Sumanė kolekcionuoti žirkles
Kęstutis pasakoja kolekcionuoti mėgęs dar vaikystėje. Rinkęs saldainių popierėlius, pašto ženklus, monetas ir kitokias smulkmenas. O žirklėmis susidomėjęs maždaug prieš dešimtmetį.
„Iš pradžių pasidomėjau, internete pasižiūrėjau – ten labai visokių įdomių pamačiau, dar nematytų, negirdėtų. O 2015 m., lankydamasis Rietavo turguje, nusipirkau pirmas sulankstomas kelionines žirklutes, dar sovietmečiu pagamintas Baltarusijoje. Nuo jų ir prasidėjo visas tas mano žaidimas“, – pasakoja Kęstutis.
Žirklių kolekcininkas ieško ir įsigyja įvairiausiais būdais: turguose, sendaikčių parduotuvėse, maino, gauna dovanų, perka lankydamasis kitose šalyse, į kurias tenka nuvykti, užsisako internetu. Iš pradžių, sako, imdavęs viską, kas pasitaikydavo, o dabar jau tapo išrankus, ieško įdomesnių, retesnių, retos paskirties.
Daugelis žino, kad žirklės naudojamos buityje, jos reikalingos higienai, drabužių siuvimui, avių, šunų kirpimui, tačiau jų naudojimas yra gerokai platesnis. Pavyzdžiui, žirklės naudojamos bažnyčiose žvakėms užgesinti, įžiebti. Stulgių klebonas Eduardas Semaška miestelio bažnyčioje rado senas žirkles žvakių gesinimui ir jas padovanojo Kęstučiui. Žirklės naudojamos ir gyvatvorių priežiūrai. Be jų neapsieina ir kai kurie rūkaliai. Žirklės reikalingos ir arbatos derliaus nuėmimui, todėl ekspozicijoje yra ir indiškos, ir turkiškos žirklės, skirtos arbatžolėms skinti. Muziejaus įkūrėjas turi žirkles, pagamintas Pietų Korėjoje, jos skirtos… muzikavimui. Pasirodo, šios šalies turguose prekeiviai žirklėmis muzikuoja ir taip kviečia pirkėjus. Yra ir chirurginės žirklės. Savoms reikmėms žirkles turi ir medžiotojai, žvejai, grybautojai, vynuogių augintojai. Yra ir vardinių žirklių, ant kurių pavaizduotos istorinės asmenybės. Šiame muziejuje yra žirklių su Švedijos karaliaus Gustavo V, popiežiaus Pauliaus Jono II ir kitų žymių žmonių atvaizdais.
Paskirtis – labai įvairi
Iki 2022 m. Kęstutis žirkles kaupė batų dėžėse. Tais metais Kelmės krašto muziejus paprašė, kad jis surengtų savo kolekcijos parodą. Kelmės krašto muziejuje buvo eksponuojama 960 žirklių. Kai po parodos žirkles parsivežė į namus, kilo mintis įrengti jų ekspoziciją. Tam sutvarkė ir pritaikė lauko virtuvės patalpas.
„Išgriovėme krosnį, šiek tiek pasitvarkėme ir tokį miniatiūrinį muziejų įrengėme. Kaip juokauju, antras pagal mažumą po Baublių muziejaus, bet vienintelis su tokiais eksponatais Lietuvoje“, – sako Kęstutis.
Artimiausias žirklių muziejus, anot jo, yra už 800 km, Lenkijoje. Pašnekovas lankėsi ten pernai rudenį. Tas muziejus skelbiasi turintis 800 eksponatų.
Didžiausios žirklės Kęstučio muziejuje – daugiau nei 1 m ilgio. Jos skirtos tvenkinio augalams prie šaknų sugriebti ir ištraukti į krantą. Mažiausios – vos kelių milimetrų, skirtos barbių nameliams.
Ekspozicijoje taip pat yra kanceliarinių, manikiūro, statybininkų, žaislinių žirklių, vorams, vabaliukams gaudyti skirtų žnyplių.
