B.Stanslovaitis artimųjų pats neoperuoja

Šeštadienio interviu apie gydytojus, pacientus, atsakomybę, šeimą ir žmogiškumą

Jūrininkų ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Bronius Stanslovaitis turi savo požiūrį į mediciną ir medikus, o pastarųjų profesionalumą vertina pagal ypatingus – žmogiškumo – standartus. Beveik keturis dešimtmečius operuojantis gydytojas nesididžiuoja ant pirštų nuo chirurginių instrumentų atsiradusiomis nuospaudomis ir nemėgsta pagyrų. Įkalbinėjant pokalbiui teko prižadėti, jog pagyrų šiame interviu tikrai nebus.

- Gydytojau, ar Jums yra tekę įkalbinėti pacientą operacijai?

- O kaipgi. Sunkiausiai tai daryti tuomet, kai negalima delsti – operuoti būtina skubiai.

- Ar buvo taip, jog nepasisektų?

- Per mano darbo praktiką buvo du atvejai. Abu pacientai mirė. Vienas iš jų buvo jaunas vyras. Jam reikėjo atlikti pakartotinę operaciją. Jam buvo pasakyta, kad jei nesutiks operuotis – mirs. Jis atsakė, jog tai bus teisinga. Sakėsi padaręs žmonėms daug blogo, todėl, jei numirs, būsią tik geriau.

Antroji, nesutikusi operuotis, buvo 80 metų perkopusi moteris. Sunki ligonė, turėjusi ne vieną ligą, silpną širdį, nebematė prasmės dar kęsti operaciją. Nepadėjo ir vaikų įkalbinėjimai. Bandančius nepaisyti jos nuomonės vaikus mama įspėjo, jog tokiu atveju šie bus nepageidaujami nei jos laidotuvėse, nei prie kapo.

- Kiek metų operuojat?

- Šiemet rugsėjo 3 dieną suėjo 37 metai, kai padariau pirmą operaciją.

- Taip tiksliai atsimenat?

- Atsimenu puikiai ne tik datą, bet ir tą merginą, kurią operavau, jos pavardę ir veidą. Atsimenu daugelį operuotų pacientų.

- Ar po 37 metų darbo vis dar jaudinatės eidamas į operacinę?

- Jaučiu vis didesnę atsakomybę. Jaudulys yra, tačiau ne toks, kad drebėtų rankos ir negalėčiau atlikti pjūvio. Prieš operaciją, kol nusiplaunu rankas, galvoje susidėlioja aiškus jos planas. Iš vakaro visada pavartau knygas, atlasus, tad prie operacinio stalo dažniausiai ateinu visiškai ramus ir pasiruošęs.

- Per tiek metų užsimerkęs milimetrų tikslumu galėtumėte pasakyti, koks organas kurioje vietoje yra. Kam kaskart skaityti?

- Ne taip viskas paprasta. Daugelis chirurgijos korifėjų sakydavo, jog prieš operaciją viską reikia pasikartoti.

- Kokių operacijų labiausiai nemėgstate?

- Amputacijų. Jos palieka slogų įspūdį. Įsivaizduokite, kaip baisiai tenka suluošinti žmogų. Bet tokios operacijos būtinos jo gyvybei išsaugoti.

- Ar yra buvę, kai nebesinori dirbti šio darbo, nesinori eiti į operacinę?

- Būdavo, kad nesėkmės, pacientų mirtys atvėsindavo kuriam laikui. Netikėkit, jei kuris gydytojas sakys, jog jis – neklystantis.

- Kaip atsidūrėte Klaipėdoje ir chirurgijoje?

- Esu gimęs netoli Šilutės. Buvo sudėtingi pokario laikai. Dėl neramumų ir trėmimų tėvai keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Turiu dar du brolius ir dvi seseris. Visi penki gimėme skirtingose vietose. Galiausiai įsikūrėme Žemaičių Naumiestyje. Įdomus miestelis – Mažosios Lietuvos su didžiąja pasienis. Mano mama buvo namų šeimininkė. Darbo su penkiais vaikais pakako. O tėvas, kuris dabar turėdamas 94 metus puikiai atrodo, buvo miestelio namų valdybos valdytojas.

Miestelyje gyveno labai įvairių ir įdomių žmonių, kuriuos ten nubloškė karas ir pokaris. Lankiau darželį, kuriame dirbo vienuolės. Jau ketverių metų skaičiau. Mokykloje chemijos mokė Vilniaus universiteto dėstytoja. Man sekėsi gamtos mokslai, tad nusprendžiau pasirinkti mediciną.

Baigęs Kauno medicinos institutą, buvau tarp pažangiųjų studentų ir galėjau rinktis paskyrimą kur tik panorėjęs. Norėjosi arčiau namų. Klaipėdoje tuo metu jau gyveno ir dirbo mano brolis. Tačiau lyg tyčia į uostamiestį paskyrimų nebuvo. Nuvažiavau į Gargždų ligoninę. Atidirbęs pagal paskyrimą, atvykau dirbti į Respublikinę, dabartinę Apskrities, ligoninę. Pastačius Klaipėdos ligoninę, kartu su gydytoju A.Montvydu perėjom į naują įstaigą. Joje dirbau 17 metų. Pastarąjį dešimtmetį vadovauju Jūrininkų ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyriui.

- Medikai dažniausiai veda medikes. Tačiau Jūs – reta išimtis. Jūsų žmona – pedagogė.

- Kai mokiausi institute, galvojau, kad vedyboms esu dar per jaunas. Studijuoti pradėjau šešiolikmetis. Vedžiau sulaukęs 25 metų. Negaliu pasakyti, kad per vėlai. Mano žmona Elvyra – vokiečių kalbos mokytoja ir Vitės mokyklos direktorė.

