Ką daryti, jei neįmanoma rasti tinkamų, patogių batų už prieinamą kainą? Kad taip pasisiuvus savo rankomis! Tai įmanoma. Kernaviškę dizainerę netradicinei batsiuvystei įkvėpė archeologiniai radiniai.

Radinys – odiniai bateliai

Kernavėje gyvenanti Dalia Grigonienė nuo paauglystės jautė silpnybę avalynei, nužiūrėdavo, kas kuo avi ir žavėdavosi, kai pamatydavo kokius nors importinius, dailiai pasiūtus batelius. Tačiau tuomet ji nė nesapnavo, kad po kelių dešimčių metų pati taps batsiuve.

Moteris studijavo dizainą tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune ir Vilniaus dailės akademijoje, tiesa, su batsiuvyste tai nesuvedė. Baigusi mokslus ji įsidarbino Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje, kurios viena veiklos sričių yra archeologiniai tyrimai.

Netiesioginis sąlytis su archeologija netikėtai pastūmėjo D.Grigonienę į naują pomėgį, o po to ir veiklą – senovinių batų amatininkystę. Ją inspiravo unikalus radinys.

Maždaug prieš dvylika metų moters kolegė ir draugė archeologė Dalia Vaičiūnienė iškasė XIII–XIV a. odinius batelius. Tąkart plačiai pasklido žinia, kad rasti gerai išsilaikę viduramžiški auliukiniai (žemu aulu) batai. Šiam įvykiui neliko abejinga ir dizainerė Dalia.

Kuo avėjo prieš 800 metų?

Archeologinių tyrimų metu taip pat buvo rasta daug kitų odinių dirbinių detalių, užmynusių mįslių. Ne viskas iš odos buvo batai, tai galėjo būti ir kiti odiniai tuomečių miestiečių reikmenys.
Pramoninį dizainą išmananti D.Grigonienė su archeologe D.Vaičiūniene savanoriškai ėmė tyrinėti rastus auliukinius batus ir kitus odinių dirbinių likučius, nusprendė pamėginti pasiūti tokius pat batelius iš naujos odos.

Bepigu persiūti batus, kai jie išlikę nė nesuirę. Tačiau labai dažnai odinio dirbinio likutis nebuvo atpažintas kaip avalynė. Dizainerei magėjo sužinoti, kuo dar avėjo mūsų protėviai prieš 700–800 metų. Kartą D.Grigonienė pabandė pasiūti, kaip spėjo pati, rastą vaikišką batą aukštais aulais, nors tuo metu dar nebuvo tikra, kad pagal iškarpas susiūtas gaminys išties yra skirtas avėti.

Prieš akis turėdama odos liekanų krūvą ji jas ilgai dėliojo. "Kai pamačiau, kad skylutės susitinka, pajutau šiurpuliukus", – potyrius prisiminė pašnekovė.

"Su kolege Dalia nustatėme, kad tai galėjo būti batai. Rekonstravau batelius ir daviau panešioti kaimynų mergaitei, norėjau galutinai įsitikinti, ar tikrai tai batas, nes buvo abejonių dėl kelių bato vietų, odos pertekliaus ties keltimi, o priešingoje bato pusėje siūlė lindo po kulnu. Be to, neradome pado. Eksperimentas pasiteisino, vėliau ir restauratoriai patvirtino, kad tai batas", – pasakojo moteris.

Apauna festivalių dalyvius

Abi Dalios – dizainerė ir archeologė – priklauso eksperimentinės archeologijos klubui "Pajauta", kurio nariai per gyvosios archeologijos dienas avi viduramžiškų modelių batus. "Panešiojus tris festivalio dienas, jų nesinori nusiauti – koja natūraliai kvėpuoja. Žinoma, jie labiau tinkami vaikščioti žole, minkštesniu gruntu. Einant asfaltu, batai greičiu nusidėvėtų", – pasakojo D.Grigonienė.