Kolekcininkas pasakoja neseniai įsigijęs duonos žirkles, skirtas tešlai perkirpti, kad kepant kepaliukas gražiai iškeptų, viršus perskiltų. Šios žirklės – labai įdomios konstrukcijos, iš pažiūros į žirkles net nepanašios.
Vienas naujausių pirkinių – carinės Rusijos laikų žirklės, skirtos spygliuotai vielai perkirpti, jos buvo tvirtinamos ant šautuvo.
Kurios žirklės jo kolekcijoje seniausios, anot Kęstučio, sunku pasakyti. Sako turintis žirkles iš Prancūzijos plačiais ašmenimis. Viename Prancūzijos muziejuje matė tokias aprašytas ir datuojamas XVIII a. vid., jas naudodavo stiklapučiai. Spėja, kad jo turimos žirklės gamintos XIX a. pab. ar XX a. pr.
Dauguma žirklių kolekcijoje – metalinės, bet yra daug ir plastikinių, keraminių, žalvarinių, pasidabruotų ir kt.
Apie žirkles pasakoja patys
Paklaustas, ar viską, kas yra kolekcijoje, galima vadinti žirklėmis, Kęstutis juokiasi: „Kaip sakau, čia mano žaislai – kaip noriu, taip žaidžiu.“ Bene svarbiausia, kad jos būtų su žiedais pirštams įkišti. Bet yra ir įvairių žnyplių, pavyzdžiui, nagams kirpti. Arba, pavyzdžiui, „ekologiška žoliapjovė“ – stumiamas mechanizmas ant ratukų, skirtas žolei kirpti. Kolekcininkas ir tokius įnagius priglaudžia.
Sako, ne visada pavyksta išsiaiškinti, kam vienas ar kitas įnagis skirtas, nes jų paskirtis gali būti labai įvairi. Įsigijęs kokias įdomesnes internete ieško informacijos, kam jos gali būti skirtos. Pavyzdžiui, vienas nusipirko kaip virtuvės įnagį, o po kurio laiko išsiaiškino, kad tai rožių augintojų naudojamos specialios žirklės.
Paprastai muziejuje prie kiekvieno eksponato yra pateikta rašytinė jo istorija. Žirklių muziejuje jokių užrašų nėra.
„Manęs svečiai klausia, kodėl eksponatai neaprašyti. Tačiau žirklės yra toks įrankis, kad jį turi paimti iš ekspozicijos ir pademonstruoti, ką su jomis gali padaryti. Tad užrašai nieko nepasakytų. Kiekvienoms žirklėms apibūdinti reikia ir žodžio, ir veiksmo, – sako K. Mėlinis. – Kartais tas istorijas aš pats sukuriu ir papasakoju, kad lankytojai neužmigtų po muziejų besidairydami. Kai gyvai su žmogumi bendrauji, visai kitas požiūris. Dažniausiai vyrai sako: važiavau taip pesimistiškai nusiteikęs ir net nesitikėjau, kad taip įdomu gali būti apžiūrinėti žirkles.“
Pagrindinis didelės kolekcijos minusas, anot Kęstučio, – artimoje aplinkoje jau sudėtinga ką nors įdomaus, dar nematyto rasti. Tad teko jam, kaip sakoma, išplaukti į plačiuosius vandenis ir internete ieškoti, kuo kolekciją papildyti. Atsisiųsti naują eksponatą iš toliau kainuoja neretai daugiau nei pats eksponatas, tad kartais tenka ir atsisakyti. Bet kolekcininkas dėl to nesigraužia – sako, jeigu bus lemta, anksčiau ar vėliau kaip nors vis tiek nusipirks.
Kolekcionavimo liga vyras užkrėtė ir žmoną Editą – ji ir ekskursijas po muziejų praveda, jei svečių atvažiuoja, o vyro nėra namie. Ji pati taip pat renka kolekciją – puodelių iš įvairių šalių. Jos kolekcija prasidėjo nuo kelionių – puodelius ėmė vežtis kaip suvenyrus iš aplankytų šalių. Sužinoję apie jos hobį, ir kiti pradėjo puodelius dovanoti, tad dabar jų namuose jau daugiau nei 150.
Naujausi komentarai