- Paprastai tos pačios profesijos žmonėms lengviau suprasti vienas kitą. Ar žmona Jus supranta?

- Supranta, bet iki šiol neprisitaiko. Kartais pasvarsto, kad jei būčiau eilinis gydytojas, būtų geriau. Kadangi esu skyriaus vedėjas, man šeštadienį reikia eiti į darbą. Jei juo nebūčiau, penktadienį vakare jau būčiau laisvas. Šeimai galėčiau skirti šeštadienį ir sekmadienį. Įsivaizduojat, kaip būtų gerai?

- O kiek laiko skiriate dabar?

- Nedaug. Žinau, kad blogai. Vaikai taip ir užaugo. Kai pradėjau dirbti, per mėnesį turėdavau 14-15 naktinių budėjimų. Tai baisu.

- Kokiu keliu pasuko tokio užimto tėvo vaikai?

- Vyresnėlė dukra Kristina – gydytoja akušerė ginekologė. Ji dirba Vilniuje Antakalnio ligoninėje, dabar augina dukrytę. Sūnus Andrius medicinos nenorėjo nė iš tolo. Klaipėdoje baigė vadybos mokslus ir gyvena kartu su mumis.

Vaikams sakiau rinkitės ką norite, kad vėliau nebūtų priekaištų. Patarsi, o jiems nepatiks. Paskui visą gyvenimą ir patys vargs, ir kiti su jais vargs.

- Ar yra tekę operuoti artimą žmogų?

- Ne, niekada. Savų nei gydyti, nei operuoti nepatariama dar nuo Hipokrato laikų. Operacijos reikėjo ir sūnui, ir žmonai, ir tėvui. Pats neoperavau. Prašiau gydytojo A.Montvydo.

- O jus patį yra operavę?

- Taip. Mano abiejų kojų kelio meniskai operuoti. Patyriau traumą sportuodamas. Vieną operavo dar studijų metais Kaune. Šiandien operuotis būtų geriau. Neliktų didelių pjūvių, neskaudėtų keliai. Artrozė vystosi. Tačiau po anų operacijų atmintyje išliko aplinkinių geranoriškumas. Kaune einu su lazda, aplinkiniai padeda, vairuotojas specialiai priekines autobuso duris atidaro, valgykloje svetimi žmonės padeda nešti padėklą su maistu. Nežinau, ar šiandien taip būtų.

- Daugiausiai laiko skiriate darbui, šiek tiek sportui. O sau, savo pomėgiams?

- Pomėgiams lieka atostogos. Per jas su žmona kur nors važiuojame.

Kol maži vaikai buvo, nebuvo laisvų dienų, kad praleistumėm namuose. Turėjom žiguliuką, tai juo iki Talino, Rygos, Kaliningrado, netgi Maskvos nuvažiuodavom. Daug keliavęs esu su „Neptūnu“. Padėdavau jiems. Būdavau kaip komandos gydytojas.

- Kaip atsitiko, kad Jūsų gyvenime daug sporto?

- Sportavau nuo jaunystės. Aktyviai tai dariau studijų laikais Kaune kartu su broliu Jonu. Jis vėliau buvo Klaipėdos „Granito“ komandos vartininkas. Kai pradėjau dirbti uostamiestyje, buvo ne viena sportuojančių medikų komanda. Su kolegomis žaidžiau krepšinį, dalyvaudavom futbolo turnyruose, slidininkų spartakiadose. Raudonojo Kryžiaus, Žvejų, Psichiatrijos, Tuberkuliozės ligoninės turėjo savo komandas. Joms kovojant tarpusavyje, įtampos būdavo kaip tarptautinėse varžybose. Žiemą šliuoždavom net 30 laipsnių šaltyje, kad tik patektumėm į Šiauliuose vykdavusį „Saulės mūšio“ turnyrą.

- Deja, tradicija medikams rungtyniauti ne tik profesinėje srityje seniai išnyko. Kalbama, kad dabar ligoninėje ir keliate, ir gulate.

- Negaliu išeiti namo neapėjęs pacientų. Taip geriau ir jiems, ir man.

Ne ligoniai dėl mūsų yra, o mes dėl jų esame. Su žmogumi reikia pasikalbėti ne tik apie ligą, ne tik apie tai, kur jam skauda. Aš visada pasikalbu. Kad žinotumėt, kokių įdomių žmonių sutikau.

Paprasti žmonės kalba tai, ką galvoja, o tai šiandien - didelis dalykas. Man žmonės tokių dalykų pripasakoja, jog su jais pabendravęs praturtėju ir istorine, ir geografine prasme. Kas su Stalinu kalbėjęs, kas su Hitleriu.

Manęs draugai dažnai klausia: „Pasakyk, koks gydytojas Klaipėdoje geriausias“. Aš galiu pasakyti, koks geriausiai šiandien ieties metikas ar bėgikas. Tačiau gydytojo taip vertinti neįmanoma.

Aš pats gydytoją vertinu pagal profesionalumą, tačiau ne tik medicininį. Svarbu, kaip medikas elgiasi su žmogumi, kaip į pacientą žiūri iki operacijos ir po operacijos. Aš žinau, kaip pacientas gaudo kiekvieną gydytojo žodį, kaip rytą nusiskutęs ir pasitempęs laukia vizitacijos. Kai sulaukia, jam pasidaro žymiai ramiau.

- Jaučiate laukimą?

- Taip. Ypač vyresnio amžiaus žmonės būna susijaudinę. Sulaukęs gydytojo dėmesio, žmogus jaučia globą. Pacientas ligoninėje panašus į žmogų, nuvykusį užsienio šalin, kurioje negali susikalbėti. Gydytojas jam padeda suprasti tą kalbą.