Net nepagalvojame

Keliavimas autostopu – tarsi aštuntojo dešimtmečio vizitinė kortelė. Tam įtakos turėjo Džeko Keruako knyga „Kelyje“. Laisvas ir nevaržomas – toks parodomas knygos herojų gyvenimas. Tačiau dabar autostopu keliaujantys nepilnamečiai vargu ar būna skaitę šia knygą. Kokie jų tikslai ir kaip elgtis pamačius autostopu keliaujantį vaiką kelyje?

Keliolika metų atgal, pamenu, automobiliu su vyru važiavome autostrada iš Vilniaus į Kauną. Vakarėjo. Pastebėjome vaiką iškelta ranka, o kiek tolėliau stovėjo dar mažesnis.

Įsitaisę ant automobilio galinės sėdynės, paaiškino, kad važiuoja ne į Kauną, bet nori, kiek įmanoma „tiesiai pavažiuoti”. Paklausti, pasisakė, kad jų kelionės tikslas Jonava. Pasitarėme su vyru, kad tuoj sutems, autobusai iš Kauno į Jonava, kai pasieksime autobusų stotį, vargu ar dar važiuos ir pavėžėjome vaikus iki Jonavos.

Nesijautėme padarę žygdarbį, bet vylėmės, kad padėjome vaikams – bent jau nesušalo, nesulijo ir saugiai pasiekė, tikėjomės, namus. Nepamenu, ar klausėme kiek jiems metų, nors akivaizdžiai matėsi, kad nepilnamečiai. Nepamenu ir ar klausėme, kur jų tėvai. Tačiau jei ir klausėme, matyt, nepasirodė nieko įtartino.

Šią istoriją buvau visai pamiršusi, bet atmintį atgaivino Kauno tarybos narės, Vaiko gerovės centro „Gynia“ vadovės Jurgitos Kupčinskienės įrašas socialiniame tinkle: „Vasarai atėjus prasideda ir kelionės autostopu. Važiuodamas kelyje ir išvydęs iškėlus ranką ar net plakatą su miesto pavadinimu, dažnas sustoja pavežti. Iš kompanijos ir iš solidarumo, nes ir pats yra taip keliavęs.

Situacija: J. Kupčinskienė akcentavo, kad dažnam kaip pagalba atrodantis vaiko pavėžėjimas sukelia papildomų rūpesčių ir ne tik apsunkina paiešką. V. Raupelio nuotr.

Dažnai kelyje ranką kelia ir nepilnamečiai.

Atlikau mažą eksperimentą savo socialiniuose tinkluose su klausimu, ar sustotumėte pavežti du 10–12 metų vaikus kelyje tarp dviejų gyvenviečių, o jų tikslas miestas iki kurio 20–30 km. Atsakymai, kokių ir reikėjo tikėtis, – pavežtų visi. Retas, kuris pasidomėtų, kodėl reikia į miestą. Aišku, vaikų pasakojamos graudžios istorijos suminkština vairuotojo širdį ir vaikai būna nuvežami, kur tik paprašo.

O realybė šiek tiek kitokia. Socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, vaikų teisių ir kiti specialistai tokius vaikus vadina bėgliais. Jie bėga iš globos įstaigų, globėjų, tėvų.

Pajungiamos didelės tarnybų pajėgos jų paieškai. Dažnai ir socialiniuose tinkluose dalijamasi dingusio vaiko nuotrauka. Paprastai trumpiau nei per parą jie surandami ir grąžinami.

Per savaitę Kauno apskrityje skelbiama apie 20 tokių bėglių paieškų. Ikiteisminio tyrimo nespėjus nutraukti, jau būna skelbiama kita to paties vaiko paieška, nes, jį parvežus namo, neilgai trukus jis vėl bėga.

Šioje žinutėje nenagrinėju bėgimo priežasčių, jos įvairios, gali būti ir labai skausmingos. Keliu klausimą apie mūsų, kaip atsakingos visuomenės, įsitraukimą ir prisidėjimą prie vadinamų bėglių paieškos pajėgų.

Mūsų noras pavėžėti vaiką apsunkina jo paiešką. Kai globos įstaigos darbuotojai šukuoja apylinkes, nes, neduok Die, kas nors atsitiko, po geros valandos skambutis iš kokio buvusio kaimyno su informacija, kad vaikas vaikšto aplink savo buvusius namus. Pareigūnai važiuoja parvežti, pildomi dokumentai, o vaikas pasakoja, kaip sugraudintas istorijos vairuotojas jį nuvežė tuos 30 km.

Atkreipdama dėmesį į esamą realybę, tikiuosi, kad pradėjus aiškintis tikras vaikų bėgimo priežastis, sumažės noras juos pavėžti, atsiras atsakomybė ir tinkami veiksmai.“

Dingsta kasdien

Kauno vyriausiojo policijos komisariato atstovės Redos Zarauskienės pateiktais duomenimis, 2023 m. (nuo sausio 1 d. iki liepos 18 d.) pradėti 166 ikiteisminiai tyrimai dėl nepilnamečių paieškų. Kauno mieste pradėti 136 tokie tyrimai, 29 atvejais nepilnamečiai pasišalino iš namų, likusiais atvejais – iš globos namų.

