– Kokiose konferencijose dalyvavote ir kokius pranešimus skaitėte?
– Dalyvauju visose Stenfordo universiteto organizuojamose konferencijose. Čia labai daug dirbama su dirbtiniu intelektu, ir apie tai buvo viena įdomiausių konferencijų.
Šioje gana uždaroje konferencijoje buvo susirinkę ne tik švietimo technologijų atstovai, bet ir mokslininkai. Buvo labai įdomu susitikti žmonių, kurie turi mokyklas, kurių nėra net Europoje – jos kuriamos dirbtinio intelekto pagrindu: jis ugdymo programą nuolat peržiūri, atnaujina, tikrina, stebi.
Aš jau buvau skaičiusi apie vieną tokių mokyklų, nes apie jas rašė ir „New York Times“, ir „The Atlantic“, o kaip tik toje konferencijoje susipažinau su tos mokyklos steigėja. Apsilankiau šioje mokykloje – tai visiškai kitokia mokykla, visiškai pergalvotas jos matymas.
Taip pat susipažinau su dar vienos mokyklos steigėju – tai mokykla, kurios mokiniai yra iš viso pasaulio. Mokykla tarsi vyksta gyvai, bet yra „online“. Mokiniai bendrauja realiu laiku.
– Kuo projektais grįsta mokykla skiriasi nuo tradicinės?
– Didžioji dalis Lietuvoje esančių mokyklų – tradicinės, nes yra lietuvių, matematikos, anglų pamokos. Lietuvoje yra tokių mokyklų, kurios dirba pagal tarptautinio bakalaureato programą – pagal ją reikalaujama, kad būtų dirbama projektais. Tarkime, susėstų geografijos, lietuvių kalbos ir kūno kultūros mokytojai ir sudėliotų projektą, kuriame būtų sujungti tų dalykų standartai, tačiau pats projektas būtų matomas kaip visuma.
Dažniausiai pasiekiamas aukščiausias lygis yra tada, kai sprendžiamos realaus gyvenimo problemos. Pavyzdžiui, viena mokykla sprendė klausimą apie rūšiavimą San Fransisko mieste. Mokiniai susisiekė su savivaldybe, pateikė užklausą, tikėdamiesi išsiaiškinti, kokios yra didžiausios problemos, kai kalbame apie rūšiavimą. Savivaldybė jiems atrašė, ir vieną iš tų problemų jie išsirinko.
Tada biologijos, matematikos, anglų, fizikos bei menų mokytojai sukūrė problemos sprendimo modelį, tačiau jame buvo atliepti dešimtos klasės standartai – tai, ką turi išmokti dešimtokas. Jie sudarė matematinį modelį, ir San Fransiskas pradėjo pagal jų sukurtą modelį rūšiuoti šiukšles.
Tam reikia labai daug savivaldos ar valstybės atvirumo, kad į mokinių laiškus būtų rimtai pažiūrėta. Kai informacija apie tai dalinausi su kolegomis Lietuvoje, jie sakė nežinantys, ar išvis į tokį laišką būtų atsakyta.
Pastebėta, kad kai gimnazijos lygio vaikams duodamas realaus pasaulio iššūkis, jie dar neturi riboto mąstymo, kurį turime mes iš savo patirties.
Pastebėta, kad kai gimnazijos lygio vaikams duodamas realaus pasaulio iššūkis, jie dar neturi riboto mąstymo, kurį turime mes iš savo patirties. Vienoje vietoje ta patirtis labai praverčia, bet kai kalbame apie inovatyvius problemų sprendimo būdus, būtent tie jauni žmonės, kurių neriboja iš anksto susiformavę įsitikinimai ir įpročiai, kartais pasiūlo dalykų, kurie suaugusiesiems atrodo sunkiai suvokiami. Tuomet jie nustemba ir sako: „Kaip mes galėjome apie tai nepagalvoti?“
– Esate rašiusi apie savo patirtį su dirbtiniu intelektu Lietuvoje ir žvelgėte bent penkeriais metais į priekį. Kaip mokiniams rasti partnerius ir mokytojus, kurie visa tai supras ir atlieps?
– Mokykla, apie kurią pasakoju, savo mokytojų nevadina mokytojais – jie savo mokytojus vadina gidais. Jie sakė tai darantys todėl, kad dabar mokytojo vaidmuo yra išsikreipęs, ir jei jie samdys žmogų, sakydami, kad jis bus mokytojas, jam gali atrodyti, kad jis tik ateina, pasiima vadovėlį, moko iš jo ir viskas, o ar mokinys išmoko, ar ne – tai jau beveik jo paties reikalas, nes jis, kaip mokytojas, programą išdėstė.
O kai gidas sutaria su žmogumi, kad jį nuves ten ir ten, papasakos tą ir tą, jis negali to nepadaryti. Jis negali kažkur mokinio nuvesti ir sakyti, kad jam ir taip bus gerai, arba pasakoti ne tai, ką žadėjo, nes tai būtų vertinama kaip prasta paslauga. Man šis požiūris buvo įdomus ir labai kitoks.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai