Mokys ir apie aukojimus?

Viešumoje užvirus diskusijoms, kad pagonybės tikėjimo pagrindų turėtų būti mokomi mokyklinukai, iškilo klausimas – ar visa tiesa tikrai būtų pateikta pradinių klasių auklėtiniams, ar tik romantizuota jos dalis?

Žmonių aukojimo dievams papročiai Šiaurės Europos kraštuose gyvavo dar ir vėlyvaisiais viduramžiais. Ypač prūsai garsėjo karo belaisvių aukojimais.

Įvedus krikščionybę šis paprotys buvo uždraustas.

Istoriniuose šaltiniuose apstu liudijimų, kad karo belaisviai neišvengdavo barbariškos baigties – kad sulauktų sėkmės, senovės lietuviai juos aukojo savo dievams, šlakstydami savo kalavijus ir ietis aukų krauju.

Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto profesorius Rimantas Balsys, visuomenei pristatydamas trečiąją savo knygą "Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos", nevynioja žodžių į vatą.

"Dar ir dabar gaji nuomonė, kad iki krikščionybės čia nieko nebuvo – gyvenome patamsyje. Tam, kad būtų rasti atsakymai į išsikeltus klausimus, teko paieškoti atraminių stulpų, kurie aiškiai parodytų, kad turėjome visiškai normalią religiją su visais būtinais segmentais, kaip bet kurioje kitoje religijoje. Aš nesiekiau sumenkinti ar supriešinti religijų. Priešingai, siekta parodyti savitumą", – aiškino jau 15 metų pagonių tikėjimą tyrinėjantis R.Balsys.

Aukota balandžio 23-iąją

Dar 2010 m. profesorius išleido knygą "Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro".

Čia plačiai aptartas lietuvių ir prūsų panteonas – dievai, deivės, dvasios, parodyti dievų virtimo tautosakiniais personažais bei demonizavimo procesai.

Sudėliodamas taškus apie senovės tikėjimo dievybes, antrojoje knygoje "Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai" R.Balsys didelį dėmesį skiria baltiškos pagonybės dievų atvaizdų, šventyklų, šventviečių, aukviečių bei jose apeigoms vadovavusių kulto tarnų – žynių charakteristikai.

Trečioji monografija byloja apie religinį veiksmą – aukojimus dievams ir protėviams.

R.Balsys tikino, kad senovės lietuviai dažniausiai aukojimo ceremonijas rengdavo pavasarį prieš sėją ir rudenį, nuėmus derlių.

Mistiniai ritualai atbudus gamtai buvo rengiami balandžio 23-iąją, per Jurgines arba kitaip pagoniškame tikėjime vadinamą Jorės dieną.

Senovės tikėjime Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą.

Su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias buvo gaidžio aukojimas.

Tą rytą niekam nevalia eiti iš trobos, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų.

Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: "Te, Dievuli, tavo dalį!"

Ritualai gyvi iki šiol

"Atskirti, kur lietuvių genčių ir kur prūsų apeigos, yra sudėtinga. Net ir po krikščionybės įvedimo dar apie porą šimtų metų buvo laikomasi tam tikrų apeigų. Kai buvo išgriautos ir išardytos senosios šventvietės, daugybė apeigų legaliai vykti negalėjo, jos buvo slepiamos pogrindyje. Apeigos išsikraustė į miško tankmę, į pastatus – jaują, pirtį. Nebeliko bendruomeniškumo, apeigos vykdavo tik šeimos rate, svetimam ritualuose dalyvauti buvo nevalia", – aiškino R.Balsys.

Iš baimės abiejų tikėjimų dievybėms gyventojai tuo pat metu atiduodavo duokles abiem tikėjimams.

Istoriniuose šaltiniuose net minimos maldos, kuriose persipina abiejų tikėjimų ritualai.

"XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje senieji dievai visas galias jau praradę, tačiau jie virsta tautosakos elementais. Tiesa, ritualai dar minimi. Pavyzdžiui, aiškinama, kaip reikia žmogui elgtis dundant perkūnijai. Tikėjimo pasikeitimas įvyko sklandžiai tik dėl to, kad buvusius dievus pakeitė visa naujojo tikėjimo šventųjų armija. Tačiau žiūrint į senąjį tikėjimą matyti visa evoliucija. Senasis tikėjimas neišnyko kaip istorinė ūkana. Viskas atėjo iki mūsų dienų ir turi vienas ar kitas refleksijas", – pastebėjo R.Balsys.

Simpatijos pagoniškajam tikėjimui turi ir labai realių apraiškų. Be Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vedlio Ramūno Karbauskio mecenuoto Naisių parko, pasak R.Balsio, Lietuvoje šiuo metu galima suskaičiuoti apie dešimt mitologinių parkų.