Per 199 šių metų dienas buvo dingę 166 vaikai, Beveik kasdien viena šeima, globėjas ar vaikų globos įstaiga Kauno apskrityje išgyveno nežinią dėl galimų padarinių.

Su metų laiku policija vaikų bėgimų, dingimų nesieja. Anot R. Zarauskienės, skaičiai, lyginant metų laikus, gana panašūs. Kaune sausio mėnesį paieška paskelbta dėl septyniolikos nepilnamečių, vasarį ir kovą buvo pradėti 22 tyrimai dėl dingusių vaikų, balandį paieškų dėl nepilnamečių paskelbta daugiausiai – 24. Gegužės ir birželio mėnesiais buvo po devyniolika paieškų, o per nepilną liepos mėnesį – trylika.

„Dažniausiai vaikus randame per draugus, t. y. jų namuose, laiptinėse, parkuose, kartais jie patys grįžta į namus“, – sėkmingai pasibaigiančius vaikų bėgimus minėjo R. Zarauskienė.

Vaikų paaiškinimai policijai būna labai gyvenimiški ir būdingi paaugliškam jų amžiui – bėga iš namų dėl konfliktų su tėvais, globėjais, broliais, seserimis arba tiesiog nenori gyventi su tėvais, aiškina, kad tėvai smurtauja, liepia būti namuose, neleidžia bendrauti su jų norimais draugais.

Auginantis vaiką supranta, kokiame pavojuje yra šešiolikmetė, stabdanti automobilius kelyje.

Nereiktų atmesti, kad bėglių statistika galėtų būti dar įspūdingesnė, tačiau toli gražu ne visi vaikus auginantys tėvai praneša apie namo negrįžusį paauglį. Kartais tėvai net nepastebi, kad vaiko nėra, nes turi „geresnių“ užsiėmimų po neseniai gautų pašalpų.

Padedame pabėgti

Dingę vaikai dažniausiai užfiksuojami vakare. Pagal globos namų tvarką, vaikai iki 21 val. turi grįžti. Jei negrįžo, globos namų administracija skambina į policiją ir fiksuojamas vaiko dingimas. Vaiko gerovės centro „Gynia“ vadovė J. Kupčinskienė sakė, kad paprastai naktį jie jau parvežami namo, tačiau būna ir taip, kad, policijai dar nespėjus nutraukti ikiteisminio tyrimo, kitą dieną jis jau vėl papusto padus.

J. Kupčinskienė akcentavo, kad dažnam kaip pagalba atrodantis vaiko pavėžėjimas sukelia papildomų rūpesčių ir ne tik apsunkina paiešką.

„Konkretus pavyzdys, kai dvylikos ir jaunesnio amžiaus vaikai pabėgo pas mamą, kuriai atimtos motinystės teisės, ir jiems pavyko. Jie bėga ir kitą kartą, – svarstė globos įstaigos vadovė. – Dar vienas atvejis, kai iš Vilkijos globos namų pabėgo mergaitė. Ji sugrįžo namo. Šešiolikmetės mergaitės mama gyvena Jurbarke. Ji autostopu keliauja į Jurbarką. Tačiau juk kiekvienas auginantis vaiką supranta, kokiame pavojuje yra šešiolikmetė, stabdanti automobilius kelyje, kokių pavojų ji neįvertina. Pavėžėdamas tikiesi apsaugoti ją nuo pavojų, bet tuo pačiu padedi jai pabėgti.“

Globos įstaigoje vaikai gauna psichologinę pagalbą, tačiau neabejojama, kad bėgimai yra jų nerimo išraiška. Mums atrodo, kad jais pasirūpinta – turi stogą virš galvos, lovą, yra pavalgydinti, jais rūpinamasi, bet jie vertina visiškai kitus dalykus. Jie nori gyventi savo vadinamojoje laisvėje, kuri suprantama kaip draugai, žolytės parūkymai, vagystės.

Įprastoje aplinkoje, nors joje gali būti ir girtaujama, smurtaujama, jiems viskas yra žinoma. Kai vaikai yra kitoje aplinkoje, neretai jie nerimauja dėl pareigos jausmo rūpintis girta motina ar tėvu, kas vaikui dažnai būna užkrauta. Anot J. Kupčinskienės, pabėgę vaikai lieka užsigniaužę savyje ir tuose namuose, į kuriuos pabėgo iš vaikų globos namų ar globėjų.

„Turiu istoriją, kai vaikas, pabėgęs iš globėjų, vėliau iš vaikų globos namų ir vėl pabėgo. Jam parašė žinutę, klausdami, kur esi ir jei nori grįžti – paskambink, parsivešime. Po dviejų dienų jis rašo, ar pasiūlymas dar galioja. Ką darai? Sėdi ir važiuoji. Po dviejų didžiulio nerimo dienų“, – pasakojo gerovės centro vadovė.