Įdomu tai, kad tą patį apavą viduramžiais žmonės avėjo ir žiemą. Į apavą įdėdavo šiaudų arba vilnos, kojas apvyniodavo autais ir taip nesušaldavo – kojinių tais laikais nebuvo. Beje, tais laikais aulinius batus avėjo tik vyrai – luomas leido jiems tai daryti.

Kernavėje rastuose odos gabalėliuose matomos ne tik tos skylutės, kur buvo detalių jungimo siūlės. Ne bet kaip, o dailiai išbadytos skylutės liudija, kad avalynė – tiek moteriška, tiek vyriška – buvo išsiuvinėjama raštais.

Eiliniai gyventojai tais laikais batų, kuriuos siuvo batsiuviai, neįpirko ir avėjo pačių rauktomis naginėmis. Naginė raukiama iš vieno odos gabalo. Kernavėje rastos naginės yra primityvaus arba ažūrinio raukimo. D.Grigonienė pabrėžė, kad naginė – tai ne avalynė, o tik apavas. Avalynė turi padą, batviršį. Ant daugumos batų nė nebuvo matyti pado prisiuvimo žymių, nes skylė buvo duriama ne kiaurai padą, o užkabinus tik dalį pado odos.

Egzistavo įvairios mados

D.Grigonienė gana tiksliai rekonstravo ne vieną batą pagal archeologinius radinius. "Autentiškų batų nepačiupinėsi – jie po stiklais, o šiuos galima ir išbandyti", – tokio darbo prasmę įvardijo batsiuvė.

Pradėjusi gilintis į Kernavės archeologinius radinius, moteris domėjosi avalynės istorija ir kituose kraštuose. Antai Europoje tuo metu turtuoliai avėjo batus itin smailais galais.

"Buvo įprasta batais demonstruoti savo padėtį visuomenėje. Kuo žmogus turtingesnis, tuo ilgesnė batų nosis. Galiausiai prieita prie to, kad nosį tekdavo pririšti prie kelio, nes buvo neįmanoma paeiti. Lietuvoje avalynė smailėjo, bet ne taip stipriai", – palygino senovinės avalynės žinovė.

Kaune archeologų rastas batelis, pasak D.Grigonienės, rodo Lietuvoje buvus renesansinių, XVI a. batų madą. Tokie batai buvo vadinami lokio letena, karvės snukiu arba anties snapu, nes batų priekis ne siaurėja, o platėja ir turi dvi užriestas noseles.

Moters "ekspoziciniame" lagaminėlyje yra batelių, menančių vėlesnius laikotarpius, pavyzdžiui, XVI a. Antai viena moteriškų batelių pora su platforma, kuri pagaminta iš vadinamosios kamštinės medžiagos. Kamštinį padą ir anuomet importavo iš Afrikos, Portugalijos.

"Norinčiųjų tokius nešioti šiandien būtų, bet nesiuvu – per daug darbo. Tokius batelius galėjo avėti Barbora Radvilaitė", – prielaidą daro D.Grigonienė.

Ant asfalto – šiuolaikinis padas

Atsiranda nemažai žmonių, kurie pasimatavę viduramžiškai pasiūtus odinius batus trokšta avėti tokius kasdien. Atsižvelgiant į pageidavimus ir koją, D.Grigonienė pritaiko originalų viduramžišką modelį, kartais improvizuoja, sujungia kelis senovinius modelius. Daug kam imponuoja europietiški viduramžiški batai, kai kuriuos modelius galima atpažinti šiuolaikinių batų gamyboje.

Kernaviškė siuva tokius batus tik iš natūralios odos ir tik rankomis, nenaudoja jokių klijų ar mašinų. Vienintelė naujovė – siūlai. Vietoje lininių, ji renkasi sintetinius, nes jie ilgiau laiko. Tačiau jei užsakovas primygtinai reikalauja natūralaus pluošto siūlo, moteris šį norą išpildo.

