Jaunuolis neseniai gavo šaukimą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau yra atviras – nei mokytis karybos, nei ginklu ginti Lietuvą jis nenori ir nežada. Esą tai prieštarauja jo pasaulėžiūrai.
„Labai myliu Lietuvą, kultūrą, tradicijas, žmones, gamtą, bet pačioje Lietuvoje vyksta didelis nutautėjimas. Vaikai dainuoja angliškai, televizijoje dainuojama angliškai, gamtą niokoja, miškus pjauna ir veža į užsienį...“ – savo poziciją aiškino Adrijus Alminas laidoje „Bučiuoju. Rūta“, kurioje buvo diskutuojama, ar Lietuvos jaunimas pasiryžęs ginti tėvynę.
Jaunojo atlikėjo nuomone, lietuviškumas miršta ir be priešo užpuolimo. „Ateina filosofiniai klausimai – ką ginti? Jeigu tradicijos miršta, kalba miršta, tarmės labai smarkiai miršta“, – sakė vaikinas.
LNK stop kadras
Negana to, devynių mėnesių tarnyba, anot Adrijaus, sujauktų jo karjeros planus.
Adrijus tikino, kad jo sprendimas vengti karinės tarnybos neturi nieko bendro su išlepimu ar nenoru išeiti iš komforto zonos.
„Esu išbėgęs maratoną, gyvenu miške be tualeto. Mano asmeniniu ir mano pažįstamų atvejais, nėra baimės bėgioti ar keltis 6 valandą ryto. Tai pasaulėžiūros dalykas – tiesiog nesutinku su šituo žudymo menu“, – sakė dainininkas.
„Bučiuoju. Rūta“ svečias teigė, kad prie jo požiūrio į Tėvynės gynimą ginklu stipriai prisideda tai, kaip elgiasi valdžia.
„Kaip pasitikėti valdžia, kuri pjauna miškus? Aš gyvenu kaime ir matau, kas aplink dedasi. Man trūksta meilės tautai, ugdymo“, – sakė jis.
Jaunuolis pabrėžė, kad jokiu būdu nepeikia pasirenkančiųjų eiti kitu keliu – tų, kurie nori mokytis karybos.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Atsakymas Adrijui – nuo žmogaus, kuris vaikščiojo ten, kur net vilkai nevaikšto
Viešai išsakyta jaunojo atlikėjo nuomonė daug ką pribloškė, ypač – kai vyksta karas Ukrainoje. Socialiniame tinkle sureagavo ir išminuotojas, specialiųjų pajėgų veteranas Rimas Armaitis, padedantis ir Ukrainos kariuomenei.
2022 metų vasario 24 dieną Rusijai užpuolus Ukrainą, tų metų kovo pradžioje jis atvyko padėti ukrainiečiams kaip instruktorius ir kovinis išminuotojas. Rimo šaukinys – Diedas.
R. Armaitis sutiko, kad jo komentaras „Atsakymas Adrijui – nuo žmogaus, kuris vaikščiojo ten, kur net vilkai nevaikšto“ būtų paskelbtas LNK.LT portale.
Rimas Armaitis rašo:
– Nesiruošiau apie tai kalbėti. Galvojau – tiek jau visko pasakyta. Bet tylėt nebegaliu. Nes kai matau, kas vyksta, kas ir kaip kalba – kaip žmogus, stovėjęs fronte, turiu pasakyti.
„TEGU LIETUVĄ GINA TIE, KURIE NORI?“
Ne.
Lietuvą turi ginti tie, kurie supranta – jeigu mes jos neginsim, jos paprasčiausiai nebus. Ir tada neliks nieko: nei tavo vaikų, nei tavo kalbos, nei tavo laisvės rinktis, nei tavo instagramo, nei „TikTok'o“, nei „Netflix'o“. Tik tyla. Užversta žeme tyla.
Sakai, „NĖRA KĄ GINTI“?
Tai gal tu tiesiog nebežinai, kas yra Lietuva? Gal tau ji tik kažkoks plotas, kur pigesnis PVM, kur tavo naujas iPhone’as atkeliauja greičiau?
