Sujaudino matytas vaizdas

Interneto tinklalapis, kuriame moterys skelbia apie savo veiklą, pavadintas „Mes2.lt“, nes jos daug ką gyvenime daro dviese. Iš tiesų tvariai veiklai susijungė dvi organizacijos – VšĮ „Būk su manimi“ ir VšĮ „Dirbinyčia“, įkūrusios „Dirbtuvių namus“, kur gimsta nauji gaminiai iš antrinių žaliavų.

„Dabartinis jaunimas gyvena kitaip, jei ko nori – įpratę nueiti į parduotuvę ir nusipirkti. O mes užaugome tais laikais, kai toli gražu ne viską galėjai nusipirkti, todėl viskas buvo naudojama ekonomiškai. Taupymas – mūsų genuose, – sako J. Butkienė. – Kam švaistyti pinigus naujiems daiktams, jeigu gali juos panaudoti šeimos pramogoms, laisvalaikiui, išvykai. Tvarumas mums – gyvenimo būdas.“

O prasidėjo viskas, kaip pasakoja pašnekovė, labai buitiškai: kartą ji su kolege važiuodamos pro buitinių atliekų konteinerius pamatė, kad močiutė atnešė ir padėjo ant jų maišelį gražiai sudėtų drabužių – gal kam nors pravers. Grįždamos po kurio laiko atgal moterys pamatė, kaip konteinerių „sanitarai“ tuos drabužius išdarkę, išmėtę.

„Ir matau – mėtosi tokia balta graži palaidinė, man primenanti vaikystę – mama turėjo tokią, su peltakiuotais kraštais. Kolegei sakau: kažkas čia negerai. Neturėtų taip būti. Ir pradėjome tada mąstyti, ką galima padaryti? Na, gaila tų drabužių. Nusprendėme – paimkime juos, kad nesimėtytų“, – pasakoja Jolita.

Išskirtinumas: „Mūsų „arkliukas“ yra prijuostės įvairaus amžiaus žmonėms: nuo darželinuko iki senjoro“, – sako iš senos tekstilės šiuos naudingus daiktus siuvančios moterys. / J. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkūrė drabužių atiduotuvę

Taip prieš penkerius metus, bendros idėjos vedamos, moterys įkūrė drabužių atiduotuvę – surinkdavo daiktus iš tų žmonių, kuriems jų nebereikėjo, išskalbdavo, sutvarkydavo ir sudarydavo galimybę pasiimti tiems, kurie negalėjo jų, net ir padėvėtų, įpirkti. Juk ne vienas, vargingiau gyvenantis, pagalvoja, ar mokėti 10 eurų už drabužį sau, ar geriau vaikui batukus nupirkti.

„Iš pradžių mūsų tikslas buvo, kad sunkiau gyvenantys žmonės galėtų pasirinkti daiktų, bet tik tiek, kiek jiems reikia, – pasakoja pašnekovė. – Tačiau vėliau pamatėme, kad tai ne visai tai, ko norėjome, – dalis drabužių ir daiktų vis tiek lieka. Tad nusprendėme leisti juos įsigyti visiems, net ir geriau finansiškai gyvenantiems, tik už šiokį tokį mokestį, kuris padengtų patalpų nuomos, šildymo kaštus, komunalines išlaidas ir pan. Paskaičiavome, kad tiems poreikiams reikalinga mažiausia suma – du eurai. Pavyzdžiui, ateina žmogus, išsirenka penkis daiktus ir palieka už juos du eurus. (Nors kartais būna, ateina močiutė, pasiima batus, ir neprašome mes jos tų dviejų eurų, pakanka ir 50 centų.) Bet žmonės suprato, kad jie už tam tikrą auką gali pasiimti keletą daiktų.“

Išeitis: iš tekstilės, kuri jau netinkama naudoti, organizacijos savanorės siuva naujus daiktus ir juos parduoda. Vien iš senų džinsų gimsta štai kiek naudingų gaminių. / J. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

