Šeštadienio interviu

Diomenas Vitkus nenori būti cerberiu

„Esu baisiai nuobodus žmogus“, - dar prieš pradedant pašnekesį sakė Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos ekspertinio skyriaus vedėjas Diomenas Vitkus. Šiam kukliam žmogui visiškai netinka toks ilgas ir skambus darbovietės pavadinimas, kuris per 32 jo darbo metus keitėsi dvylika kartų. Keitėsi ne tik darbovietės pavadinimas. Keitėsi nuodai ir ginklai, kulkos ir parakas, automobiliai, jų greitis ir mirčių skaičius. Keitėsi žmonių įpročiai žudytis ir žudyti, prievartauti ir atleisti. Per tą laiką keitėsi ir teismo medicinos ekspertai. Nuo jų išvadų priklauso daugelio žmonių likimai. Tik ne gyvenimas ar mirtis.

- Diomenai, baigėte medicinos studijas ir galėjote būti gydytoju, matyti mažiau skausmo, smurto ir teikti žmonėms daugiau vilties. Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą darbą?

- Esu tikras kaunietis - gimiau, užaugau ir mokslus ten baigiau. Mokyklą baigęs sidabro medaliu svarsčiau kur stoti. Visada svajojau studijuoti teisę. Tačiau tuo metu norint įstoti reikėjo turėti darbo stažą šioje srityje. O iš kur mokyklą baigęs jį turėsi. Todėl stojau į tuometinį Kauno medicinos institutą ir baigiau mokslus Gydomosios medicinos fakultete. Nedrąsu buvo vos baigus institutą gydyti žmones. Baugino atsakomybė. Kadangi svajojau apie teisę, tada įsivaizdavau, kad su ja labai daug bendro turi teismo medicina. Taip atvykau į Klaipėdą. Ir neapsirikau.

Tuo metu dirbo daug patyrusių, garbingų ir talentingų teisininkų. Kad ir legendinis Levas Donskovas, kuris vadovavo kriminalinei paieškai. Klaipėdos kriminalistų darbo rezultatai tuo laiku buvo geriausi Tarybų Sąjungoje.

Gaila, kad prasidėjus suirutei iš teisėsaugos išėjo labai daug profesionalių prokurorų, kriminalistų. Daugiausia jų pasuko į advokatus. Paradoksalu - visą gyvenimą gaudę, teisę ir baudę šiandien jie gina nusikaltėlius.

- Teismo medicinos eksperto darbas labai atsakingas, reikalavimai dideli, o sąlygos, kuriomis dirbate, švelniai tariant, baisokos. Baisios patalpos, skrodimai, sumaitoti, suirę kūnai, blogas kvapas. Kasdien po kelias tragedijas. Ar tai veikia teismo medicinos ekspertus? Žmonės sako, kad ekspertai baisūs cinikai.

- Nenorėčiau sutikti, kad ekspertais dirba cinikai, tačiau, be abejo, atspaudas palieka. Tai lemia ne tik nemaloni aplinka, bet ir nuolatinis gyvenimas strese, nelaimės, artimųjų sielvartas ir ašaros. Prie to negalima priprasti. Man ypač gaila vaikų. Beprasmiškų jų mirčių galima išvengti. Kaip tuos mažus vaikelius reikia saugoti! Pas mus tradiciškai vasarą vaikai „priduodami“ močiutėms į kaimą: pailsės, geras oras, šviežias pienas, medus. O močiutėms rūpi sodyba, gyvuliai, daržai. Tik palik be priežiūros, mažylis kaipmat atsiduria kokiam kubile ar kūdroje.

- Kas per 32 metus pasikeitė teismo medicinos ekspertų darbe?

- Eksperto darbe svarbiausia - galva ir rankos. Kitos priemonės išliko tokios, kokios ir buvo: liniuotė bei lupa. Tik kompiuteris šiek tiek palengvina apibendrinant duomenis. Tačiau iškyla nauja problema - duomenų apsauga.

