imtis jų vedėjos pareigų. Į realybės šou taip pat ėjau turėdama tikslą – norėjau iš arti pamatyti tokių projektų vidinę virtuvę. Knietėjo sužinoti, ar išties realybės šou yra surežisuoti. Tikrai nesitikėjau surasti jokių antrųjų pusių.
– Po tokio debiuto nebijojote grįžti atgal į mokyklą ar būti pasmerkta?
– Iš realybės šou grįžau labai patenkinta, pasisėmusi neišdildomų įspūdžių. Pasikartosiu, kad mokytojas taip pat yra žmogus. O ir šiame projekte dalyvavau vasaros atostogų metu.
– Vadinasi, neatsisakytumėte sudalyvauti ir kitame intriguojančiame projekte?
– Žinoma! Tiesą sakant, vasarą siunčiau anketą dalyvauti dviejuose projektuose „Myli, nemyli“ ir „Meilės trikampis“. Į pastarąjį ir pakvietė.
Paliks mokyklą
– Jūsų moksleiviai retkarčiais Jus gali išvysti ir naktiniuose klubuose, kur kartu su kitomis merginomis rengiate pasirodymus.
– Šokis – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Šoku jau nuo 14 metų. Iširus kolektyvui, kuriame šokau paauglystėje, neradau sau vietos. Tuomet sugalvojau sukurti savo grupę. Priežastis paprasta – be šokio negalėjau gyventi, o mokėti už repeticijas su kitomis grupėmis man buvo per brangu. Įdėjau į laikraštį skelbimą, jog ieškau norinčių šokti merginų. Nemažai atsiliepė, todėl prieš daugiau nei ketverius metus įkūriau šiuolaikinių šokių grupę „Loona Dance“. Mes reguliariai repetuojame, rengiame pasirodymus Melnragės bei Girulių seniūnijos organizuojamuose renginiuose. Retkarčiais šokame ir naktiniuose klubuose.
– Turite ir kitų pomėgių?
– Beveik visus vakarus leidžiu prie kompiuterio. Labai domiuosi dizainu ir kompiuterine grafika. Kartais taip įsijaučiu, jog net pamirštu pavalgyti.
– Minėjote, jog šie metai mokykloje Jums paskutiniai. Kur ketinate save realizuoti?
– Norėčiau dirbti srityje, kuri susijusi su mano pomėgiu. Manau, jog kiekvienas žmogus turi dirbti mėgstamą darbą. Nesigailiu, kad paliksiu mokyklą. Mokytojo darbas tėra vienas iš daugelio. Visuomenė taip pat turėtų suprasti, jog pedagogo profesija nėra pernelyg išskirtinė.
Naujausi komentarai