Konteineriai arčiau žmonių

Iš pradžių nebuvo lengva – moterys buvo puolamos, kodėl už daiktus, kuriuos gauna veltui, prašo pinigų. Tada jos nusprendė viešai atsiskaityti, kam tuos surinktus pinigus išleidžia: kiek už elektrą sumokėta, kiek už vandenį, šildymą, kiek kitų mokesčių. Tai matant ir žinant žmonėms tas simbolinis mokestis už daiktus tapo suprantamas: jie kelis eurus aukoja už tai, kad turi kur gauti sutvarkytų, švarių daiktų.

Kaip tekstilės gaminiai patenka į socialinį verslą vystančių moterų rankas? J. Butkienė pasakoja pastebėjusi, kad žmonės, bent jau Mažeikiuose, nereikalingos tekstilės paprastai neneša iki specialių konteinerių, neišveža į atliekų aikšteles – tiesiog meta į bendrus atliekų konteinerius. Todėl organizacija ėmė ieškoti, kas ją paremtų tekstilės konteineriais. Pavyko – gavo šešis konteinerius: tris pastatė pačiame Mažeikių mieste ir tris – kaimuose.

„Pastatėme konteinerius tokiose vietose, kad jie būtų pakeliui net važiuojant iš kito kaimo. Taip sudarome žmonėms galimybę nereikalingą drabužį atiduoti, o ne išmesti bet kur ir teršti aplinką, – sako pašnekovė. – daug kalbame apie savo veiklą, apie tvarumą, kad žmonės suprastų ir nemestų jų į gamtą. Juk visi norime atostogauti švarioje gamtoje, norime, kad mūsų vaikai gyventų švarioje aplinkoje. Labai skaudu, kai išėjęs pasivaikščioti į mišką pamatai šiukšlyną. Todėl antrinis tekstilės panaudojimas mums tapo gyvenimo būdu – neįsivaizduojame, kad galėtume kuo nors kitu gyventi.“

Kam švaistyti pinigus naujiems daiktams, jeigu gali juos panaudoti šeimos pramogoms, laisvalaikiui, išvykai. Tvarumas mums – gyvenimo būdas.

Rado ir būdą užsidirbti

Rūšiuojant daiktus visada atsiranda tokių, kurie jau tikrai nebus tinkami dėvėti – skylėti, dėmėti, neišsiskalbia. J. Butkienė pasakoja, kad taip gimė idėja ką nors iš tų daiktų pagaminti. Paieškojusios internete informacijos, ką žmonės daro iš senos tekstilės, moterys rado daug idėjų: pagalvėlės, užtiesalai, skiautiniai ir t. t.

Ir nusprendė siūti prijuostes. Oficialiai įkūrė dirbtuves, įsteigė VšĮ „Dirbinyčia“. Už ES finansuojamo projekto lėšas pirko įrangą: skalbimo mašiną, džiovyklę, lyginimo volą, termopresą, tris siuvimo mašinas, audimo stakles, etikečių spausdintuvą, siurblį, valantį tekstilinius baldus ir namų tekstilę.

„Mūsų regione mes esame vieninteliai, kurie siuva prijuostes iš bet kokio audinio, netgi iš sintetikos, – sako Jolita. – Žodžiu, mūsų „arkliukas“ yra prijuostės įvairaus amžiaus žmonėms: nuo darželinuko iki senjoro. Ir tuos daiktus, siuvamus iš antrinės tekstilės, mes parduodame. Žinoma, už nedidelę kainą, kad daiktas būtų perkamas, populiarus, o ne gulėtų pas mus lentynoje, negana to, būtų įperkamas ir mažiau pajamų turintiems.“

Tie parduodami daiktai iš antrinės tekstilės padeda organizacijai užsitikrinti finansinį stabilumą.

J. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

Savanoriai ateina patys

Organizacijos savanoriai, kurių nuolatinių yra apie 25, siuva gaminius, generuoja įvairias veiklos idėjas. Tai ir pensinio amžiaus moterys, ir mamos, prižiūrinčios vaikus su negalia, kol vaikai būna užsiėmimuose. Vis dėlto dauguma savanorių turi pagrindinius darbus, o laisvą laiką po darbų skiria organizacijai.

„Susibūrė tokia sąmoningų žmonių komanda, kuri į mūsų tikslus žiūri labai atsakingai ir nuoširdžiai prisideda, kas kiek gali, – pasakoja pašnekovė. – Esame susitarę, kad tai, kas lieka, kai apmokame sandėlio ir atiduotuvės mokesčius, dedame į taupyklę ir stengiamės, kad vasarą moterys bent kuriam laikui išvažiuotų pailsėti į pajūrį arba organizuojame išvykas į lankytinas Lietuvos vietas. Moterys nori pailsėti, pamatyti kažką naujo, kaip sakoma, pasikultūrinti.“

Ar lengva rasti savanorių tokiai socialinei veiklai? „Iš tiesų mes jų neieškome – jie kažkaip patys atsiranda. Kai surengėme simbolinį penkerių metų veiklos paminėjimą, klausėme naujausiai prie mūsų prisijungusių savanorių: kodėl jūs pas mus? Yra „SOS vaikai“, gyvūnų prieglaudos, dar visokių organizacijų, o jūs – čia. Jie sakė, kad pirmiausia pas mus apsilankė kaip klientai, o tada suprato, ką ir dėl ko mes darome. O ir kalbėti apie savo veiklą stengiamės visur, kai tik pasitaiko proga, dalijamės informacija, paliekame vizitinių kortelių, lankstinukų – norime, kad žmonės apie mus žinotų“, – sako J. Butkienė.

Yra nemažai savanorių, kurie negali dažnai skirti savo laiko, bet visada mielai atvyksta ir padeda, kai prireikia kokios nors jų pagalbos.

Tad galima sakyti, kad dar viena organizacijos funkcija – burti bendruomenę. Čia buriasi tie, kuriems tikrai svarbu, kokioje aplinkoje gyvena jie, kaip ir kur gyvens jų vaikai ir anūkai. Žmonės, kuriems svarbios tvarumo idėjos.

Tikslas: socialinį verslą sukūrusios moterys sudaro žmonėms galimybę atiduoti nereikalingus rūbus kitiems ar perdirbimui, užuot išmetus bet kur ir teršiant aplinką. / J. Butkienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko nemažai mokytis

Jolita ir Almantė socialinį verslą vystyti pradėjo neturėdamos apie tai jokių žinių, nes Jolita yra baigusi medicinos mokyklą, Almantė – pedagoginį universitetą. O kurti socialinį verslą regione, kur visi vienas kitą pažįsta – išvis buvo naujiena, visi žiūrėjo kaip į baltas varnas, keistuoles.

Pradėjo bendramintės ieškoti mokymų. NVO akademijoje mokėsi pagrindų: kaip skaičiuoti kainas, įvertinti rizikas. Po to mokėsi Poveikio akademijoje. Ir tada pradėjo jau šį tą suprasti, kaip organizuoti veiklą, kaip ką daryti, kad verslas nenueitų, kaip sakoma, į minusą.

„Pradžioje mums buvo šokas – sakome, koks čia socialinis verslas, jeigu mes neturime stabilumo? Tada supratome, kad pasinaudodamos, tarkime, ES projektų priemonėmis, galime užkaišioti tam tikras spragas. Tad įsigijome specialią įrangą ir, kai būna pardavimų štilis, teikiame, pavyzdžiui, valymo, sveikatinimo paslaugas. Taip išlaikome organizacijos finansinį stabilumą, sukaupiame lėšų susimokėti už kurą ir savanorių maitinimą. Įstojome į Lietuvos socialinio verslo asociaciją, kur nuolat sulaukiame konsultacijų, patarimų“, – apie patirtis pasakoja Jolita.