Savaites pedos

Direktyvinis gyvenimas

Prieš trylika metų šalia tėvų namų pasodinome mažą ąžuoliuką. Taip sunkiai jis augo. Tarsi ligonis į gyvenimą, jis kabinosi šaknimis į žemę. Keista – į derlingą žemę, o taip sunkiai, pamažu. Dabar jo šakos jau teikia pavėsį nuo karštos saulės. Tas ąžuolas yra tarsi simbolis Lietuvos, taip pat sunkiai vis dar besimokančios būti nepriklausoma. O gal besimokančios būti priklausomybėje?

„Taip liepia Europos Sąjungos direktyvos“ – girdime tvirtinant valdininkus, rengiančius kokį į naujus rėmus spaudžiantį įstatymą. Tie Europos Sąjungos reikalavimai dažniausiai reiškia sunkumus, kuriuos turėsime įveikti. Vienas paskutinių pavyzdžių – rengiama Prekybinės laivybos įstatymo pataisa. Rengiama lietuviškai. Tyliai - kad tie, kurių gyvenimus labiausiai palies ta pataisa, jūrininkai sužinotų paskutiniai. Šios pataisos reikia laivų savininkams, kuriems per brangu mokėti už Lietuvos jūreivius draudimo įmokas „Sodrai“. Jiems naudinga, kad laivuose būtų kuo daugiau užsieniečių – taip pigiau. O kaip geriau valstybei? Juk į bendrą „Sodros“ kišenę patektų mažiau pinigų. Siūlomas laivų įgulų formavimo principas esą pagrįstas Europos Sąjungos direktyvomis. „Direktyvų“ apie tai, kur dėti savus jūrininkus – vyresnio amžiaus, niekada nedirbusius šiuolaikiškuose, naujausiomis techninėmis galimybėmis aprūpintuose laivuose, nėra. Jie, išgyvenę po žvejybos laivyno griūties, yra pasmerkti depresijai. Depresijai, kuri nepriklausomybės pradžioje surijo daugybę darbo vietų netekusių žmonių. Apie tai nekalbama. Tai lyg ir pačių žmonių, nesugebėjusių įšokti į pajudėjusį traukinį, problema – nespėjo, nesugebėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo...

Greičiausiai prie naujų gyvenimo aplinkybių prisitaiko sukčiai.

Porą metų Amerikoje gyvenantis vyriškis, tokių pat „brolių“ atvykėlių iš Lietuvos dėka netekęs dokumentų ir sunkiai uždirbtų pinigų, yra priverstas gyventi svetima pavarde. Sako, išsiugdė instinktą pabėgti nuo lietuviškai bendraujančių, nes pinigų nori visi, o štai dirbti – ne. Jo nuomone, su pirmąja banga į užsienius išvyko tautos brokas.

Ir gerai! Mums to „gero“ mažiau liks. Bet ne, priaugo naujų, dar įžūlesnių. Atsargesnius, nesuskubusius aklai atiduoti pinigus už į tariamą autoavariją patekusius artimuosius, jie pragaru gąsdina, grasina.

Kitai kategorijai priklauso nepasotinamosios kalantirenkos, mintančios mokesčių mokėtojų pinigais. Keista - net tuos, kurie nuolat “laiko” mirties pulsą, kurie į paskutinę kelionę palydi mirusiuosius, sušvelnina tik Jos didenybė Nauda. Kas besužinos, kur dingo velioniui aprengti skirtas naujas angliškas kostiumas, kurio pasigedo mirusiojo artimieji?

Vis dėlto dienos lekia svaiginančiu greičiu, ištrindamos mažiau reikšmingus įvykius. Todėl nuostabą kelia TV žaidimų dalyviai, savo noru mėnesiams įsikalinę „akvariumuose“. Neįtikėtina prabanga.