Darbas nepasikeitė. Koks buvo toks ir liko. Keičiasi tik kadrai. Ateina nauja karta, naujos kartos ekspertai - kitokie. Mus mokė kitaip, kad tai, ką mes darome, yra ir darbas, ir menas. Kad svarbiausia eksperto savybė yra sąžiningumas. Tik po to - kruopštumas, kompetencija.

Jei blogai įforminama įvykio vietos pažiūra, trūksta duomenų, gali sužlugti tyrimas. Įtariamieji dabar protingi, dažnai jos juridiniais ir medicinos klausimais kas nors konsultuoja. Dėl nekokybiško teismo medicinos eksperto darbo jie gali išsisukti nuo bausmės. Ačiū Dievui, kad tai retai pasitaiko.

- Ar Jus yra bandę papirkti, kad suklastotumėte ekspertizės išvadas?

- Bandė. Tokiais atvejais pagal instrukciją turėčiau išbėgti į koridorių šaukti. Bet to nedarau. Pasakau: „Tai neįmanoma, jūs man nieko nesiūlėte, o aš nemačiau ir nežinau, kas tame voke“. Pamenu, kaip mane bandė papirkti pirmąjį kartą. Didžiojo tėvynės karo veteranas buvo įtariamas vaikų tvirkinimu. Jis prašė, kad parašyčiau melagingą išvadą, jog yra lytiškai nepajėgus. Vėliau jis buvo nuteistas už tvirkinimą.

- Pavasarį jūsų tarnyboje buvo kilęs skandalas, kai dėl teismo medicinos eksperto klaidų teko ekshumuoti keletą kūnų. Ruošėtės atsistatydinti, nors tai nebuvo tiesiogiai jūsų padaryta klaida. Kuo visa tai baigėsi?

- Tuo metu tikrai buvau pasiryžęs atsistatydinti. Kūnų ekshumacija ir klaidos - kaip perkūnas iš giedro dangaus. Klaipėdos ekspertai iki to įvykio buvo priskiriami prie geresnių. Mus dažnai vadino „Vakarų ekspertai“. Tačiau šis faktas perbraukė užtarnautą gerą vardą. Kada jį vėl atgausime - nežinia. Baisu. Serijinis žudikas, pasmaugti žmonės. O mirties priežastis buvo arba nenustatyta dėl suirusio kūno, arba nustatyta, bet ne ta. Mažiausiai 15 metų ekshumacijų Klaipėdoje išvis nebuvo. Jei ir būdavo dėl to, kad artimieji nesutikdavo su padarytomis išvadomis. Tačiau pakartojus tyrimą jos pasitvirtindavo. Atsipalaidavome. Jaučiau savo kaltę. Nesužiūrėjau. Daugiau kontrolės reikėjo. Per daug pasitikėjau.

Šis ekspertas nubaustas. Daugiau nedirba morge, netiria mirusiųjų, užsiima kita veikla.

- Kodėl vis dėlto neatsistatydinote?

- Sulaukiau daug skambučių iš savo buvusių kolegų, instituto direktoriaus, vyriausiojo prokuroro. Jie sakė: „Nekalk savęs prie kryžiaus“, atkalbinėjo nuo šio žingsnio. Reikia pasakyti, kad galutinio sprendimo aš vis dar nepriėmiau. Esu skyriaus vedėjas, o didžioji mano laiko dalis iššvaistoma ūkiniams reikalams. Turime 12 metų senumo automobilį, kuris nuolat genda. Aš ir vairuotojas, ir šaltkalvis. Ir dar turi būti atsakingas už skyrių, elgtis kaip cerberis. Kontroliuoti ekspertų darbą, skaityti jų išvadas. Būčiau eilinis ekspertas, daugiau laiko skirčiau šeimai, laiku grįžčiau namo.

- Kaip šeima žiūri į Jūsų darbą?

- Šeima priprato. Jaučiuosi kaltas. Taip esu išmokytas. Man pirmoje vietoje darbas, antroje vietoje - darbas, trečioje - irgi darbas.

