Vietoj pasaulį nustebinti turėjusių mokslinių tyrimų – beveik 20 mln. litų skylė. Tokius pinigus gali tekti atseikėti iš biudžeto už dešiniųjų padarytas klaidas. Reikalo ėmėsi net Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tačiau prie ko prikibti – nerado.

Pradžia – iškilminga

„Ši sutartis yra didžiulė sėkmė Lietuvai. Galiu pasakyti, kad mūsų mokslinių tyrimų komanda su šios sutarties pasirašymu įsiveržė į pasaulio tyrimų lygą. Naudodamas krepšinio analogiją galiu pasakyti, kad tai tas pats, kas su savo komanda patekti į NBA“, – 2010 m. rugsėjį, kaip jam įprasta, iškilmių tonu skelbė tuometis premjeras Andrius Kubilius.

Tąsyk Vyriausybė ir bendrovė IBM pasirašė sutartį dėl mokslinių tyrimų centro steigimo. Tai įtvirtinančią sutartį pasirašė ūkio ministras Dainius Kreivys, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei IBM viceprezidentas Thomas Reevesas.

„Lietuva kiekvienais metais planuoja investuoti 42 mln. litų ES lėšų. Tiek pat investuoja IBM“, – pasirašęs sutartį žurnalistams pranešė D.Kreivys. A.Kubilius dar pridūrė: Lietuva ir IBM per penkerius metus planuoja registruoti ne mažiau kaip 150 bendrų patentų.

Per trejus metus Lietuvos tyrimų centras nenuveikė beveik nieko. Ūkio ministerijos duomenimis, bendrovės ižde žioji tik 19 mln. litų skola.

Alga – 13 tūkst. litų

Kairieji, tik grįžę į valdžią, skelbė, kad bendrovę Lietuvos tyrimų centrą reikia kuo greičiau likviduoti, tačiau procedūros užsitęsė iki dabar. Ūkio ministerija informavo, kad įstaigos, kuri beveik neveikia, laikinasis direktorius lig šiol gauna beveik 13 tūkst. litų popieriuje siekiančią algą. Buvo pakeista šios bendrovės valdyba, direktorius atsistatydino, tačiau procedūros vis dar nebaigtos.

„Mes ruošėmės likviduoti šitą organizaciją, nes nematėme jos buvimo prasmės. Praktiškai projektas nevykęs. Vis dėlto tai tarptautinis projektas, nenorėjome daryti žalos tarptautinei Lietuvos reputacijai, – aiškino buvusi ūkio ministrė socialdemokratė Birutė Vėsaitė. – IBM žada investuoti ir kurti darbo vietas. Skubiai reikėjo imtis veiksmų. Likvidavus šią įstaigą galima pasakyti, kad mes IBM pretenzijų neturime. Tos sutartys jau nutrūkusios natūraliai, o Lietuvai liko tik įsipareigojimai.“

Ką veikia ši bendrovė, su kurios vadovais net visą savaitę nebuvo įmanoma susisiekti? Kuo užsiima ši įstaiga, jei nė neturi normalaus savo tinklalapio? Galiausiai, už ką laikinasis vadovas per mėnesį gauna 13 tūkst. litų – vieną didžiausių atlyginimų, jei lygintume su kitomis valstybės įmonėmis?

„Pripažįstu. Jie nieko neveikė. Kol dirbo mūsų darbo grupė, kuri sprendė, ką reikės daryti, bendrovės vadovybė dirbo. O šiaip tai tiesa, be abejo, jie nieko neveikė“, – dūsavo B.Vėsaitė.

Beje, gegužės viduryje dėl šios bendrovės ir sutarčių Ūkio ministerija kreipėsi ir į STT. Jos atstovai dienraštį informavo, kad STT Vilniaus valdyba išnagrinėjo Ūkio ministerijos kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo steigiant bendrovę Lietuvos tyrimų centrą, suteikiant jai valstybės garantiją dėl galimo piktnaudžiavimo ar kitos nusikalstamos veikos požymių.