"Vieną jų turime šalia Palangos. Net Raganų kalnas Juodkrantėje tinka kaip pavyzdys. Šių parkų populiarumas remtas noru pažinoti savo istoriją, šaknų substratą. Bet kurio žmogaus noras pažinti savo tautos kultūrą turėtų prasidėti pažintimi su senąja religija", – akcentavo klaipėdietis profesorius.

Užkasdavo ir į žemę

Aukų ritualai, kuriuos nagrinėjo R.Balsys, vykdavo reguliariai.

"Ne tik pavasarį ir rudenį, bet ir tuo metu, kai buvo tikimasi dievų užtarimo. Tai galėjo būti liga, maras, nederliaus metai ar kova su priešu. Galima rasti liudijimų, kad buvo aukojama gimus vaikui ar net atsidėkojant už sėkmingą kelionę", – aukų rūšis vardijo R.Balsys.

Aukojimų būdų taip pat būta ne vieno. Populiariausias – aukos deginimas, nes ji tokiu būdu pasiekia dievų pasaulį.

"Šie dalykai koreliuoja ir su baltų žemėse gyvavusia mirusiųjų sudeginimo tradicija. Mirusysis iškeliaudavo į dausas dūmų keliu. Tačiau buvo ir kitų būdų. Pavyzdžiui, auka užkasama į žemę, atiduodama vandeniui. Po sėkmingo gimdymo ėriukas buvo įmetamas į ežerą. Sembos pusiasalyje siekiant nuo kranto nuvyti priešo laivus, pakrantėje buvo aukojamas jautis. Tačiau aprašomame aukojime įvyko nenumatytas dalykas, kartu su priešų laivais pasitraukė ir žuvys. Tuomet teko vėl kviesti maldininką, kad būtų pakartotas aukojimas. Antrą kartą aukota kiaulė. Tik speniai buvo nupjauti ir sumesti į vandenį, pats gyvulys suvartotas maistui", – teigė R.Balsys.

Aukojimo ceremonijoje krauju apšlakstyti šiaudai nebuvo išmetami – užkasami derliui didinti, jais aprišamos obelys, moterys strėnas apsirišdavo jų gniūžte, kad šienapjūtę įveiktų.

Net ir XX a. pradžioje skerdžiant kiaulę kaime krauju aptaškyti šiaudai buvo naudojami lygiai taip pat, kaip prieš 600–700 metų.

Laimė ir sėkmė – uždarytos

R.Balsys pabrėžė, kad aukojimo ritualų metu buvo laikomasi principo – duoti duodantiems.

"Duoti dievams ir mirusiems protėviams. Tikėta, kad visa tai, ką turi žmogus, yra dieviškos prigimties, net ir maistas. Todėl reikia dalį maisto grąžinti. Po aukos grąžinimo dievams ir protėviams buvo pereita prie pasidalijimo. Jautis ar ožys nebuvo sudeginamas visas, kaip auka dievams, o tik jo kuri nors dalis. Visa kita buvo pasidalijama tarp ritualo dalyvių. O pasidalijimo ritualą mes esame išlaikę iki šių dienų. Kūčių vakarienė – pats geriausias pavyzdys. Todėl ir statome lėkštelę ant stalo mirusiems protėviams", – aiškino R.Balsys.

Aukojimo ritualų ištakas galime įžvelgti net šermenų vaišių tradicijoje.

Būta aukojimo ritualų, kuriuose dalyvavo tik moterys arba tik vyrai. Kituose ritualuose dalyvaudavo visa bendruomenė.

"Beje, svetimi čia nebuvo laukiami. Iš aukojimo rato niekas negali išeiti. Sėkmė ir laimė turi būti uždarytos, kaip ir gerovė. Iš to atsirado prietaras, kad per šventes nieko negalima skolinti. Aukojant gyvūną nei šerys, nei kraujo lašas negali prapulti. Niekas negalėjo būti išnešta, atiduota ar numesta. Viskas turėjo būti paaukota arba suvartota, o tas, kas liko, užkasta į žemę", – aukojimų principus aiškino R.Balsys.

Sudegino sykiu su arkliu

Kaip aukščiausia aukos forma dievams įvardijamas žmogaus aukojimas. Žmogaus krauju palaistyti pasėliai esą turėjo duoti šimteriopą derlių.

Tyrėjai suskaičiavo, kad XIII–XV a. šaltiniai mini apie dvidešimt konkrečių atvejų, kai lietuviai pagonių dievams paaukojo belaisvius, daugiausia – kryžiuočius.

Vienas kraupesnių 1345 m. lietuviams Livonijoje į rankas patekusio vokiečių pirklio nužudymo aprašymas.

