Kada lauke jau nebegalima dirbti ir kaip dažnai darbuotojai dėl to skundžiasi darbo inspekcijai, pasakojo Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Dalius Čeponas.
– Darbas žiemą lauke – kada jis galimas, o kada jau draudžiamas?
– Iš esmės dirbti lauke galima bet kada – ir žiemą, ir esant žemesnei nei nulio temperatūrai. Tačiau reikia laikytis tam tikrų reikalavimų ir įsivertinti riziką. Prieš pradedant darbą darbuotojas turi pasitikrinti sveikatą. Jei tam tikri rizikos veiksniai darbą draustų, jis jo dirbti negalėtų. Jei tokių draudimų nėra, tuomet, priklausomai nuo temperatūros, pavyzdžiui, esant žemesnei nei 10 laipsnių šalčio temperatūrai, darbuotojas turėtų daryti pertraukas kas pusantros valandos – ne trumpesnes nei 10 minučių.
– O kokioje temperatūroje apskritai galima dirbti? Sinoptikai fiksuoja ir daugiau nei 20 laipsnių šalčio, rytais taip pat šalta. Ar yra riba, kai dirbti lauke nebegalima ar neberekomenduojama?
– Teisės aktai tokios temperatūros, kuri apskritai draustų dirbti lauke, nenumato. Tačiau, kaip minėjau, kai temperatūra žemesnė nei 10 laipsnių šalčio, būtinos specialios pertraukos. Darbuotojas ne rečiau kaip kas pusantros valandos turi turėti galimybę pasišildyti, atsigerti arbatos ar kitų šiltų gėrimų ir sušilti ne trumpiau nei 10 minučių.
– Ar kaip inspekcija sulaukiate skundų iš darbuotojų, kad darbdaviai verčia dirbti per šalčius, nesuteikia pertraukų? Kokios tai profesijos?
– Skundų pasitaiko, tačiau jų nėra daug. Ir, kiek netikėta, didžioji dalis skundų gaunama ne iš dirbančių lauke, o iš darbuotojų, dirbančių nešildomose ar nepakankamai šildomose patalpose. Tai atskira kategorija, kuriai taip pat taikomi teisės aktai. Priklausomai nuo darbo pobūdžio, pavyzdžiui, lengvam, ofisiniam darbui nustatyta ne žemesnė nei 20 laipsnių temperatūra. Jei tai darbas, susijęs su judėjimu, pavyzdžiui, salėse ar siuvyklose, temperatūra gali būti žemesnė. Priklausomai nuo temperatūros, visais atvejais turi būti įvertinta rizika, o pertraukos – suteiktos. Temperatūra negali būti žemesnė nei numatyta teisės aktuose.
– O kalbant konkrečiai apie darbą lauke – ar skundžiasi tam tikrų sričių darbuotojai, pavyzdžiui, kelininkai? Jiems gal sudėtinga daryti pertraukas, kai sninga ir šąla.
– Negalėčiau pasakyti, kad iš kelininkų ar kitų lauke sudėtingomis sąlygomis dirbančių asmenų sulaukiame skundų. Jei ir pasitaiko pavienių atvejų, tai jie dažniausiai nėra susiję su temperatūra lauke.
– Minėjote ir minimalią patalpų temperatūrą. Ar žmonės dėl to domisi, kreipiasi?
– Taip, sulaukiame nemažai skambučių konsultaciniu telefonu. Žiemą žmonės dažniau kreipiasi dėl per žemos temperatūros, vasarą – dėl per aukštos, nes teisės aktai numato ir ribines temperatūras, kai yra karšta ir pertraukos taip pat yra reikalingos. Skambučiai būna įvairūs, tačiau didžioji dalis nusiskundimų yra iš tų, kurie vis dėlto dirba patalpose.
– O kokia minimali temperatūra patalpose leidžiama žiemą?
– Tai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, sandėlyje dirbančiam asmeniui, kuris neatlieka fizinio darbo, taikomos vienokios minimalios vertės, o darbuotojui, kuris kelia ar krauna daiktus, leidžiama žemesnė temperatūra. Priklausomai nuo darbo funkcijos, kiekvienu atveju darbdavys turi įsivertinti riziką ir parinkti tinkamas asmenines apsaugos priemones – ar tai būtų darbas lauke, ar nešildomose patalpose: šilti drabužiai, šilti ir neslystantys batai.
– Tai kas turi pasirūpinti tais rūbais – darbdavys ar darbuotojas?
– Tai yra darbdavio pareiga. Darbdavys privalo pasirūpinti tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis – tiek vasarą, tiek žiemą, organizuoti jų valymą, skalbimą, keitimą joms nusidėvėjus. Darbdavys turi investuoti į darbuotojo saugą ir sveikatą.
Naujausi komentarai