Parsinešu į namus ir problemų. Nors pagal šios dienos teorijas darbą reikia dirbti darbe, man taip neišeina. Blogiausias išradimas - mobilusis telefonas. Net atostogų metu vidury miško ar šalia sraunios upės skambina. Atvežė velionį į morgą 6 valandą ryto, o budinčio sanitaro nėra. Trūksta visur drausmės ir tvarkos.

- Šalia viso to, kas Jus lydi kiekvieną dieną gyvenime, ar dar matote gražių dalykų? Ar jų apskritai yra?

- Be abejo, yra. Tai mūsų vaikai, gėlės, augintiniai. 14 metų turėjome kalytę - Baltijos bolonę. Tai buvo meilumo įsikūnijimas. Mažutė, nė 3 kilogramų nesvėrė. Ji pasitikdavo, glaustydavosi, bučiuodavo. Kartą buvom praradę. Atradome tik per „Klaipėdos“ laikraštį. Atsiliepė ją radusi moteris. Kalytė prieš keletą metų mirė. Nors ir labai trūko, nutarėme po jos mirties daugiau jokio šuns nepirkti, nes tai, rodės, prilygo išdavystei. Tačiau bendradarbė įsiūlė prancūzų buldogo kalytę. Iš geros šeimos, kaip sakoma. Atvažiavome jos apžiūrėti, pamatėme mielą padarėlį ir neatsispyrėme. Dabar ji mūsų namų siela. Apie ją sukasi gyvenimas. Ji labai knarkia ir turime problemą - yra nevalgi.

- Gal turite anūkų?

- Ne, turiu vienintelį sūnų Hektorą. Jis - Klaipėdos universiteto doktorantas, istorikas. Knygų maniakas. Yra nevedęs, atrodo, šiuo metu tai negresia. Gal čia ir mano įtaka. Vis girdi pasakojant, kaip šeimose žmona vyrą ar vyras žmoną pribaigia.

- Jūsų šeimoje labai reti vardai: Diomenas, Hektoras. Ar jie turi savo atsiradimo istorijas?

- Žinoma, man būtų kur kas labiau patikę, kad tėvai būtų davę normalų lietuvišką vardą. Tačiau nepasirinksi. Mama buvo balerina, tėvas - diplomuotas dailininkas. Jie menininkai ir vardą parinko antikinį. Graikijoje Diomenas buvo didvyris. Buvau vienturtis sūnus, todėl kai gimė mūsų mažylis, didelę įtaką parenkant vardą vėl turėjo močiutė. Taip šeimoje atsirado ir Hektoras. Kol kas jis savo vardu nesiskundžia.

- Tai gal ir Jūsų žmonos vardas iš mitų?

- Mano žmonos vardas labai gražus, lietuviškas - Ramunė. Ji iš to paties kurso ir grupės, paskui mane atvyko į Klaipėdą ir buvo puiki gydytoja ginekologė. Deja, dėl ligos nebegali dirbti. Nepaisant to ji nepasiduoda. Yra puiki moteris ir mano gyvenimo ramstis.

- Turite pomėgį žvejoti. Ar esate tikras žvejys ir meluojate, kai rodote, kokio dydžio buvo žuvis?

- Visuomet turiu liniuotę, o namie elektronines svarstykles, kurias skolinuosi iš žmonos. Didžiausia mano pagauta žuvis - beveik dviejų kilogramų šapalas. Suviliojau karkvabaliu. Labai bijojau, kad nenutrūktų, nes tada niekas nepatikėtų. Žvejui visuomet didžiausios žuvys nutrūksta.

Man žvejyboje svarbu ne rezultatas, o procesas. Labiausiai mėgstu žvejoti Šilalės rajone, Akmenoje. Labai graži ir srauni upė. Nepatinka sėdėti vienoje vietoje. Jei nekimba, einu tolyn. Aš vienišius, nemėgstu kompanijų.

Žvejoju kaip „muselininkas“, dažniausiai vilioju gyvu jauku: žiogais, drugeliais, musytėmis.

- Kas jums prigaudo tų žiogų ir musyčių?

- Pats. O kas daugiau.