"Stabmeldžiai sučiupo jį, surišo, perskrodė jam pilvą ir vilko aplink medį, kol ištraukė visus jo vidurius, paskui nuėmė jį nuo medžio, šitaip atnašaudami jo kraują dievams, džiūgaudami šokinėjo tai atlikę", – rašoma kronikoje.

Pasak R.Balsio, dažniausiai karo aukos buvo renkamos burtų būdu, po sėkmingo mūšio.

"Buvo renkamas riteris, kuris su visa derama pagarba rituališkai buvo pasiunčiamas dievams kaip ženklas apie pasiektą pergalę. Nėra nė vienos užuominos, kad panašūs dalykai būtų vykę taikos metu. Kronikininkai mini, kad riteris su visa ekipuote, ginklais ir žirgu buvo statomas ant aukojimo laužo ir sudeginamas", – teigė R.Balsys.

Belaisvių aukojimo aprašymų savo kronikoje pateikia Petras Dusburgietis.

Teigiama, kad po sėkmingo antpuolio 1261 m. prie Pokarvių notangai nusprendė paaukoti dievams vieną nelaisvėn paimtų kryžiuočių.

Burtai abu kartus krito kilmingam ir turtingam Magdeburgo vyrui Hirtzhalsui, kuris buvo pririštas prie savo žirgo ir sudegintas.

Panašiai, tos pačios kronikos duomenimis, į nelaisvę paimtas kryžiuotis buvo paaukotas dievams ir Žemaitijoje.

1320 m. laimėtas mūšis prie Medininkų. Kronikoje rašoma: "Jie kaip auką savo dievams sudegino brolį Gerardą, pravarde Rudė, Sembos fogtą, apvilktą šarvais ir užsodintą ant savo kovos žirgo."

Įteisino eutanaziją

Kodėl pagonių dievams dažniausiai buvo aukojami kitatikiai?

Galima sakyti, kad prūsai savo religijoje buvo įteisinę eutanaziją.

"Todėl, kad niekas kitas negali įžengti į šventą kraštą, nešdamas kitą tikėjimą. Aiškiai įtvirtinama religija ir taip užkertamas kelias importuoti kokį nors Dievą. Todėl kryžiuočiai ir buvo labai priešiškai sutikti. Visgi aiškėjo dar viena aukos forma – pasiaukojimas. Simono Grunau kronikoje rašoma: jei kas nors pasiligojo ar sunkiai apsirgo, jis pats gali pasirinkti, ar jam iškeliauti pas maloninguosius dievus susideginus. Galima sakyti, kad prūsai savo religijoje buvo įteisinę eutanaziją", – aiškino R.Balsys.

Abejojama, kad toks pasiaukojimo aktas galėtų būti vertinamas kaip auka Dievui.

Tokie sprendimai, tikėtina, buvo paremti praktišku mąstymu – jei žmogus yra našta kitiems, jis pats gali rinktis išėjimą iš šio pasaulio.

Nupirko vaiką ir paaukojo

Dar viena gyvybių aukos forma – šventyklų ir pilių statybų metu aukoti žmonės.

"Tam, kad šventykla stovėtų amžinai, aukojamas žmogaus kraujas. Minima, net aukojamas vaikas, kuris buvo nupirktas iš vienišos motinos. Tačiau ilgainiui žmogaus auka buvo keičiama gyvūninės kilmės auka", – tikino R.Balsys.

Tai, kad kronikose minimi faktai turi realių pagrindų, byloja ir tautosakinės legendos.

Pavyzdžiui, padavime apie Pagelažių kaimo Juodąjį tiltą sakoma, kad neįstengiant užpilti raisto, per kurį buvo statomas tiltas, vienam darbininkui prisisapnavo, "kad reikia ton vieton įmesti tris dūšias: žmogaus, šunies ir gaidžio".

Statybų pašventinimo aukas keitė okultinių akmenų panaudojimas.

"Grįžtant prie lietuvių folkloro pavyzdžių apie žmonių, jaunavedžių, vaiko aukojimą keltina dar viena hipotezė. Visoje Lietuvos teritorijoje būta nepaprastų akmenų, atsiradusių, pasak padavimų, užkeikus, prakeikus dukteris ar sūnus, kurie rengėsi ištekėti, vesti be tėvų sutikimo, ar pavertus akmenimis visus vestuvininkus. Nemenka tikimybė, jog tokių akmenų suskaldymas ir panaudojimas mūrijant naują bažnyčią ar dvaro pastatą galėjo lemti siužetų apie įmūrytus žmones atsiradimą. Tokią hipotezę bent iš dalies paremtų Kristburgo vienuolyno sienoje įmūryta viena garsiųjų "prūsų bobų", – teigė R.Balsys.