Nuo šiol Panevėžio rajone esantis Čiūrų kaimas - gyvas atminimas dalies Lietuvos istorijos. Duris atvėrė Zaosės vienkiemis - žiaurias sovietmečio represijas patyrusio paskutinio tarpukario Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato, vertėjo Juozo Urbšio sodyba, rašo Panevėžio dienraštis „Sekundė“.

Pašventino vyskupas

Svarbaus tarpukario politiko atminimą puoselėjantys J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro įkūrėjai dalį savo pažadų įvykdė. Vakar buvo atidaryta J.Urbšio tėvų sodyba, esanti Krekenavos seniūnijos Čiūrų kaime. Simboliška, kad Zaosės vienkiemis atgijo prieš pat Baltijos kelio 20-mečio jubiliejų. Zaosėje vakar įvyko konferencijos „Baltijos kelias. 1939-1989-2009“ atidarymas.

Dulkėtais keliais į miškų apsuptą šimtametę sodybą vakar riedėjo ne vieno žymaus Panevėžio krašto ir šalies veikėjo automobilis. Vienkiemyje apsilankė Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, Seimo nariai panevėžiečiai Petras Luomanas ir Vitas Matuzas, Lietuvos užsienio reikalų viceministras Šarūnas Adomavičius, Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė, Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojas Jonas Tvarkūnas, Panevėžio miesto ir rajono merai Povilas Vadopolas ir Povilas Žagunis, Krekenavos seniūnas Jonas Ulys ir kiti garbūs svečiai. Prisiminimais apie J.Urbšį dalijosi jo sūnėnas Aloyzas Urbšys. Sveikino žodį tarė nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnėnas Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys. Zaosės vienkiemį pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

„Kai pakvietė mane sodybos pašventinti, pamaniau, kad to ir nereikia - juk prieš karą visos sodybos buvo šventinamos. Tačiau prisiminiau, kiek J.Urbšiui reiškė malda ir tikėjimas. Jis pats prisipažino, kad tik tai padėjo išgyventi kalėjime. Tegu ši sodyba mums visiems primena, kaip turime kovoti vienas už kitą ir Tėvynę“, - sakė J.Kauneckas.

Siekia išsaugoti

Zaosės vienkiemis pernai buvo perduotas Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. Dovaną įteikė J.Urbšio sūnėnas P.Urbšys. Perduodamas 63 arus žemės ir joje stovinčią sodybą valstybei, tikino, kad nori išsaugoti jos autentiškumą, nendrėmis dengtą stogą ir kitas vertybes, kurios primena vieną svarbiausių nepriklausomos Lietuvos politikų. Restauravimo darbams buvo suteikta pusė milijono litų. Siekdamas nepainioti viešųjų ir privačių interesų, P.Urbšys nutarė senelio sodybą perduoti bibliotekai.

G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka ir šįmet rugpjūtį įkurtas J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centru įsipareigojo rūpintis restauravimo darbais ir, giminaičių pageidavimu, įsteigti memorialinį muziejų. Pasiryžta įamžinti J.Urbšio ir Marijos Urbšienės-Mašiotaitės atminimą - įrengti sodyboje muziejinę ekspoziciją, kuri supažindintų visuomenę su jų gyvenimu, visuomenine, politine ir kultūrine veikla.

Tikimasi, kad ilgainiui, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai padedant, Zaosėje bus įkurtas konferencijų centras. Jame planuojama rengti seminarus, konferencijas, plenerus, stovyklas ir kitus renginius, skirtus pilietinei visuomenei ugdyti, kad jie skatintų tarptautinius kultūros ryšius bei ryšius su Lietuvos išeivija.

Reiškė daug

J.Urbšio tėvų sodyba, kuriame užsienio reikalų ministras gyvenęs nuo 1905 m., dar ne visai atgaivinta. Kol kas sutvarkytas tik gyvenamasis namas. Dar laukia klėtelės restauravimo darbai, ketinama atsodinti sodą.

Susirinkusieji turėjo progą pirmieji išvysti atnaujintame J.Urbšio tėvų name eksponuojamas šeimos nuotraukas, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro diplomatinį pasą, 80-mečio proga dovanotą albumą su visų Zaosėje gimusiųjų parašais, J.Urbšio laišką mamai - jis buvo perskaitytas gimdytojos palaikus perlaidojant Vadaktėlių kapinėse, kitus istoriją menančius raštus.

Vėliau sodybos svečiai po simboliniu J.Urbšio ąžuolu skanavo ką tik išvirtos gilių kavos.

Vyskupas J.Kauneckas visus pakvietė šeštadienį 16 val. susirinkti Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje - bus meldžiamasi už J.Urbšį ir jo garsiąją giminę.
Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnėnas A.Urbšys džiaugėsi, kad Zaosės vienkiemis atgijo minint Baltijos kelio 20-mečio jubiliejų. Jo teigimu, dėdei nepaprastai buvo svarbūs šalies reikalai, o, išvykęs jų tvarkyti, apie Zaosę dažnai klausdavęs.

„Nors Juozą dėde vadinom, jis buvo kaip tėvas - ir patarė, ir pabarė. Žavėjomės jo puikia atmintimi - kiekvieną iš plačios giminės atsimindavo, vis klausdavo, kaip kuriam sekasi. Apie Zaosę nuolat teiraudavosi: ar buvai sodyboje, kaip ji laikosi? Kartą, mums į sodybą atvykus, pasiūliau nueiti pas netoliese gyvenančią močiutę. Tai Juozas pasakė: neisiu, prisiminimų mano širdis neatlaikys. Tiek daug jam reiškė tėvų sodyba ir viskas, kas su ja susiję“, - kalbėjo A.Urbšys.

Tik faktai:

• Juozas Urbšys (gimė 1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių r., mirė 1991 m. balandžio 30 d. Kaune) - nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas.

• 1905-1907 m. gyveno Zaosėje. 1907-1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą. Po Spalio revoliucijos dirbo Sovietų Rusijos darbo liaudies komisariate.

• 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau buvo Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922-1927 m. Konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927-1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933-1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. - šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

• 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943-1944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę“. 1954 m. peržiūrėjus bylas, J.Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavus kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

• 1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M.Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne. 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

• J.Urbšys buvo ne tik puikus diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. Labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.

• Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Estijos, Latvijos, Švedijos, Prancūzijos, Čilė, Vatikano ordinais ir medaliais.

• J.Urbšiui 1990 m. suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas, 1991 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. 1992 m. Kaune V. Putvinskio g. 54-2 esančiame bute įrengtas jo memorialinis kambarys. 1996 m. jo vardas suteiktas Kauno 29-ajai vidurinei mokyklai, o 1997 m. - Tiskūnų pagrindinei mokyklai (Kėdainių r.).