Tiesa, D.Grigonienės avalynės užsakovams, norintiems avėti jos batais mieste, tenka nueiti pas batsiuvį ir prisiklijuoti šiuolaikinį padą, nes odinis padas ant šiuolaikinio grindinio ilgai nelaikys.
Be to, viduramžiški batai yra be pakulnės. Jei reikia, šiuolaikinis batsiuvys ir ją gali suformuoti, nes šiandienių žmonių pėdos prie jų pripratusios. Į batus taip pat galima dėti įvairius supinatorius ar veltinio vidpadžius, kurie suteikia pėdai reikalingus išlinkimus.

"Kai siuvi konkrečiam žmogui, matuoji koją, keltį, pritaikai batus konkrečiai jam. Koja tokiuose batuose kvėpuoja, net ir karščiausią dieną kojos būna vėsios. Geriausia, kai oda nelakuota, tada geriau kvėpuoja. Žinoma, sveikiausia – natūralaus rauginimo oda, bet jos kaina dvigubai didesnė", – savo batų pranašumus vardijo moteris.

D.Grigonienė juokiasi, kad jai tinka posakis "batsiuvys be batų". "Vienus aulinius batus pasisiuvau, bet padovanojau. Pasisiūti sau kitus neprisiruošiu", – prisipažino pašnekovė. Tiesa, jos siūtą avalynę mielai avi šeimos nariai.

Laiko ne vienus metus

Siūti batus rankomis reikia ne tik išmanymo, kruopštumo, bet ir fizinės jėgos. Iš pradžių odoje yla padaromos skylutės, tada siuvama. Kai reikia batą išversti, Dalia neretai prašo šeimos vyrų pagalbos.

Pakeisti darbą siuvimo mašina neįmanoma – rankomis siūtų viduramžiškų batų siūlės kitokios nei dabar. Jei jau yra parengtos bato detalių iškarpos, porą batų susiūti užtrunka apie dvi tris darbo dienas. Jei tam lieka tik vakarai, darbas gali užsitęsti savaitę.

Batsiuvė patikino, kad jos avalynė nevienadienė. Antai kai kurie istorinės karybos, eksperimentinės archeologijos klubų atstovai tais pačiais jos siūtais batais avi jau 8– 10 metų.

D.Grigonienės teigimu, yra ir daugiau žmonių, siuvančių senovinius batus, tačiau ne visi į tai įninka, nes tai sunkus, daug kantrybės reikalaujantis darbas. Pati Dalia gardžiuojasi kiekvienu naujai rekonstruojamu senoviniu batu, vienetine avalyne apaudama šiuolaikines damas.

Komentaras

Dalia Vaičiūnienė, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Archeologijos ir istorijos muziejaus skyriaus vedėja

XIII–XIV a. – Kernavės klestėjimo laikotarpis. Miestas buvo įsikūręs Pajautos slėnyje, prie Neries upės. Kad tai buvo amatininkų miestas, tuometis ekonominis ir politinis Lietuvos centras, liudija įvairūs archeologiniai radiniai. 1998–2001 m. atliktų archeologinių tyrimų metu rasti itin gerai išsilaikę tuomečio miestiečio batai. Kernavėje ir anksčiau rasdavome daug batų fragmentų, o tąkart vienas batas buvo rastas kone visas sveikas. Atrodė, kad žmogus įmynė į purvyną ir batas ten liko. Tiesa, augalinės kilmės siūlai jau buvo sunykę, o organinės medžiagos labai gerai čia išliko, nes grunte vyrauja drėgmė, sąnašos, nėra kontakto su oru. Galima sakyti, kad šiuos radinius padovanojo pati gamta. Pavasarį atgijo upelis, sraunus jo vanduo paplovė šlaitą, iš jo išlindo gyvulių kaulai, keramikos šukės. Tuomet šioje vietoje atlikti archeologiniai tyrimai. Yra versija, kad prie upelio galbūt gyveno odininkas – meistras arba odos dirbėjas, nes rasta daug odinių dirbinių fragmentų, tik nerasti darbo įrankiai. Kadangi išdirbant odas sklisdavo nemalonūs kvapai, manoma, odininkai gyveno atokiau nuo miesto.