Tačiau vakar STT priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Liko tik skolos

Nors bendrovė Lietuvos tyrimų centras vegetuoja jau daugiau nei pusmetį, ji, kaip liudija Centrinė viešųjų pirkimų sistema, vis dar perka mobiliojo interneto, audito, buhalterijos, teisines paslaugas, taip pat – degalus. Maža to, kai kurie pirkimai suplanuoti iki metų galo.

Tačiau didžiausias galvos skausmas – 18,7 mln. litų Lietuvos tyrimų centro skola investicijų ir paskolų bendrovei „Invega“. Ši centrui buvo garantavusi 80 proc. paskolą. Likusi nepadengta paskola turi būti grąžinta – kaip įsipareigota – iki šio mėnesio galo. Kas turės mokėti šiuos pinigus? Greičiausiai tam lėšų ieškos Ūkio ministerija.

Kokie Lietuvos tyrimų centro nuopelnai? Dienraščio žiniomis, registruotas vos vienas patentas. Galiausiai dešimties žmonių grupelė savaitei buvo nuvežta į Ciurichą, kur pristatė savo tyrimų kryptis ir taikymus.

Didžioji klaida, matyt, buvo padaryta pačioje pradžioje, pasirašant sutartį. Dienraštį konsultavusių mokslininkų žiniomis, pagal tą sutartį IBM niekuo neprisideda, bet visi intelektualiniai rezultatai tampa jos nuosavybe. Išeitų, kad Lietuvai lieka tik išradimų autorių pavardės ir balai.

G.Steponavičius: kalti – ne vadovai, o patirties stoka

– Kas atsitiko, kad IBM projektas patyrė nesėkmę? – dienraštis pasiteiravo vieno sutartį su IBM pasirašiusio buvusio švietimo ir mokslo ministro G.Steponavičiaus.

– Lietuvai tai buvo vienas didžiausių tokio masto projektų, kai valstybės mastu buvo nuspręsta dirbti su bendrove, lyderiaujančia mokslo rezultatų komercializavimo srityje. Aišku, kad priežasčių, kodėl tas bendradarbiavimas nesibaigė taip, kaip galėjo baigtis, daug. Tai mūsų administravimo patirties stoka, klampios procedūros panaudojant Lietuvos kofinansavimo dalį iš ES struktūrinių fondų, taip pat – iš IBM ne visada buvo noras parodyti savo indėlį.

– Gal pasirašant sutartis jose buvo padaryta klaidų?

– Pasirašant sutartį buvo detaliai surašytos šalių pareigos ir kuriose srityse dirbs komercializuojant mokslinę produkciją. Tai ir vyko. Tačiau kai atėjo stadija, kai reikėjo parodyti aiškų IBM indėlį, tai, sakykime, už konsultacijas, už know-how įvertį, tai nebuvo aiškiai detalizuota.

– Kokią naudą Lietuva gavo iš šio projekto ir kas kaltas, kad jis taip nepavyko?

– Didžiausia bėda – administravimo patirties nebuvimas, klampios ES struktūrinių lėšų panaudojimo procedūros ir mano paminėtų dalykų supratimas. Tai nereiškia, kad projektas nedavė jokios naudos. Buvo perduota IBM sukaupta patirtis aukštųjų mokyklų mokytojams, vyko mokymai, mokslininkai vyko į IBM laboratorijas Ciuriche ir kitas vietas. Užregistruotas vienas patentas medicininių tyrimų srityje, dalis žmonių tęsia tą veiklą.

Kairiųjų vyriausybė mėgino visus velnius sukarti ant ankstesnių valdžių. Bet ar yra jų noras ieškoti sprendimų? Mano galva, būtų geriau šią įstaigą ne likviduoti, o skelbti jos bankrotą.