Tuo metu, kai tu skrolini ir bambi, kažkas meta viską ir eina stoti už šitą žemę. Ne už save. Už tave. Už tavo teisę gyventi, šnekėti, net nesuprasti, ką gini. Jie eina, kai tu šūdą mali.
Taip, vaikai dainuoja angliškai. Ir žinai ką? Tai ne jų kaltė. Tai mūsų klaida – nes per trisdešimt metų išmokėm juos visko, išskyrus mylėti savo tėvynę. Užaugo karta be šaknų – nes šeimoje tautiškumas „nebe madingas“, o mokykloje meilę Tėvynei pakeitė „projektai“, „moduliai“ ir „testai“. Dabar jie žiūri ir nesupranta – ką čia ginti?
Bet tai – ne priežastis nuleisti rankas. Tai – spjūvis mums į veidą ir tuo pačiu – šansas atsibusti. Jei šaknys nyksta – sodink naujas. Jei kalba blėsta – kalbėk garsiau. Jei vaikas nežino, kas yra Lietuva – parodyk. Tu. Ne ministerija. Ne prezidentūra. Tu.
LIETUVA – TAI NE VALDŽIA. NE BIUROKRATAI. NE EILUTĖS BIUDŽETE. LIETUVA – TAI TU.
Ir jei sakai, kad ji nyksta – gal pirmiausia kažkas miršta tavyje?
Taika be valios ją ginti – tai ne taika. Tai sapnas. Iliuzija. Iki pirmo tanko. Iki pirmo šūvio. Iki pirmos prarastos motinos.
Valdžios ateina ir išeina. Lietuva lieka. Kol kas nors dar stovi. Net jei vienas. Net jei su skylėta liemene, bet su stuburu ir kietais kiaušais. O kol kiti slepiasi po žodžiais, cinizmu, „protingais pasvarstymais“ – tol Lietuva dar kvėpuoja. Kol dar kas nors pasiryžta nešnekėti, o eiti – tol mes neišnykom.
Kai man kas nors sako: „AŠ PRIEŠ ŽUDYMĄ“, man net virpa vidus. Žinai kodėl? Nes mano eskadrone – Konstantino Kalinausko pulke – beveik visi paramedikai buvo pacifistai.
Kai jų paklausiau: „Kaip jūs tai ištveriate? Šauksmus, aimanas, purvą, šlapimą, išmatas, kraują... Kaip jūsų galvos nesproginėja nuo to?“ Jie atsakė labai paprastai: „Mes nešaudom. Mes neiname ten, kur jūs einate. Bet mes darome, ką galim.“
Ir žinai ką? Jie ten ne sėdėjo su plakatu „ne karui“. Jie ten rinko kruvinas žarnas. Jie tempė bekojus per minų laukus. Jie virė kavą žmogui, kuriam trūko pusės veido. Jie stovėjo po raketom be ginklo rankoj. Štai kas yra tikras pacifistas.
Ne tas, kuris „negali žudyti“, o tas, kuris daro, ką gali – net kai baisu, net kai smirda šlapimu, kai aplink šauksmai ir kraujas. Kai ištraukia žmogų gyvą, ir pats gauna skeveldrą į petį. Jie – kontūzyti, drebančiom rankom, mirksinčiom akim, bet jie – stovėjo. Kiek jie išgelbėjo karių... Visi po kelis kartus kontūzyti, kai kurie sužeisti 1–3 kartus. Kartais atrodo – ne visai adekvatūs. Štai tokie tie mūsų karo broliai ir sesės pacifistai.
Ir kai man koks jaunuolis, jaunas vyras ar barzdotas hipsteris sako: „Aš prieš karą, aš nesu smurto šalininkas“, aš dažnai nematau ten principingumo. Aš matau bailumą, įpakuotą į gražius žodžius apie taiką.
Taika be valios ją ginti – tai ne taika. Tai sapnas. Iliuzija. Iki pirmo tanko. Iki pirmo šūvio. Iki pirmos prarastos motinos.
O tada, kai sapnas baigsis, bus per vėlu.