J. Kupčinskienės visiškai nenustebino, kad pažįstami ir bičiuliai pasisakė pavėžėsiantys autostopu keliaujantį vaiką. Viena draugė netgi rėžė, jog būtinai pavėžėtų, taip vildamasi apsaugoti nuo galimo pedofilo.

Skaičius: per 199 šių metų dienas buvo dingę 166 vaikai. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sustoti ir pasikalbėti

Tačiau kaip suturėti savyje natūraliai kylantį norą pasirūpinti vaiko saugumu, kai matai jį pakėlusį ranką judrioje magistralėje arba nuošalioje žvyruotoje šalikelėje? Juk gali būti ir taip, kad vaikas dviračiu riedėjo perkelti tolėliau ganykloje esančių karvių ir dviratis sugedo, o mamai lūžusi koja.

„Vaiko teisių gynėjai kviečia žmones, pastebėjusius autostopu keliaujantį vaiką, būti empatiškiems ir pilietiškiems – visuomet sustoti, paklausti vaiko, kur jis važiuoja, kur yra jo tėvai ar globėjai, pasidomėti, ar artimieji žino apie vaiko kelionės planus ir jo buvimo vietą. Jeigu kyla abejonių dėl vaiko saugumo, sustojusiųjų prašoma nelikti abejingiems ir pranešti apie situaciją policijai arba vaiko teisių gynėjams ir, kol laukiama atvykstančios pagalbos, nepalikti vaiko vieno“, – atsakyme „Kauno dienai“ nurodė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė.

Kalbant apie dingusius, pabėgusius iš namų ar globos įstaigų ir artimųjų, pagalbos tarnybų ieškomus vaikus, dažniausiai susiduria su situacijomis, kai iš namų pasišalina 12–16 metų paaugliai, tačiau pasitaiko, kad tenka ieškoti į namus negrįžusio jaunesnio, pavyzdžiui, 8–9 metų vaiko.

Kiekviena situacija, kai vaikas arba paauglys laiku negrįžo į namus ir artimieji negali susisiekti ilgesnį laiką, – labai individuali.

„Trumpalaikis vaiko dingimas gali būti tiesiog neapgalvotas elgesys, tačiau jį gali nulemti ir rimtos problemos – pavyzdžiui, vaikas šeimoje patiria netinkamą elgesį, jam trūksta rūpesčio ir meilės, jis baiminasi padarinių dėl savo poelgio ir vengia grįžti namo ir panašiai“, – aiškina U. Klingerė.

Ji tęsia, kad ne mažiau už savalaikį reagavimą, visuomet svarbu išsiaiškinti rizikingo vaiko elgesio priežastis, kurios leistų išvengti sudėtingų, pasikartojančių situacijų ateityje. Tad vaiko teisių gynėjai kviečia tėvus ir globėjus bei kitus vaiko artimuosius kuo daugiau bendrauti su augančiu ir nuolat besikeičiančiu vaiku, aktyviai dalyvauti jo gyvenime – stengtis ne tik suteikti vaikui erdvės pažinti, atrasti ir patirti, bet kartu išlikti dėmesingiems ir empatiškiems vaiko savijautai ir elgsenai.

Naudingas patarimas

Vasaros atostogų metu vaikai daugiau laiko praleidžia lauke, išbando įvairias pramogas, ilsisi, keliauja. Nors tėvams svarbu pasirūpinti, kad bet kokios vaikų pramogos ir kelionės būtų saugios, visgi pasitaiko atvejų, kai vaikai pasirenka pramogauti savarankiškai, be suaugusiųjų priežiūros ar netgi žinios. Vienas tokių pavyzdžių – kelionės autostopu.

Vaikui toks keliavimo būdas gali pasirodyti žavus, nes siejasi su laisve, nuotykiais ir branda, tačiau kartu sukelia įvairias grėsmes, pavyzdžiui, pavojų sveikatai ir gyvybei, rizikuojant nukentėti nuo smurto, vagysčių ar netgi tapti pagrobimo auka.

Siekiant išvengti minėtų situacijų, vaiko teisių gynėjai pataria tėvams visuomet kuo daugiau laiko ir dėmesio skirti savo vaikams ir atviriems pokalbiams šeimoje, kurie leistų žinoti, kur ir su kuo vaikas leidžia laiką, kokios pramogos jam patinka, kokie yra jo dienos, savaitgalio ar vasaros planai.

Nuolatinis bendravimas su vaiku ir tvirto ryšio kūrimas šeimoje leidžia vaikui jaustis saugiam, svarbiam ir mylimam, suteikia žinojimą, kad tėvais galima pasitikėti, o nutikus nelaimei – sulaukti iš jų pagalbos ir palaikymo.